Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra
Mums rašo
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Stačiatikių Bažnyčios Kaukazo konflikto sūkuryje

Mindaugas BUIKA

Atvykęs į Rusijos kariuomenės nuniokotą Gorio miestą Gruzijos stačiatikių patriarchas Ilija II karštai ragino nutraukti karines kovas

Rugpjūčio pradžioje Tbilisyje apsilankęs Aleksandrijos (Egiptas) stačiatikių patriarchas Teodoras II įteikia Apaštalo šv. Morkaus ordiną Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui

Pirmoji stačiatikių tautų priešprieša

Tarptautiniai apžvalgininkai, nagrinėdami pokomunistinio laikotarpio konfliktus „karštuosiuose“ Balkanų ar Kaukazo regionuose, atkreipia dėmesį, jog kartu su kitomis politinėmis (imperinės ekspansijos ar nacionalinio išsivadavimo) problemomis, jie turi ir tam tikrą skirtingų religijų įtampos elementą. Pirmajame tokio pobūdžio kare dėl Kalnų Karabacho tarpusavyje konfliktavo krikščionys armėnai ir musulmonai azerbaidžaniečiai. Balkanų konfliktuose tarp Serbijos ir Bosnijos, Serbijos ir Kosovo irgi ryškūs krikščionybės ir islamo priešpriešos bruožai.

Tą patį galima pasakyti apie islamiškosios Čečėnijos ar islamiškosios Abchazijos siekį išsivaduoti iš savo „krikščioniškųjų pavergėjų“ – Rusijos ar Gruzijos – kartu ginant ne tik savo nacionalinį, bet ir religinį tapatumą. (Ne veltui čečėnų kovotojai buvo abchazų pusėje, tuo pabrėždami paramą savo tikybos broliams  musulmonams). Kartais tokia tikybinė įtampa būdavo juntama ir katalikų-stačiatikių santykiuose, pavyzdžiui, kovoje už Kroatijos ir Slovėnijos katalikiškų tautų valstybingumą, norint išsivaduoti iš stačiatikiškas Serbijos. Rusijos ir Serbijos tarpusavio palaikymas taip pat turi akivaizdų tikybinio bendrumo pobūdį.

Tačiau dabartinis Gruzijos ir Rusijos konfliktas dėl Pietų Osetijos religiniu atžvilgiu aiškiai skiriasi nuo anksčiau minėtų konfliktų, kadangi jame visos kovojančios pusės – rusai, gruzinai ir osetinai – yra stačiatikiai. Religinio gyvenimo stebėtojai pažymi, kad Rusijos ir Gruzijos karas yra ne tik pirmasis stačiatikių tautų konfliktas pokomunistiniu laikotarpiu Rytų Europoje (tai yra po 1989-1991 metų didžiųjų politinių permainų), bet ir nuo Antrojo pasaulinio karo (1939-1945) pabaigos.

Kaip tik šią tragišką situaciją savo pirmuosiuose pareiškimuose prasidėjus konfliktui įvardijo tiek Gruzijos, tiek Rusijos Stačiatikių Bažnyčių vadovai. Prasidėjus kovoms Pietų Osetijos sostinėje Cchinvalyje gruzinų stačiatikių dvasinis vadovas katalikosas patriarchas Ilija II ragino nutraukti karinę priešpriešą ir visas problemas spręsti taikiu būdu. „Gruzinų ir osetinų tautas jungia amžių senumo draugystė, giminystės ryšiai ir, kas svarbiausia, vienija krikščioniškas tikėjimas, todėl būtina gyventi taikiai, be kraujo praliejimo“, – teigiama rugpjūčio 8 dieną paskelbtame Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios patriarcho pareiškime. Maskvos patriarchas Aleksijus II taip pat išreiškė nerimą dėl smurto apraiškų Pietų Osetijoje, teigdamas, kad jo „širdis giliai sielvartauja“, nes „krikščionys stačiatikiai vieni prieš kitus pakėlė ranką. Stačiatikiai, kurie yra pašaukti gyventi tarpusavio broliškoje  meilėje, dabar yra supriešinti“. Rusijos karinei agresijai išsiplėtus po visą Gruzijos teritoriją, rugpjūčio 10 dienos, sekmadienio, šv. Mišių homilijoje patriarchas Ilija II pareiškė, kad šaliai iškilo labai rimtas pavojus, bet „mes neturime nieko bijoti, nes Dievas su mumis ir Švč. Mergelė Marija mus globoja“. Ganytojas išreiškė savo gilų susirūpinimą ir tuo, kad „stačiatikiai rusai bombarduoja stačiatikius gruzinus, kas yra precedento neturintiems veiksmas šalių santykiuose“

