|
Užmirštas aušrininkas
Kazys BLAŽEVIČIUS
Šiandien apie Jurgio Mikšo (1862 05 18-1903 05 01) nuopelnus lietuvių tautiniam atgimimui žino tik siauras Aušros istorijos žinovų ratas. Knygoje Aušrininkas (Vilnius, Kultūra, 1996, 232 p., iliustr.) prof. Domas Kaunas nupūtė užmaršties dulkes nuo dramatiško pirmojo Aušros redaktoriaus likimo M. Lietuvos lietuviško spaudos darbuotojo J. Mikšo asmenybės. Anot knygos autoriaus, Mikšas buvo pirmosiose aušrininkų gretose, XIX amžiaus pabaigoje jo vardas reiškė tą pat, ką ir J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, A. Vištelio ir J. Zauerveino. Apie jo nuveiktus darbus istorikai žino beveik viską, tačiau jo biografijoje daug baltų dėmių. Nežinoma jo tiksli gimimo data, išsilavinimas, netgi palaidojimo vieta. Profesoriui teko gerokai paplušėti, kad bent apytikriai užpildytų Mikšo biografijos spragas.
J. Mikšas gimė ir augo Prūsijos karalystės užkampyje Mažosios Lietuvos Virkytų kaimelyje, apie 5 km. nuo Saugų parapijos centro, netoli Vokietijos-Rusijos sienos. Jurgio tėvai Kristupas Mikšas ir Elzė Miklovaitytė buvo šviesūs žmonės, nenutautėję, žinoję šviesos ir mokslo vertę. Namuose buvo lietuviškų knygų, tėvas prenumeravo M. Lietuvoje ėjusio ėjusius lietuviškus laikraščius, šeimoje buvo gyva lietuviška dvasia. Jurgis turėjo vyresnę seserį, ištekėjusią už pasiturinčio ūkininko Švelniaus, ir moraliai bei materialiai rėmusią brolio tautinę veiklą, kuriai šis skyrė visą savo gyvenimą. Tėvai taip pat netrukdė sūnaus pasirinktam keliui kovai už lietuvybę, prieš nacionalinę priespaudą tiek Prūsijoje, tiek ir Rusijoje.
Knygos autoriaus duomenimis, Jurgis 1869-1872 m. lankė Virkytų pradžios mokyklą, 1872-1875 m. Tilžės gimnazijos parengiamąją mokyklą ir 1876-1879 m. Tilžės gimnaziją, kurios nebaigė. Nepavyko išaiškinti, kodėl Mikšas gimnazijos nebaigė. Jis pats nėra palikęs jokios informacijos.
Mikšas į tautinę veiklą įsitraukė labai anksti. Jo pilietinei brandai įtakos, matyt, turėjo klaipėdiškės Lietuviškos ceitungos dvasia, ten skelbtos patriotinės publikacijos ir ankstyva pažintis su ano meto žinomais lietuvybės veikėjais A. Višteliu, M. Šerniumi, J. Zauerveinu ir kt.
Mikšas vyresnių kolegų dėmesį į save atkreipė 1882 metais aštrokomis poleminėmis publikacijomis Lietuviškoje ceitungoje. Jis kritikavo vokiečių vykdomą nutautinimo politiką bei tautinių mažumų priespaudą. Matyt, tai lėmė, kad jaunasis Mikšas kartu su vyresniais kolegomis tapo Aušros iniciatoriais, leidėjais ir pirmaisiais žurnalo finansuotojais. Jais buvo J. Basanavičius, M. Šernius, A. Vištelis ir J. Mikšas. Jaunam Mikšui (jam tada ėjo 21-ieji) buvo patikėtos Aušros techninio redaktoriaus pareigos. Jam teko rinkti medžiagą žurnalui, tvarkyti, rengti spaudai, kaupti lėšas, ieškoti prenumeratorių, rūpintis leidimu ir platinimu. Tai buvo labai sudėtingas darbas.
