|
Kryžius... iš tanko
Lietuva nuo seno garsėja kaip kryžių, koplytstulpių, Rūpintojėlių kraštas. Senoji karta gerai mena, jog laisvoje Lietuvoje kryžius pakelėje buvo dažnas simbolis, pro kurį niekas nepraeidavo, nepravažiuodavo pagarbiai nenukėlęs kepurę, mintimis nepaprašęs globos kelyje. Kryžiai buvo statomi ir prie sodybų. Mat lietuviai nuo seno buvo įpratę dėkoti Dievui už tai, ką turi, už išpildytus prašymus, meldžiamas arba suteiktas malones.
Kol tie pašventinti simboliai nebuvo bedievių atėjūnų sušaudyti, sutrypti, kiekvienas jų turėjo savitą išvaizdą ir savą istoriją. Vienus jų kūrė ir puošė pagal savo fantaziją nagingi kaimų medžio meistrai, kitus tvirtus ir ilgaamžius nukaldavo kalviai. Okupacijos metais tie kryžiai, nors ir draudžiami, atsirasdavo slapta įvairiausiose vietose, apie kurių reikšmę žinodavo tik nedidelė grupė žmonių. Juk ne visada lietuvių tautai buvo leidžiama žuvusius už tėvynės laisvę sūnus bei dukras laidoti pašventintose laidojimo vietose.
Kaip kraštotyrininkas, prabilau šia tema ne atsitiktinai, o prisiminęs įdomią vieno kryžiaus, tebestovinčio ir šiandien prie kelio Gilvyčiai-Kuršėnai, įdomią istoriją.
Ją priminė asmeniniame archyve užsilikęs, pageltęs 30 metų senumo laiškas, kurį man parašė Vaclovas Jocas nuo Gilvyčių (Šiaulių r.), atsiliepdamas į 1974 metais rajono laikraštyje išspausdintą mano prašymą atsišaukti senus kalvius arba juos pažinojusius žmones. Mat rinkau kraštotyrinę medžiagą apie Dubysos aukštupio kaimuose klestėjusį kalvystės amatą ir plačiai garsėjusis meistrus kalvius. Laiško autorius paminėjo net penkias jam žinomų kalvių pavardes, vadindamas juos auksarankiais, vardydamas jų atmintinus darbus. Tarp kitų jis paminėjo Jocų giminės kalvius Jokūbą Jocą ir jo sūnų Izidorių pridurdamas, kad ir prie jo sodybos tebestovi Izidoriaus... iš vokiečių tanko padirbtas kryžius.
Pateiktos žinios apie auksarankius kalvius sudomino, o nuvykęs apie juos rinkti medžiagą, išgirdau ir užrašiau įdomią prie V. Joco sodybos stovinčio kryžiaus istoriją, kurią papasakojo pats sodybos šeimininkas.
Buvo Antrojo pasaulinio karo pabaiga rusas vijo vokietį. Jocų sodyboje apsistojo rusų užfrontės žvalgai minuotojai, kurie laukė nuo Kuršėnų Gilvyčių link besitraukiančių vokiečių tankų dalinio.
Nuo Užkalnių kalno lietaus suneštame vieškelio smėlyje žvalgai pakasė prieštankines minas. Per jas ėjo žmonės, varė gyvulius, važiavo vežimais jos nesprogo, nes buvo pritaikytos tik dideliam tankų svoriui. Gal po savaitės rusai sužinojo, kad vokiečių tankų dalinys trauksis Gilvyčių link. Palikę užminuotą kelią ir prigrasinę, kad apie minas nesakytų vokiečiams, rusų žvalgai skubiai išvyko.
Ir tikrai. Gerokai išaušus, nuo Kuršėnų pusės pasigirdo garsus mašinų motorų ūžesys, o netrukus iš miško pasirodė ir tankų kolona. Privažiavę prie pakalnės, tankistai, tarsi ką įtardami, mašinas sustabdė. Vienas jų su vertėju atėjo pas Vaclovą, teiravosi, ar vieškelyje nėra minų. Prisiminęs rusų grasinimus, žmogelis pasakė nėra. Tankų kolona pajudėjo pirmyn ir... baisus sprogimas! Tankas ant šono guli griovyje, tankistai žuvę!
Vaclovas išsigandęs ir norėjęs bėgti, tačiau greitai sugrįžo tas pats tankistas, nusivarė jį prie susprogusio tanko ir pavaldiniui įsakė jį čia pat nušauti.
Jocas pasakojo: matydamas, kaip vokiečiai pasiima savo žuvusiuosius ir sužeistuosius, o tankai, pasukę iš vieškelio, per laukus juda Gilvyčių link, pajutęs savo padėties tragiškumą, pamatęs į save nukreiptą pistoleto vamzdį, mintyse meldėsi be žodžių Dieve, gelbėk mane!.. Jei liksiu gyvas, šioje vietoje pastatysiu kryžių!
Tankistui kilstelėjus pistoletą aukštyn tiesiai į nusikaltėlį, kartu su šūviu krito ant žemės, pats nesuvokdamas gyvas jis ar sužeistas. Tankistas antro šūvio nepaleido, matyt, pagalvojęs, kad tinkamai įvykdė įsakymą. Tuoj nuskubėjo paskui tankus ir nuvažiavo. Pagaliau suvokęs, kad yra gyvas, Vaclovas nusvyravo į savo pirkią.
Net ir tada, 1974-aisiais pas jį atvykęs mačiau, kad jo gryčios sienos nuklijuotos Hitlerio, Stalino, Musolinio ir kitų žmonijos tironų laikraštinėmis nuotraukomis. Kad niekas nepamirštų, kaip, pasaulio galingiesiems susikibus, kenčia ir žūsta niekuo nekalti mažų tautų žmonės, kaip neleistinai trypiama jų žemė, esanti tų karų kelyje bei jų interesų akiratyje! aiškino savo keistas iliustracijas V. Jocas, beje, jau miręs. O Dievui duotą pažadą Vaclovas tesėjo: paprašė Izidorių Jocą, kad iš tanko rėmo prie jo namų, toje vietoje, kur jis turėjo mirti, šis padarytų kryžių.
Praėjusį rudenį su dviračių kelionių draugu poeto Jovaro sūnumi Giedriumi Krikščiūnu vėl aplankėme tą praūžusio karo paminklą Užkalnių kaime Kryžių iš tanko. Jo viršutinėje dalyje vieta Nukryžiuotajam, o viršuje dar metrinis iš vamzdžio suvirintas kryžius su Dievuliu. Bendras kryžiaus aukštis maždaug 3 metrai.
Šiandien, žvelgdamas į kalendoriaus raudonai paryškintas sausio, vasario, kovo dienas, vėl naujai žyminčias tautos išsilaisvinimo datas, susimąstau: kiek visoje Lietuvoje tokių įsimintinų kryžių? Ypač Žemaitijoje, Klaipėdos krašte, per kurį plūdo pirmosios ir slūgo paskutinės karo bangos! Jei kas parašytų jų (tebestovinčių ar jau tik žmonių menamų) istorijas, įdomi būtų knyga, nes už jų mūsų tautos sunkios praeities istorija.
Lietuvos kryždirbystė yra įrašyta į UNESCO kultūros paminklų paveldo sąrašą. O į tokius atmintinus, kaip tas iš karo krauju aplaistyto tanko padirbtas Dievo garbės simbolis, verta atkreipti dėmesį, įrašyti į Lietuvoje saugomų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą.
Danielius BALČIŪNAS,
garbės kraštotyrininkas
Šiauliai
© 2008 XXI amžius
|