Gruzijos Bažnyčia primena valstybės integralumą

Toliau vykstant kovoms, Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas rugpjūčio 12 dieną pareiškimu kreipėsi į Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą reikšdamas susirūpinimą dėl šalies naikinimo. „Rusijos karinės oro pajėgos bombarduoja Gruzijos miestus ir kaimus, stačiatikiai krikščionys žudo vieni kitus“, – teigė patriarchas Ilija II, vėl pabrėždamas konfliktuojančių tautų tikėjimo bendrumą. Kartu jis paneigė Rusijos propagandos mašinos platinamą informaciją. Kaip pavyzdį, kad bombarduojami ir taikūs civiliai objektai, Gruzijos stačiatikių patriarchas nurodė rusų bombų sunaikintą Nikozio (tarp Gorio ir Cchinvalio) diecezijos metropolito Izajaus rezidenciją. Ten buvęs hierarchas, kiti dvasininkai ir vienuolės „tik stebuklingu būdu“ liko gyvi.

„Gruzijos Stačiatikių Bažnyčia visada remia tik taikų problemos sprendimą. Tai mes skelbėme anksčiau ir tai kartojame dabar“, – pabrėžė patriarchas Ilija II. Jis prezidentui D. Medvedevui taip pat priminė, kad tiek Cchinvalio sritis, tiek ir visa Pietų Osetija nuo amžių priklauso Gruzijos žemei. Dauguma osetinų genčių, bėgdami nuo mongolų jungo, čia atsikėlė tik XVII amžiuje ir buvo gruzinų broliškai priimti. Pietų Osetijos autonominę respubliką sovietų komunistai įkūrė praėjusio amžiaus 3-iajame dešimtmetyje. (Kaip teigia istoriniai šaltiniai, taip buvo padaryta atsilyginant osetinams už paramą Raudonajai armijai sunaikinant Gruzijos nepriklausomybę 1921 metais.)

„Taigi pastangos atstatyti Gruzijos teritorinį vientisumą (po to, kai Pietų Osetija paskelbė savo „nepriklausomybę“ 2006 metais) neturi būti suprastos, kaip agresija ar etninis konfliktas“, – pažymėjo gruzinų stačiatikių patriarchas. Jis sakė, kad ir Rusija būtų panašiai pasielgusi, jeigu separatizmo apraiškos būtų kilusios, pavyzdžiui, Novgorodo ar Smolensko regionuose ir kiltų grėsmė Rusijos teritorijos vientisumui. Jūsų šalis jau turi panašų patyrimą Čečėnijoje“, – aiškino Rusijos prezidentui patriarchas Ilija II, kviesdamas jį daryti atitinkamas išvadas ir primindamas, jog šis karas neturi laimėtojų.

Gruzijos patriarchas atkreipė dėmesį į tai, kad praeityje Rusijos ir Gruzijos santykiuose būta sunkių laikotarpių, „tačiau niekada neprieita iki tokio masto karinių veiksmų. Tai yra rimtas išbandymas ne tik Gruzijai, bet ir Rusijos bei Gruzijos santykiams ir net pačiai Rusijai“. Pabrėžęs, kad tokių konfliktų pavojus išliks tol, kol nebus atstatytas Gruzijos teritorinis vientisumas („negali būti taikos be teisingumo“) – Ilija II ragino nutraukti beprasmes kovas ir pradėti atsakingas derybas. „Mes tikime, kad įveiksime priešiškumą ir su Dievo pagalba atstatysime broliškus santykius“, – tvirtino gruzinų stačiatikių dvasinis vadovas.

Istorija ir dabartis tarpbažnytiniuose santykiuose

Kaip patvirtina istorija, Gruzijos ir Rusijos tautų ir Bažnyčių santykiai ne visada buvo broliški. 1801 metais carinei Rusijai aneksavus Gruziją, po dešimtmečio ir senoji Gruzijos Stačiatikių Bažnyčia (gruzinai buvo evangelizuoti V amžiuje, taigi, žymiai anksčiau nei rusai) neteko savo savarankiškumo. 1811 metais ji, nepaisant atkaklaus gruzinų dvasininkijos priešinimosi, buvo prijungta prie Maskvos patriarchato. Gruzinų katalikosą pakeitė iš Rusijos atsiųstas metropolitas, o gruzinišką liturginę kalbą – slaviška liturginė kalba. Tokiu būdu imperinė valdžia per Stačiatikių Bažnyčią, kaip ir kitur, Gruzijoje vykdė rusifikacijos politiką.