Pirmiesiems Aušros numeriams rašė apie 20 autorių. Daugiausia rašė Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, Zauerveinas ir Vištelis. Jaunasis redaktorius, aišku, nedrįso vyresniųjų kolegų rašinių taisyti. Jis pats, kaip redaktorius, Aušroje skelbė M. Lietuvos aktualių įvykių apžvalgą, recenzavo J. K. Kraševskio Vitolio raudos vertimą ir pan. Pats rašydamas ir vėliau taisydamas kitų raštus, laikėsi F. Kuršaičio mokymo ir tuo prisidėjo prie lietuvių kalbos norminimo.
Aušra buvo spausdinama J. Albano-K. Kybelkos spaustuvėje Ragainėje. Kadangi spaustuvė buvo prastoka, žurnalo spausdinimas užsitęsdavo. Pirmasis numeris, kuriam medžiagą surinko ir spaudai paruošė pats J. Basanavičius, turėjo išeiti kovą, tačiau pasirodė balandžio pradžioje.
Mikšas išleido pirmuosius keturis Aušros numerius ir kartu su M. Jankumi paruošė Lietuvišką Aušros kalendorių ant 1884. Literatūrinę kalendoriaus dalį paruošė Mikšas, jo leidimą finansavo Jankus.
Atlikęs darbus ir surinkęs medžiagos kitiems Aušros numeriams, Mikšas 1883 m. rudenį staiga dingo. Dingimo priežastis liko neišaiškinta. Dingo slapta, nieko nepranešęs bendradarbiams, draugams ir artimiesiems. Tik seseriai prasitarė, kad kuriam laikui vyksta į Maskoliją. Aušros leidimo rūpesčius paliko Jankui.
Maskolijoje Mikšas prabuvo apie tris mėnesius. Kaip rašoma knygoje, Šis laikotarpis jam nepaprastai daug davė. Kelionės ir naujos pažintys praplėtė akiratį, padėjo suvokti tautinio sąjūdžio plotį, skatino žurnalisto įgūdžius ir asmenybės brandą. Pats Mikšas savo buvimo Maskolijoje nėra išsamiai komentavęs.
Maskolijoje jis apie mėnesį pabuvojo Kalnujuose pas Aušros bendradarbį Dovainį-Silvestraitį. Iš čia parašė laiškus Basanavičiui, namiškiams ir Jankui, nusiuntė keletą vertingų korespondencijų Aušrai, kurias pasirašė Parplio slapyvardžiu.
Lapkritį Mikšas nuvyko į Rygą pas J. Miliauską-Miglovarą, pabuvojo Liepojoje, o apie Kalėdas grįžo į tėviškę.
Mikšui dingus, Aušrai redaguoti iš užsienio buvo pakviestas J. Šliūpas. Jis su Jankumi Aušros spausdinamą perkėlė į O. fon Mauderodės spaustuvę Tilžėje. Šliūpas Aušrą redagavo ir leido nuo 1883 m. penktojo iki 1884 m. šeštojo numerio. Vokiečių policijai pradėjus domėtis svetimtaučio Šliūpo asmenybe, šis Prūsiją paliko 1884 m. kovo viduryje.
Šliūpui išvykus, Mikšas vėl pradėjo redaguoti Aušrą. Jankaus kvietimu jis apsigyveno Bitėnuose. Mikšas sutiko, kad oficialiu Aušros redaktoriumi būtų rašomas Jankus Už rėdystę atsako Martynas Jankus, Bitėnai per Lumpėnus.
Bitėnuose Mikšas neilgai gyveno. Norėdamas pramokti spaustuvininko amato ir svajodamas apie nuosavą spaustuvę, 1884 metų vasarą jis persikėlė į Ragainę ir pradėjo dirbti gero pažįstamo J. Siebarto spaustuvėje.
Paties Mikšo duomenimis antrą kartą jis Aušrą redagavo nuo 1884 m. kovo iki 1885 m. rugsėjo. Jam darbuojantis, padidėjo Aušros populiarumas, pagausėjo bendradarbių, prenumeratorių, pakilo rašinių lituanistinė kokybė. Tuo metu jis suorganizavo Aušros biblioteką, kurioje buvo sukaupta daug vertingų rankraščių ir knygų. Žlugus Aušrai, biblioteka atiteko Birutės draugijai, o iš jos Lietuvių mokslo draugijai Vilniuje.
