|
GKČP pėdsakais
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Septyniolika metų praėjo nuo garsiojo 1991 metų rugpjūčio pučo. Pučas, kuriam vadovavo vadinamasis Valstybinis ypatingosios padėties komitetas (GKČP), žlugo ir nulėmė greitą SSRS griūtį. Komiteto nariai ir aktyviausi jų bendrininkai buvo suimti ir kalėjo iki 1993 metų vasario, o 1994 vasarį visi jie buvo amnestuoti. Pažvelkime į GKČP pėdsakus, į šių veikėjų likimus iš laiko perspektyvos.
GKČP buvo sukurtas naktį iš 1991 metų rugpjūčio 18 į 19 dieną, tačiau jo ištakos siekė ankstesnius laikus. Dar 1990 metų gruodį V. Kriučkovas, D. Jazovas, B. Pugo, V. Varenikovas aptardavo veiksmus, kurių reikėtų imtis norint išsaugoti SSSR. 1991 metų rugpjūčio 17 dieną KGB uždaroje rezidencijoje prie Maskvos susitikę V. Kriučkovas, D. Jazovas, V. Pavlovas, O. Baklanovas, V. Boldinas ir O. Šeninas nusprendė sukurti GKČP. Komitetas suformuotas naktį iš rugpjūčio 18 į 19, tada įvyko ir pirmasis jo posėdis. GKČP sudarytas iš aštuonių narių, jo pirmininku išrinktas SSRS viceprezidentas Genadijus Janajevas, nariai gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, vidaus reikalų ministras Borisas Pugo, KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas, SSRS premjeras Valentinas Pavlovas, prezidento M. Gorbačiovo patarėjas Olegas Baklanovas, SSRS Valstybinių įmonių asociacijos pirmininkas Aleksandras Tiziakovas, SSRS valstiečių sąjungos pirmininkas Vasilijus Starodubcevas. Faktiniais GKČP lyderiais buvo V. Kriučkovas ir D. Jazovas. Šalia šių asmenų dar veikė grupė jų aktyvių talkininkų SSRS aukščiausiosios tarybos pirmininkas Anatolijus Lukjanovas, TSKP sekretorius Olegas Šeninas, kompartijos Maskvos komiteto pirmasis sekretorius Michailas Prokofjevas, gynybos ministro pavaduotojai generolai Valentinas Varenikovas ir Vladislavas Ačialovas, M.Gorbačiovo patarėjas Sergejus Achromejevas, TSKP CK skyriaus vedėjas Valerijus Boldinas. Sąmoksle dalyvavo ir visa grupė aukšto rango KGB pareigūnų M.Gorbačiovo apsaugos viršininkas KGB generolas A. Medvedevas, SSRS prezidento rezidencijos Forose apsaugos viršininkas, KGB generolas V. Generalovas, KGB pirmininko V. Kriučkovo pavaduotojai V. Gruško ir G. Agejevas.
Maskvoje buvo sutelkti kariuomenės daliniai, daug šarvuotosios technikos. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pakvietė maskviečius pasipriešinti pučistams, ginti demokratiją. Prie Baltųjų rūmų ėmė rinktis gausios maskviečių minios, jiems buvo dalijami ginklai. Ginklą į rankas paėmė net garsus dvasininkas Glebas Jakuninas. Rugpjūčio 21 dieną prie Naujojo Arbato tilto tiesiogiai susidūrė Baltųjų rūmų gynėjai ir kariškiai. Pro tunelį greta tilto pravažiavo Tamanės divizijos kolona, kelias už tunelio buvo užblokuotas troleibusais. Šarvuočiams bandant prasiveržti pro užkardas, žmonės ėmė mėtyti į juos akmenis, butelius su padegamuoju skysčiu. Kariškiai atidengė ugnį, žuvo trys maskviečiai Ilja Kričevskis, Dmitrijus Komaris, Vladiras Usovas, keletas žmonių buvo sužeisti. Tą pačią dieną D. Jazovas davė įsakymą išvesti kariuomenę iš Maskvos pučas žlugo, jo organizatoriai buvo suimti.
Po žlugusio pučo keli veikėjai nusižudė. Rugpjūčio 22dieną nusišovė vidaus reikalų ministras Borisas Pugo, M. Gorbačiovo patarėjas maršalas Sergejus Achromejevas, pro langą iššoko TSKP CK reikalų valdytojas Nikolajus Kručina. Dėl N. Kručinos mirties aplinkybių išlieka nemažai mįslių. Keliama ir versija apie tai, kad Kručina buvo nužudytas, jo mirtis siejama su TSKP turto reikalais.
Pučas žlugo dėl kelių priežasčių. Pirma, kai kurie kariuomenės vadai neskubėjo vykdyti pučistų įsakymų, o vėliau perėjo į Jelcino pusę. Oro desanto pajėgų vadas P. Gračiovas nevykdė pučistų įsakymų, o jo pavaduotojas A. Lebedis perėjo į Baltųjų rūmų gynėjų pusę. Antra, aktyvūs Jelcino ir jo komandos veiksmai buvo kur kas efektyvesni už GKČP vadovų veiksmus, G. Janajevas blaškėsi, o tikrieji GKČP lyderiai V. Kriučkovas ir D. Jazovas lemiamu momentu nedrįso panaudoti sau ištikimų kariuomenės dalinių, vengdami gausių aukų. Trečia, ginti demokratijos stojo daug maskviečių. Didžiulės žmonių minios atbaidė nuo Baltųjų rūmų šturmo.
Pažvelkime, kaip po amnestijos susiklostė GKČP veikėjų likimas. Generolas D. Jazovas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, nuo 2002 metų tapo Valstybės dūmos gynybos komiteto patarėju. Buvęs KGB šefas V. Kriučkovas po amnestijos pasižymėjo kaip aktyvus Armijos palaikymo judėjimo veikėjas (šis judėjimas jungia reakcingus kariškius ir KGB pareigūnus), dažnai rašė straipsnius spaudoje. Nuo 2000 metų iki mirties 2007 metų lapkritį buvo Valstybės dūmos gynybos komiteto patarėju.
A. Tiziakovas dabar yra klestintis verslininkas, koncerno Antal ir draudimo bendrovės Severnaja kazna akcininkas, valdo ir Finatel įmonę. Verslu užsiima ir O. Baklanovas jis dabar jau beveik nedalyvauja visuomeninėje veikloje. A. Lukjanovas 1993-2003 metais buvo Valstybės dūmos narys, iki šiol aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. V. Starodubcevas 1993-1995 metais užėmė Federacijos tarybos nario pareigas, 1997-2005 buvo Tulos gubernatoriumi, 2007 metais išrinktas Dūmos nariu nuo komunistų partijos. Formalus GKČP pirmininkas G. Janajevas dabar dirba Karo invalidų komitete. Paskutinis SSRS premjeras V. Pavlovas 1995 metais tapo komercinio banko vadovu, 2000 metais aktyviai palaikė V. Putiną (mirė 2003 metų liepos mėnesį). 1991 metų tragiškų sausio įvykių Vilniuje organizatoriai generolai V. Varenikovas ir V. Ačialovas dar ir dabar aktyviai dalyvauja politinėje veikloje, remia Kremliaus politiką, užsiima imperialistine propaganda. V. Varenikovas 1995-2007 metais buvo Dūmos nariu,V. Ačialovas yra Rusijos desanto pajėgų ir specnazo veteranų sąjungos prezidentas.
Tiek 1991 metų rugpjūčio pučas, tiek 1993 metų rudenį įvykęs Ruckojaus šalininkų maištas buvo nesėkmingi reakcingų jėgų bandymai grąžinti šalį atgal. Nors jie nepasisekė, tačiau šių akcijų lyderių amnestijos suteikė galimybę tolesnei destruktyviai veiklai. Tada, 1991 rugpjūtį, ir kiek vėliau, 1993 metų rudenį, reakcingos jėgos pralaimėjo. Bet vėliau joms pavyko ateiti į valdžią. Lemtingi 1999-2000 metų įvykiai pakreipė Rusijos istorijos ratą kita linkme. 2001 metais GKČP veikėjus netgi imta vadinti didvyriais, kai kurie gekačepistai ėmė save vadinti XX amžiaus dekabristais. Nuo tegul ir netobulos demokratijos pereita link represinių pokyčių, o 2003-2006 metais krašte vėl įsigalėjo totalitarinė sistema. Šių metų rugpjūčio įvykiai, brutali karinė agresiją prieš nepriklausomą Gruzijos valstybę tiksliai parodo, kokia Rusijos valstybė buvo kuriama nuo 2000 metų. Šiuo metu Rusijoje keičiamos ir švietimo programos. Stalino valdymo laikotarpis įvardijamas kaip normalus istorinės raidos etapas, teigiama, kad Stalinas veikė kaip ryžtingas šalies lyderis. Katynės įvykiai (kurių metu NKVD nužudė per 20 tūkstančių lenkų karo belaisvių) įvardyti kaip teisingumo aktas, atsakas į raudonarniečių aukas kovose su lenkais 1920 metais. Paminėti ir Pabaltijo kraštai bei Moldova. Teigiama, kad Lietuva, Latvija, Estija ir Moldova priklausė Rusijos imperijai ir todėl šitie kraštai buvo teisėtai susigrąžinti. Taigi ir švietimo sistema pasuko atgal, prisimenama sovietmetį primenanti propaganda.Tolimesni santykiai su Rusija priklausys nuo to, ar ilgai čia išsilaikys reakcingų jėgų atstovai. Kol šiame krašte klesti putinizmas, išlieka realios grėsmės tiek Rusijos kaimynams, tiek tolimesniems kraštams.Tik demokratinės permainos Rusijoje gali sugrąžinti ją į civilizuotų valstybių tarpą. Deja, Rusijos istorijos raida sunkiai prognozuojama.
© 2008 XXI amžius
|