Po 1917 metų Vasario revoliucijos, kai buvo nušalintas caras Nikolajus II, gruzinų vyskupai atstatė Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios autokefaliją. Tačiau šalies bažnytinio gyvenimo sustiprėjimas po Gruzijos nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais buvo trumpas. Sovietų invazijai (kaip ir kitose Kaukazo regiono šalyse) įtvirtinus komunistinę santvarką Gruzijoje prasidėjo tikėjimo persekiojimas, šimtai dvasininkų buvo suimti ar nužudyti, daugelis šventovių uždaryta, konfiskuota ar tiesiog išgriauta. Daugelis tikinčiųjų ėmė nebepasitikėti naujaisiais metropolitais ir kitais Stačiatikių Bažnyčios hierarchais, įtardami (ir ne be pagrindo), kad jie yra KGB (sovietinio saugumo policijos) agentai.

Tik 1943 metais, tai yra Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, kai Bažnyčios pagalba sovietams buvo ypač reikalinga, Maskva pagaliau pripažino Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios savarankiškumą. Tačiau pokario metais ateistinė, antibažnytinė politika buvo toliau tęsiama. Tiesa, Sovietų Sąjungoje veikiančias Bažnyčias stengėsi įtraukti į jai palankų vadinamąjį taikos sąjūdį“ ir taip turėti savo atstovus tarptautinėse ekumeninėse organizacijose. Būtent su šia paskata 1961 metais Gruzijos Stačiatikių Bažnyčia įstojo į Pasaulio Bažnyčių tarybą, o 1977 metais išrinktas dabartinis patriarchas Ilija II tapo netgi buvo išrinktas vienu iš minėtos organizacijos pirmininkų.

Sukaupęs savo autoritetą Ilija II palaipsniui pradėjo atkurti bažnytines struktūras ir šį procesą toliau tęsė 9-ajame dešimtmetyje vykdyta „perestroikos“ politiką. 1988 metais Gruzijos sostinėje Tbilisyje buvo inauguruota Teologijos akademija, o žlugus Sovietų Sąjungai atnaujinta ir naujai pastatyta dešimtys maldos namų. Nepriklausomos Gruzijos valstybinė konstitucija pripažino Stačiatikių Bažnyčiai išskirtinę istorinę padėtį, kurią dar labiau sustiprino 2002 spalį tuometinio prezidento Eduardo Ševardnadzės ir patriarcho Ilijos II pasirašytas konkordatas. (Beje, 2000-aisiais patriarchas pakrikštijo ir patį E. Ševardnadzę, anksčiau buvusį žinomą komunistinį funkcionierių ir vieną iš „perestroikos“ architektų.) Gruzijos Stačiatikių Bažnyčioje įsivyravus konservatyviai, antiekumeninei teologijos krypčiai, ji 1997 metais išstojo iš Pasaulio Bažnyčių tarybos ir iš Europos Bažnyčių konferencijos.

Šis teologinis konservatyvizmas, kaip ir nepasitikėjimas „vakarietišku“ ekumenizmu, ypač dėl protestantiškųjų Bažnyčių liberalaus požiūrio į moralės dalykus pastaruoju metu suartino Rusijos  ir Gruzijos stačiatikių hierarchus. Tam pasitarnavo ir asmeninė patriarchų Aleksijaus II ir Ilijos II pažintis, kuri išliko nepaisant Rusijos ir Gruzijos tarpvalstybinės įtampos. Pavyzdžiui, 2007 metų pavasarį gruzinams suėmus keturis rusų žvalgybininkus, Rusija nutraukė visus skrydžius iš ir į Tbilisį, tačiau išimtis buvo padaryta patriarchui Ilijai II, kurį asmeniškai Aleksijus II pakvietė atskristi į Maskvą. Nepaisant tradiciškai artimų Maskvos patriarchato santykių su Kremliumi, galbūt pirmą kartą aukščiausiu bažnytiniu lygiu buvo nepritarta Rusijos kariuomenės veiksmams Gruzijoje.