Mikšo iniciatyva 1884 m. rugsėjo 26 d. Ragainėje pasirodė savaitraštis Niamuno sargas. Mikšas jį redagavo, o leido ir spausdino Siebartas. Programiniame straipsnyje Mikšas rašė, kad savaitraštis praneš žines iš atsitikimų mūsų tėviškės, apsakys, kada ir kaip mes pakliuvome į svetimą jungą, išaiškins, kada mūsų giminė ir kalba puolė.
1884 m. išėjo 14, o 1885 m. 21 Niamuno sargo numeris. Dėl finansinių sunkumų laikraštis nustojo ėjęs.
1884-1885 m. Mikšui dirbant Ragainėje, buvo išleistos kelios poezijos knygelės, Šliūpo parengtas Lietuviškas Aušros kalendorius ant 1885 ir M. Lietuvai skirtas Mikšo parengtas Niamuno sargo lietuviškas kalendorius ant 1885.
1885-ieji Mikšui buvo gana sėkmingi. Aušros leidimas didelių problemų nekėlė, redaktoriaus autoritetas didėjo, nebuvo jokių artėjančios asmeninės tragedijos ir Aušros žlugimo požymių.
Mikšas buvo plačių interesų veiklos žmogus. Jis buvo ir tarp kultūros draugijos Birutė organizatorių. Draugija buvo įsteigta 1885 metų vasario 15 dieną. Pirmuoju jos vadovu buvo išrinktas Mikšas. 1885 m. birželio 24 d. įvyko pirmasis visuotinis draugijos narių susirinkimas. Buvo priimti draugijos įstatai ir išrinkta valdyba. Draugijos pirmininku buvo išrinktas Vilius Bruožis, sekretoriumi Mikšas. Draugijos veikloje Mikšas paliko ženklų pėdsaką.
Mikšą viliojo spaustuvininko darbas, jis svajojo apie nuosavą spaustuvę, kuri turėtų tapti jo pragyvenimo šaltiniu. Apie savo planus jis rašė Basanavičiui, tiems planams pritarė Jankus. Reali galimybė įsigyti nuosavą spaustuvę atsirado tada, kai jis gavo jam priklausančią tėviškės dalį 10 000 markių. 1885 m. antrojoje pusėje Mikšas Tilžėje tokią spaustuvę įsigijo. Už 3500 markių jis nusipirko naują modernią spausdinimo mašiną, įvairiuose leidiniuose paskelbė, kad naujoje spaustuvėje poligrafijos darbai atliekami lietuviškoje, latviškoje, lenkiškoje, maskoliškoje, vokiškoje ir kt. kalbose.
1885 metų devintasis Aušros numeris atspausdintas Mikšo spaustuvėje. Ant jo rašoma: Rėdytuvė, spauda ir kaszta Mikszo Jurgio Tilžėje. Pagerėjo Aušros išvaizda, iliustracijos, į pirmuosius numerius buvo dedamos netgi meniškos įklijos. Aušra tapo pirmuoju iliustruotu D. Lietuvos žurnalu.
Pagerėjus spaudos kokybei, padidėjo žurnalo savikaina. Teko kelti prenumeratos kainą, už ką daug kas Mikšui priekaištavo. D. Lietuvai kaina buvo padidinta nuo 4 iki 6 rublių, kitiems prenumeratoriams nuo 4 iki 7 markių. Suprantama, prenumeratorių sumažėjo 1885 m. jų buvo 250, 1886 m. liko 175 (Mikšo duomenimis). Aušra tapo nuostolinga. Nuostolius teko dengti Mikšui iš savo kišenės. Nors žurnalo leidyba buvo nuostolinga, žurnalo išvaizda ir turiniu redaktorius ir toliau rūpinosi.
Antrą kartą pradėjęs redaguoti Aušrą, Mikšas perėmė ir nemažas skolas. Spaustuvininkai Mauderodei buvo įsiskolinta 600, knygrišiui 100 markių. Jankus buvo išeikvojęs visus gautus prenumeratos pinigus, 1885 metų paskutinieji keturi Aušros numeriai Mikšai kainavo 500 markių ir kt. Skolos buvo didelės ir toliau augo. Mecenatų nebuvo. Nežiūrėdamas į tai, 1885 m. gruodžio 1 d. Mikšas vėl išleido Ragainėje anksčiau leisto ir nustojusio eiti savaitraščio Niamuno sargas pirmą numerį. Savaitraštis vėlgi buvo nuostolingas. 1886 m. birželio 24 d. išėjo jo paskutinis numeris.
