|
Krikščioniškosios kultūros paveldas
Elena SKAUDVILAITĖ
Trauka į konferenciją Krikščioniškosios kultūros paveldas šiandienos Lietuvos gyvenime buvo tokia, kad rugpjūčio 1 dieną pasiekti Kražius nesukliudė nei tolimas kelias, nei karštas oras, nei metelių svoris. Esu labai dėkinga Kražių M.K. Sarbievijaus kultūros centro direktorei už pakvietimą.
Nedažnas miestelis turi tiek ir tokių progų šviestis ir iš savo praeities kultūrinio gyvenimo semtis jėgų dabarčiai ir ateičiai, tiek paskatų gyvensenos atnaujinimui, tobulinimui bei dvasiniam augimui. Kražiai turi savo ypatingą likimą. Juodžiausiais laikais nelabųjų jėgų draskytas ir naikintas miestelis tebeturi tvirtas šaknis, palaikančias iš lėto atsigaunantį orų ir spalvingą gyvenimą. Kad Kražiai prieš kelis šimtus metų buvo ryškus mokslo šviesos šaltinis visai Žemaičių žemei ir ne tik jai, įtikinančiais teiginiais dar kartą patvirtino pastaroji konferencija.
Konferencijos įžanginiame žodyje Telšių vyskupas Jonas Boruta, SJ, pabrėžtinai sakė, kad senųjų laikų (kai veikė Kražių kolegija) krikščioniškosios kultūros įtaka tebejaučiama, ypač Žemaitijoje. Svečias priminė naujais archyviniais duomenimis praturtintą Židikų istoriją ir jos ryšį su Kražiais. Židikai 200 metų priklausė tėvams jėzuitams, kurie ten daug gero padarė.
Vilniaus universiteto prof. habilituota dr. Eugenija Ulčinaitė apibūdino jėzuitų švietimo modelį ir ko dabar galima iš jo pasimokyti. Pastangos atsispirti Europos kraštuose plintančiam protestantizmui pareikalavo reformuoti mokymo programą. Šį uždavinį iškėlė Tridento bažnytinis susirinkimas. Per 20 metų (tiek jis truko) daug kas buvo diskutuota kaip organizuoti švietimą, jo sistemos tinklą, kaip derinti krikščioniškąją kultūrą su Antikos paveldu. Galutinai patvirtintais švietimo pagrindais vadovautasi net 200 metų! Profesorė pavyzdžiais iš Kražių kolegijos švietimo istorijos paaiškino, kad griežtai reglamentuota anuometinė švietimo sistema neužslopino kūrybiškumo, nedarė kliūčių ėmusioms sparčiai plisti naujoms idėjoms.
Kun. Lionginas Virbalas, SJ, pranešime Jėzuitų dvasingumas ir šiuolaikinio žmogaus pasaulis glaustai apibūdinęs įvairių Vakarų Bažnyčių kai kurių vienuolijų tradicijas, plačiau sustojo prie elgetaujančių vienuolių ir jų veiklos.
Lietuvoje jėzuitai aprėpė plačias mokslo sferas. Jiems buvęs būdingas pozityvus požiūris į pasaulį ir pasaulyje Dievo ieškojimą. Jų regula griežta, o pareiga būti ten, kur pakrikimas, daryti tvarką, taisyti. Jie nesiekė lengvo ir patogaus buvimo, ėjo ten, kur sunku, bet būtina tarnauti Dievui. Jėzuitai Dievo ieško per labai šakotą veiklą. Jie ieškojo ir sugebėjo rasti geriausius sprendimus. Ordino įsteigėjas moko, jog Dievas kviečia žmogų kurti drauge. Tikėjimas tai ne tiesų perdavimas, o gyvas procesas. Ignacu Lojola ir dabar domisi ne tik katalikai.
Dr. Manto Adomėno pranešimo tema Baroko architektūra kaip pasaulėvaizdžio atspindys patraukė energingu ir įtaigiu aiškinimu, paremtu baroko ir kitų stilių bažnyčių bei namų pavyzdžiais ekrane. Atkreiptas dėmesys į krikščioniškosios baroko architektūros simbolines prasmes.
Filosofas dr. Vytautas Ališauskas nagrinėjo barokinį humanizmą ir baroko žmogaus idealą. Pasak jo, barokas veda į platesnes erdves. Baroko bažnyčia traukia dairytis, domėtis ne tik bažnyčia. Jėzuitas Rudamina, būdamas misionieriumi Kinijoje, išmoko kinų kalbą ir raštą. Barokas paskutinė didi epocha, bet atveda į perdėtą paprastumą.
Šiaulių Aušros muziejaus darbuotojos Rūtos Stankuvienės pranešime Kryžių kalnas kaip šiuolaikinės Lietuvos religinės sąmonės reiškinys gal tik man taip pasirodė prelegentė neįžvelgė religinės sąmonės. Galima suabejoti ir tos sąmonės ieškojimo, nustatymo metodu: studentai klausinėja Kryžių kalno lankytojus ir užrašo atsakymus. Jais ir remiasi prelegentė.
Doc. Pauliaus Subačiaus tema Ko mes negalime suprasti lietuvių literatūroje, nepažindami krikščionybės. Jo išvada: maža kūrinių be krikščioniškojo sluoksnio. Bent per kalbos sluoksnį šviečia krikščioniška kultūra.
Toks dulkių nubraukimas nuo krikščioniškosios kultūros paveldo pastarojoje konferencijoje, be abejo, prisideda prie dabarties tikslų bei uždavinių apmąstymo, prie pastangų gaivinti ir stiprinti dvasiškai negaluojančią tėvynę, kuriai reikia daugiau pasiaukojančių ir kūrybingų, tauriąja prasme laisvų piliečių. Tokie įvykiai atgaivina, manau, ir įkvepia neišlepintą provincijos žmogų, dirbantį švietimo bei kultūros ar sielovados darbą. Lieki aplankytas ir sušildytas gražių žmonių išminties, sutvirtėja pasitikėjimas, kad susitvarkysime, išblaivėsime, dorėsime ir stengsimės vėl būti panašiais į andai buvusius Kražius. Užkampis, į kurį veda daug dulkėtų ir duobėtų kelių (vienintelis asfaltuotas), išsilaisvinus iš politinės priespaudos vėl turi vis didėjančią trauką ne tik dėl labai vaizdingų supančių gamtovaizdžių, bet dėl didžios epochos (kurios vienas veikimo centrų buvo čionykštė jėzuitų kolegija su savo profesūra) atšvaitų. Reanimuoti čionykštį architektūrinį paveldą stengėsi buvęs Kražių klebonas Alionidas Budrius, konkrečiomis pastangomis daręs poveikį ir kultūriniam bruzdėjimui. Atsikūrusi gimnazija, muziejus, kultūros centras, guvi bendruomenė savaip palaiko šios vietovės dvasią ir autoritetą.
Kražiai, Kelmės rajonas
© 2008 XXI amžius
|