Humanitarinė katastrofa skatina bendrystės paieškas

Patriarchas Aleksijus II diplomatiškai nusprendė susilaikyti nuo platesnių komentarų, savo pareiškimuose kviesdamas visose Rusijos cerkvėse melstis už taiką ir rinkti aukas pabėgėliams šelpti. Kiti hierarchai perspėjo susilaikyti nuo galimos „gruzinofobijos“ Rusijoje, visas kovas tarp brolių stačiatikių įvardydami tiesiog beprotybe. „Mes, gruzinai, osetinai, rusai – stačiatikiai ir išpažįstame Kristų. Tik artimo meilės žmones stygius skatina kariauti. Ir tik meilė bei žmogiškosios gyvybės vertės suvokimas skatina bet kokį konfliktą taikiai išspręsti, – kalbėjo rugpjūčio viduryje duotame interviu dienraščiui „Izvestia“ Maskvos patriarchato reikalų valdytojas, Kalugos metropolitas Klimentas. – Mūsų Bažnyčios sieks, kad būtų išgydytos karinio konflikto žaizdos.“

Stavropolio ir Vladikaukazo stačiatikių arkivyskupas Feofanas, kuris tiesiogiai susidūrė su pabėgėlių iš Pietų Osetijos problemomis, teigė, kad „politikai ateina ir išeina, o tautos lieka ir turi gyventi, kaip gyveno. Kad ir kaip sunku dabar bebūtų, turime daryti viską, kas įmanoma, kad dabartinė priešprieša galutinai neatskirtų rusų ir gruzinų tautų. Tai būtų dar didesnė katastrofa už tą, kuri paliko žmones be savo namų ir artimųjų“. Maskvos patriarchato Voronežo metropolitas, atsakingas už socialinės paramos ir labdaros organizavimą, žinių agentūrai „Novosti“ sakė, kad susidariusioje humanitarinėje katastrofoje „yra labai svarbu išsaugoti kontaktus su Gruzijos Stačiatikių Bažnyčia“ ir rengti bendras paramos akcijas.

Kad tokie kontaktai buvo ir pačiame kovų įkarštyje, patvirtino tiek Gruzijos, tiek Rusijos patriarchatų internetiniai tinklalapiai. Pranešama, kad rugpjūčio 14 ir 15 dienomis Gruzijos patriarchato Ilijos II telefono pokalbiuose su Maskvos patriarchato tarpbažnytinių ryšių skyriaus vadovu Smolenske metropolitu Kirilu „aptartos pastarojo meto įvykių tragiškos pasekmės, ypač akcentuojant civilinių gyventojų padėtį karinio konflikto zonoje“. Buvo pabrėžta, kad abi Bažnyčios teigiamai įvertino jų teikiamas taikdariškas pastangas ir susitarė bendradarbiauti „išgydant žaizdas, kurias atvėrė kraujo praliejimas“.

Gruzijos patriarchas taip pat paprašė Maskvos patriarchatą tarpininkauti prašant Rusijos vadovybės, kad rusų kariuomenės okupuotame Gorio mieste būtų suorganizuotas jo apsilankymas ir ten nukentėjusiems nugabentas maistas ir kitokia pagalba. Toks prašymas buvo įvykdytas ir patriarchas Ilija II su didele dvasininkų palyda aplankė kovų nuniokotą Gorį bei gretimas vietoves. Jų saugumą garantavo Rusijos desantinės kariuomenės vado pavaduotojas, generolas Viačeslavas Borisovas. Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios dvasinis vadovas susitiko su tuomet rusų okupuotų miestų gyventojais, aukojo šv. Mišias vietinėse katedrose, dalijo trūkstamus maisto produktus.

Kaip pažymi tarptautinio lygio religinio gyvenimo ekspertai, toks Stačiatikių Bažnyčių bendradarbiavimas gali padėti įveikti joms būdingą tautinį uždarumą ir nuolankų, nekritišką ryšį su savo valstybine valdžia. „Nacionalizmas, kaip gerai žinoma, visada buvo stačiatikybės Achilo kulnas, – rašo šia proga JAV katalikų laikraščio „The National Catholic reporter“ apžvalgininkas Džonas Alenas. – Kiekviena Stačiatikių Bažnyčia yra glaudžiai susieta su savo kultūra, kalba ir žmonėmis, tad stačiatikių lyderiams dažnai telieka palaiminti visus valstybės veiksmus. Tokiu būdu Pietų Osetija suteikia gerą galimybę stačiatikių vadovams išsivaduoti iš perdėto nacionalizmo. Jeigu stačiatikių patriarchas nori pakritikuoti, kad ir labai diplomatiškai, savo šalies ginkluotų pajėgų naudojimą, dabar yra pats laikas tą padaryti“.

Taigi, priklausomai nuo to, kaip toliau vystysis įvykiai Rusijos ir Gruzijos konflikte, galima bus spręsti ir apie ženklius posūkius stačiatikybėje su jais būdinga nauja tarpusavio priklausomybės ir moralinio autoriteto pajauta globalizuotame pasaulyje. Katalikų Bažnyčios nariai savo malda ir solidarumu drąsina brolius stačiatikius žengti šiuo bendrystės keliu.

© 2008 „XXI amžius“