Mikšo spaustuvė gyvavo tik 5 mėnesius. Apart leistos periodikos, įvairiems leidėjams spaustuvėje buvo atspausdinti 23 spaudiniai. Pats Mikšas savo lėšomis išleido ne mažiau 12-kos tokių spaudinių. Tai buvo kultūrinio, istorinio ir grožinio turinio knygos, 1886 metų Aušros kalendorius, lietuvių kalbos vadovėlis ir pan. Tik mažą tiražo dalį pavyko parduoti, todėl trūko apyvartinių lėšų, brendo finansinė krizė. Teismas nutarė Weyrio ieškinį patenkinti varžytinių keliu. Liepos 19 d. įvyko varžytuvės. Mikšas prarado viską, prarado tikėjimą artimu ir jaunatvišką optimizmą. Tai skaudžiai paveikė ne tik jo likusį gyvenimą, bet ir tautinį sąjūdį žlugo ir Aušra. Šioje katastrofoje bjaurų vaidmenį suvaidino tuometinė Birutės vadovybė: Bruožis, Jankus ir Weyeris. Netrukus paaiškėjo, kad šioje siaubingoje istorijoje niekingiausią vaidmenį suvaidino Jankus, pretendavęs į tautinio sąjūdžio lyderius. Spaustuvę pusvelčiui įsigijo Weyeris, kuris ją netrukus nugyveno ir pats kažkur dingo.
Katastrofoje būta ir paties Mikšo klaidų. Tai prastoka vadyba spaustuvės darbui, nerealūs užmojai, jaunatviškas maksimalizmas, patiklumas, prasta gaminamos produkcijos realizacija, neapgalvoti tiražai, persikrovimas įvairia veikla ir kt. Katastrofa visam likusiam Mikšo gyvenimui eliminavo jį iš tautinio sąjūdžio, plačiai tiražuotas ir ilgai skleistas šmeižtas prisidėjo prie to, kad šis veiklos žmogus liko nepelnytai užmirštas.
Po katastrofos Mikšas tiek susigūžė savyje, kad net neatsiliepė į kvietimą pateikti savo prisiminimus Aušros dvidešimtmečiui skirtam Varpo numeriui.
1903 metais, minint Aušros dvidešimtmetį, Basanavičius Mikšo šmeižimu ir niekinimu apkaltino tik Jankų, kuris atliko bjaurią, nešvankią, nemorališką veiklą. Jankus, siekdamas pats įsigyti spaustuvę ir atsikratyti konkurento, Aušros leidėjui iškasė duobę ir pagreitino bankrotą. Kaltinimai buvo teisingi.
Jankaus vaidmuo šioje bjaurioje istorijoje netrukus paaiškėjo. Ant Jankaus šmeižto jauko užkibę kai kurie aušrininkai prisipažino klydę ir viešai pareiškė, kad Mikšas visiškai nekaltas dėl Aušros žlugimo.
1886 metų rudenį Mikšas pradėjo dirbti Tilžės apskrities karališkojo teismo lietuvių kalbos vertėjo ir teismo asistento prastai apmokamose pareigose. Vėliau toms pačioms pareigoms persikėlė į Labguvą. Ten 1903 metų gegužės 1 dieną ir mirė. Jam ėjo 42-ji. Mirties priežastis ir palaidojimo vieta nežinomos.
Anot prof. D. Kauno, vieniems prabėgę metai dosniai atsidėkojo skambiais patriarchų vardais ir iškiliais įrašais paminklų monumentuose, kitiems, be kurių nebūtų buvę nei tos pačios Aušros, nei aušrininkų, lėmė nežinią ir abejingumą. (...) J. Mikšas nebuvo gimęs po laiminga žvaigžde. Deja, tokia pilkoji gyvenimo proza...
© 2008 XXI amžius
|