| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Seniūnas nestokoja mbicingų planų
Lietuvai gavus nepriklausomybę seniūnais daug kur tapo buvę kolūkių pirmininkai ar partorgai, vildamiesi tokioje šiltoje vietoje sulaukti ir pensijos. Dabar norint tapti seniūnu reikia laimėti konkursą ir pateikti ateities viziją. Kupiškio rajono Subačiaus seniūnas Vidmantas PALIULIS, tuometėje Rokiškio kultūros mokykloje baigęs choreografiją, o Šiaulių pedagoginiame universitete muzikos pedagogiką tai padaryti gali. XXI amžiaus korespondento Broniaus VERTELKOS pokalbis su meru Vidmantu Paliuliu. Ar nesigailite iš muzikos mokytojo tapęs seniūnu? Žmonės ne pinigai, visiems neįtiksi. Seniūnas irgi yra tam tikras kūrėjas, jis irgi gali daug ką padaryti iš nieko. Vis žvelgiu į tolimą ateitį. Iš tiesų nepasisekti gali visose srityse. Rezultatus parodys laikas. Gyvendamas Subačiuje 12 metų, priešų neįgijau. Jeigu esi teisingas, tai ir tau tuo pačiu atsidėkos. Kaime viskas gerai matyti, čia yra kiekvienas teisėjas. Mano nuostata būti visiems teisingam, bet kuriam žmonių luomui, net besikapstantiems po atliekų konteinerius, girtuokliams ir turtuoliams. Su visais privalai elgtis vienodai ir teisingai. Ne pirmi metai sukatės miestelio gyvenimo verpete, todėl neblogai žinote, koks yra seniūnijos kultūrinis gyvenimas. Kalbėti apie kultūrą tai kalbėti apie televiziją. Vienintelis dalykas, trukdantis kultūringam žmonių gyvenimui, yra nesibaigiantys serialai per televiziją. Jie tarsi susiurbia visą žmonių gyvenimą, paskandina tuose muilo burbuluose. Kol bus tokia televizija, žmones bus sunku įtraukti į tikrąją kultūrą. Nebent vieną kartą suprastų, kad tai jau nusibodo. Yra ir prošvaisčių jau matau tendenciją, kad žmonės noriau eina į gyvo garso, o ne į fonograminį koncertą. Blogai, kad kaimo kultūros darbuotojo veikla yra nekaip vertinama. Šventadieniai, Kalėdos, Velykos ne jam, tarsi jis neturėtų savo šeimos. Kitas dalykas menkas atlyginimas, paskatinimas už darbą. Išeina geri specialistai vien dėl to, kad nebesugeba pragyventi. Vadinasi, kaimo kultūra nyksta? Subačiuje yra tokios patriotės kaip Violeta Mičiulienė, Irena Jančiuvienė, bet ir jų kantrybė gali trūkti. Kai stačiau spektaklį, iškabinęs skelbimą per dvi savaites nesuradau žmogaus Subačiuje, kuris galėtų suvaidinti vyro vaidmenį. Kitas dalykas, jeigu žmogus turi du tris darbus, tada jis nebenori matyti svetimų žmonių, pasiilgsta šeimos. O kur humoro šventė Subatjuokis, kuri kaip koks magnetas sutraukdavo gausybę žiūrovų? Šventė vyko šešerius metus iš eilės, šiemet jos nebebuvo. Rengėjai pamatė, kad ji, pasiekusi aukščiausią kūrybos tašką, gali išsigimti. Todėl reikėjo sustoti, kad žmonės turėtų ką prisiminti. Jeigu į Subatjuokį būtų atėję 20 žiūrovų, tai jo po penkerių metų niekas nebūtų prisiminę. Bet jis buvo viršūnėje, todėl jį ir po daugelio metų prisimins. Dabar lyg atokvėpis. Kada vėl bus atnaujintas Subatjuokis, priklausys nuo V. Mičiulienės, šios humoro šventės sumanytojos. Ką žadate pasiūlyti vietoje Subatjuokio? Kūryboje nišų galima rasti. Kol dirbi, kol nepašalino iš darbo, reikia ieškoti kažko naujo. Į kultūros centrą atėjo dirbti šokių vadovė. Tokios specialistės Subačius dar neturėjo. Reikia tikėtis, kad ji kažką naujo pasiūlys. Subačius turi garsųjį gitaristų būrelį, kuriam vadovaujate jūs. Įdomu būtų išgirsti plačiau apie būrelio veiklą, jo atsiradimo istoriją, narius. Kai atėjau dirbti į vidurinę mokyklą ir kultūros centrą, reikėjo kažką naujo, savito pateikti. Subūriau gitaristų būrelį, nors mokančių groti šiuo instrumentu nebuvo. Pats gitara groju nuo l2 metų išmokau savarankiškai. Tuometinis kultūros centro direktorius Rapolas Lukoševičius nupirko tris gitaras. Jų atsiradimas vaikams buvo geras stimulas pradėti kažką daryti. Būrelyje iš pradžių buvo trys mergaitės ir aš. Pirmais metais daug kas skeptiškai žiūrėjo. Neužsirašinėjau, kiek žmonių per vienuolika metų išmoko groti gitara, tačiau per vienus mokslo metus turėjome surengę 72 koncertus. Apvažiavome Lietuvą, buvome Lenkijoje, Prancūzijoje, Belgijoje. Kaip pasiseka ištrūkti į tokias tolimas keliones? Mus kviečiasi. Mes grojame gyvai, todėl žiūrovai patenkinti. Jau renkamės, kur važiuoti. O į Prancūziją vykome pagal projektą, parengtą su Prancūzijos lietuvių rėmimo asociacija Vaivorykštė. Belgijoje grojome per šv. Mišias bažnyčioje. Koncertų metu atliekame savo kūrybą. Būrelyje grojo ir Subačiaus klebonu dirbęs kun. Algis Neverauskas. Tarp atlikėjų daugiau mergaičių. Turėjau vieną, kuriai pamėginus groti, galvojau: ne tau, mergužėle, muzika. Atėjus pavasariui, įvyko stebuklas. Būrelyje pasilieka tie, kurie supranta, kad susigrosim. Turėtumėte ką parodyti per televiziją? Nebandžiau į ją veržtis, bet žinau, koks ten sunkus gyvenimas, kokia konkurencija. Tai jau užkulisiniai dalykai. Kai žvaigždės dainuoja, šiurpas per nugarą nubėga. Maniškės šimtu procentų geriau dainuoja ir groja. Seniūnija tai ne vien Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietė, bet ir Subačiaus miestelis, ir aplinkiniai kaimai. Kaip ten sekasi plėtoti kultūrą? Subačiaus miestelyje kultūrinis gyvenimas tiesiog verda. Yra ten Vincės Jonuškaitės pradinė mokykla ir dvi puikios mokytojos, kurios sugeba sudominti bendruomenę. Subačiuje statomi aukšto lygio spektakliai, tokie, kokie buvo repetuojami Lietuvoje prieš 20-30 metų. Lukonyse yra kultūros namai, veiklus moterų ansamblis. Jeigu reikia, lukoniškiai surengia ir vaidinimą. Miliūnai turi mažiau gyventojų, bet ir ten nemiegama. Kultūrinis gyvenimas verda, turbūt ir problemų netrūksta? Svarbiausia pinigai... Tai, ką mato žmonės per televiziją, norėtų ir savo akimis pamatyti ar net savo rankomis paliesti. Atvažiuotų Noriūnų kaimo kapela jokios intrigos. Atvyktų Minedas visi supultų, nors iš jo nieko nėra. O jei nori pasikviesti gerą kolektyvą reikia lėšų. Juk jis iš savo koncertų gyvena, už darbą jam turi būti atlyginta. Jeigu bilieto kaina dešimt litų, jau brangu. Nors du duonos kepaliukai tiek pat kainuoja. Girdėjau, kad Subačiuje muziejų ketinate kurti? Yra tokia idėja. Išlikęs Smetonos laikų kalėjimas. Nors pastatui reikia remonto, bet išsaugoti grotuoti langai, krosnis, šalia namo išgrįsta akmenimis. Gal pavyks rasti anų dienų liudininkų, užrašytume jų atsiminimus. Muziejuje būtų galima pastatyti autentišką to meto policininko vaškinę figūrą. Prie Subačiaus buvo senų garvežių kapinynas, bet viską išvežė į metalo laužą. Nors vienas garvežys būtų labai tikęs Subačiui kaip muziejinis eksponatas. Sako, seniūnas ir kitokiais, ne pagal savo pareigas, darbais užsiėmęs Turbūt jums pasakojo apie sovietinių laikų tiltą per Lėvens upę, kuriuo buvo patogu iš Lukonių pasiekti Skverbus. Laikui bėgant jis ėmė irti, supuvo lentos. Žmonės pageidavo, kad tiltas būtų pataisytas. Nors tai ne seniūnijos reikalas, bet jeigu kas juo eidamas įkristų, tai pirmiausia seniūnas už tai turėtų atsakyti. Sukviečiau savo vyrus, ir pats vinį į tiltą įkaliau. Taip nutiko ir Miliūnų koplytėlei. Apaugo ji beverčiais medžiais, bet galinčių sutvarkyti neatsirado. Paprašiau Antaną Tvaską ir abu išpjovėme krūmus. Paskui su žoliapjove aplankėme sodybas. Dabar visi patys savo kiemuose žiūri tvarkos. Aš vadovaujuosi principu: norint būti tokiu vilku, kad kiti vilkai klausytų, reikia pačiam jų kailyje pabūti. Bet tą reikia daryti be pykčio, be melo, be išsisukinėjimų.
Subačius, Kupiškio rajonas
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |