| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Skrisk, svajone...
Ruošiantis Mykolo Kleopo Oginskio (1765-1833) Vytas Rutkauskas, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius
Šviesaus atminimo kraštotyrininkė, Oginskių kultūrinės veiklos populiarintoja Eleonora Ravickienė ne kartą yra kalbėjusi apie Mykolo Kleopo Oginskio gyvenimo pėdsakus Italijoje, apie Florenciją, Santa Croce baziliką, kurioje ilsisi kompozitoriaus palaikai. Sovietmečiu galėjai tik pasvajoti apie kelionę į tą nepasiekiamą kraštą. Šiandieniniai vaikai ką ten vaikai! dvidešimtmečiai ir trisdešimtmečiai neįsivaizduoja, kad tais laikais nelengva buvo nusigauti netgi į Lenkiją, o ką jau kalbėti apie Italiją. Neaplankė jos ir mokytoja Leonora Ravickienė. Išėjo iš gyvenimo pasėjusi šią svajonę kitų širdyse... Kai kompanijos Airbaltic laineris, pakilęs iš ūkanoto Rygos oro uosto, po keleto valandų skrydžio lyg ir netikėtai pakimba viršum fantastiško įlankomis įlankėlėmis, užutekiais, sidabriniais kanalų siūleliais išsiuvinėto paveikslo, pirmą kartą skrisdamas gali ir aiktelėti: nejaugi Venecija? Deja, lėktuvo ratams švelniai dunkstelėjus į nusileidimo taką nebelieka laiko abejonėms ir svarstymui. Prasideda daugiau nei prieš du šimtmečius įspaustų M. Kl. Oginskio pėdsakų paieška. Mažai vilties, kad jų nuo žemės paviršiaus nebus nušlavę urbanistiniai pertvarkymai ir nesibaigiantys turistų iš viso pasaulio srautai. Kai buvo numalšintas T. Kosciuškos sukilimas, M. Kl. Oginskis, prisidengęs Michailovskio pavarde, iš Vilniaus vargais negalais nusigavo iki Austrijos sostinės Vienos. Kadangi ir čia knibždėte knibždėjo carinės Rusijos sekliai, 1794 m. gruodžio 7 dieną jis su žmona Izabele baisiu oru, klaidžiais keliais per Alpes patraukė į Italijos pusę. Pirmiausia jie apsistojo Venecijoje. Čia jau buvo įsikūrę kiti pralaimėto sukilimo bendražygiai: Piotras Potockis, Karolis Prozoras, Kajetonas Nagurskis... Visus juos vienijo bendra idėja telkti išblaškytus sukilėlius, patriotus tėvynės atkūrimui. Čia M. Kl. Oginskį pasiekė ir tuometinio Lietuvos gubernatoriaus Nikolajaus Repnino, taip pat generolo Aleksandro Suvorovo laiškai, siūlantys Oginskiui kreiptis į Jekateriną II atgailaujančiu laišku, kuris galėjo užtikrinti visų M. Kl. Oginskių konfiskuotų turtų sugrąžinimą. A. Suvorovo laiške buvo įdėtas ir rusiškas pasas. Hamletiško apsisprendimo metas! Atsisakius visų gundančių pasiūlymų, ilgiems metams buvo nulemta turtinė M. Kl. Oginskio padėtis. Jau po pusmečio, Ivo Zaluskio žodžiais tariant, ji tapo kritiška. O prieš akis dar laukė aštuoneri varginančios emigracijos metai... Čia, Venecijoje, M. Kl. Oginskis palaikė nuolatinį ryšį su Prancūzijos ambasadoriumi Venecijos Respublikai Lalemando. Čia buvo subrandintas projektas siųsti pasiuntinius į Turkiją, Daniją, Švediją siekiant plėtoti tarptautinę veiklą, palankią prarastos tėvynės laisvės atkūrimui. Čia modeliuotos naujo Turkijos ir Rusijos karo galimybės tikintis atitraukti jos karines pajėgas iš Lietuvos ir Lenkijos žemių. Čia Oginskis buvo supažindintas su naujuoju Prancūzijos ambasadoriumi Turkijai R. Verinacu, kuris užtikrino M. Kl. Oginskiui palaikymą jo misijos Konstantinopolyje metu. Venecijoje kompozitorius išgyveno ir alinantį, jam nebūdingos depresijos kartėlį, iš kurio vaduotis padėjo muzika. M. Kl. Oginskis stengėsi nepraleisti margaspalvio Venecijos kultūrinio gyvenimo galimybių: lankė bibliotekas, teatrus, Šv. Morkaus, Santa Marija del Pietta ir kitas bažnyčias, domėjosi našlaičių prieglaudų veiklos organizavimu. Šiuo laikotarpiu Venecijoje buvo parašyti polonezai Nr. 6C Les Adieux, Nr. 7F, vėliau pavadintas Polonaise Funebre, ir kiti kūriniai. Su Venecija susieti ir kiti M. Kl. Oginskio gyvenimo įvykiai ir laikotarpiai. Čia 1807 metais vyko lemtingas susitikimas su Napoleonu, po kurio M. Kl. Oginskis tėvynės atkūrimo viltį galutinai susiejo su Aleksandru I. Apie Venecijos gyvenimą, karnavalų šurmulį, priėmimą Dožų rūmuose M. Kl. Oginskis vaizdingai rašė laiškuose mokytojui Žanui Roley, kuris tebegyveno M. Kl. Oginskio gimtinėje Guzove. Klaidžiodami fantastiškais siauručių, viduramžių laikus menančių Venecijos gatvelių ir kanalų labirintais, ilgokai žvalgėmės viešbučio Regina dInghilterra, kuriame Oginskis buvo apsistojęs 1795 metais. Atrodo, jį būsime suradę netoli Šv. Morkaus aikštės pakeliui į teatrą La Fenice. Šiuo metu tai prabangus Karalienės Viktorijos viešbutis rūmai, kuriuose 1786 metais buvo apsistojęs Getė tai liudija puošni memorialinė lenta. Gretimus rūmus puošia V. A. Mocarto atminimo lenta. Kodėl nepasvajojus apie atminimo lentą M. Kl. Oginskiui?.. 1795 metais net du kartus kompozitorius keliavo iš Venecijos į Paduvą. Taigi, ir mūsų kelionės maršrutas pasuko į šį istorinį miestą, garsėjantį seniausiu pasaulyje botanikos sodu (įkurtu 1545 m.), įspūdinga Šv. Antano (Paduviečio) bazilika su stebuklingomis relikvijomis. Kaip ir kituose miestuose, taip ir čia M. Kl. Oginskis domėjosi istorijos, kultūros įžymybėmis, rašė apie jas savo laiškuose, dienoraštyje. Ypač jis domėjosi Paduvos universitetu vienu seniausių universitetų pasaulyje (1222 m.), viduramžiais ir vėliau garsėjusiu medicinos, teologijos, filosofijos studijomis. Tuo laikotarpiu čia rinkdavosi studentai ne tiktai iš Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, bet ir Danijos, Švedijos, Lietuvos ir Lenkijos. XVI amžiuje Paduvos universitete studijavo daugiau nei 1800 Lietuvos ir Lenkijos studentų. Daugiau nei šimtą metų (1607-1745 m.) Lietuvos ir Lenkijos studentų brolijai priklausė ir Šv. Stanislovo koplyčia Šv. Antano bazilikoje. Universiteto galerijų lubos ir sienos padengtos tūkstančiais bareljefinių herbų, primenančių, kokios giminės pasiuntiniai yra čia studijavę. Tarp daugelio kitų galima užtikti Petro Dionizo Kosciuškos, Dovydo Mickevičiaus, Aleksandro, Kazimiero, Kristoforo Sapiegų vardus. Čia studijavo ir būsimieji abiejų tautų respublikos valdovai Steponas Batoras, Jonas Sabieskis. Neįtikėtinas atradimas šių valdovų skulptūriniai paminklai puošia įspūdingą Prato della Valle aikštę. Netoli Paduvos, išsaugojęs šimtmečių dvasią, glaudžiasi jaukus miestukas Petrarkos Arka. Čia didysis viduramžių italų poetas Pranciškus Petrarka praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus. Ilgai grožėjomės išsaugota aplinka, freskų fragmentais, vaizdais į tolimas kalnų keteras pro arkinius langus visa tai prieš du šimtus metų matė, įsidėmėjo ir savo laiškuose aprašė M. Kl. Oginskis. Suprantama, svarbiausiu kelionės tikslu buvo Florencija (lietuviškai Žydinti), M. Kl. Oginskio numylėta Toskanos provincijos sostinė, didžiojo Mikelandželo miestas. Pro Florenciją kompozitorius 1807 metais grįžo į tėvynę iš susitikimo su Napoleonu Venecijoje, Florencijoje 1808 metais gimė jo sūnus Irenėjus Oginskis. 1822 metais paskutinį kartą aplankęs Rietavą į šį nuostabų kraštą M. Kl. Oginskis išsiruošė visam likusiam savo gyvenimui. Iš pradžių apsistojo Florencijos priemiestyje Fjezolėje, vėliau persikėlė į vieną pagrindinių Florencijos gatvių Tornabuoni. Subtilios plastikos memorialinė lenta (aut. Baltarusijos skulptorius Valerijonas Januškėvičius) puošia rūmų fasadą, primindama, kad čia prabėgo paskutinis M. Kl. Oginskio gyvenimo dešimtmetis. Kaimynystėje didybe pribloškiantis Florencijos didikų Strozzi rūmų kompleksas. Gatvės ašinės linijos perspektyvoje žvelgiant į Arno upės pusę aukšta kolona su moters, laikančios rankoje teisingumo simbolį, skulptūra. Tornabuoni 10 rūmuose 1826 metais M. Kl. Oginskis baigė rašyti kapitalinį veikalą Memoires, kūrė muziką, polonezus, romansus, nepaisydamas stiprėjančios podagros, stengėsi gyventi pilnakraujį kultūrinį gyvenimą. Šiuose rūmuose 1829 m. vasarą svečiavosi Adomas Mickevičius, jo bendražygis Antonis Odynecas. Kompozitorius ir poetas žaidė šachmatais! Vėliau A. Odynecas rašė: ...Aš valandų valandas būčiau klausęs įdomių ir turiningų Oginskio pasakojimų. Bet kada gi? Tuo metu, kai užsibūdavome kiek ilgiau, ant stalo atsirasdavo ta prakeikta šachmatų lenta ir jam su Adomu sėdus žaisti partijos, pokalbis apsiribodavo dviem žodžiais šachas ir matas. Galimas dalykas, kad šių susitikimų metu subrendo Adomo Mickevičiaus epo Ponas Tadas idėja, vėliau prasiveržusi giliu sielos atodūsiu: Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik Tave branginti, vien tik tas pamato, Kas jau yra Tavęs netekęs. Nūnai Tave vaizduoju, Aš ilgesy grožiu sujaudintas Tavuoju... Apie Lietuvos ilgesį M. Kl. Oginskis iš Florencijos daug rašė savo vaikams: Amelijai, kuri iki 1831 m. sukilimo numalšinimo gyveno su vyru Karoliu Zaluskiu Gulbinų dvare (Biržų r.), dukrai Emai, kuri jau buvo ištekėjusi už Ipolito Bžostovskio ir gyveno Lenkijos pietuose, Irenėjui, kuris tuo metu gyveno Peterburge, dukrai Idai į Zalesę. Šiuose rūmuose nuo didelių gyvenimo išbandymų ir podagros apsunkusia ranka 1833 metais jis palaimino ką tik gimusią dukters Emos dukrelę Heleną. Tų pačių metų spalio 15 dieną Mykolas Kleopas Oginskis paliko šį pasaulį. Jį palaidojo Santa Marija Novella vienuolyno šventoriaus kapinėse. Vėliau, atkaklumu garsėjusios žmonos Marijos de Neri-Oginskienės rūpesčiu, palaikai buvo perkelti į vieną gražiausių Florencijos šventovių Santa Croce baziliką. Čia, Švč. Sakramento koplyčioje, kuri dar vadinama Castelliani vardu, greta altoriaus, XIV a. dail. Agnolo Gaddi freskų fone boluojantis marmurinis M. Kl. Oginskio biustas (skulpt. Francesco Pozzi) primena tikrąją abiejų tautų respublikos valstybės ir visuomenės veikėjo, senatoriaus, garsiųjų polonezų autoriaus amžino poilsio vietą. Ją fotografuojant nesibaigiančiame turistų sraute du ar tris kartus pasigirdo nuostabos žodžiai smotrite, naševo Oginskovo snimajut (rus. žiūrėkite, mūsų Oginskį fotografuoja). Santa Croce šventovės didybė ir čia tvyranti nenusakoma dvasia ilgam atitraukė nuo kasdienybės ir laiko pojūčio. Vėl ir vėl ėjome centrine nava žvelgdami į nesuskaičiuojamus antkapinius paminklus, į grindyse suklotas balto marmuro antkapines plokštes. Tūkstančiai kojų jas kasdien mina, poliruoja. Seniai išdilo aukso raidėmis paryškinti įrašai, meniški bareljefai, regalijų raižiniai. Žvelgėme į visa tai apimti jausmo, tarsi prieš akis būtų atsivėrę sudilusio laiko klodai. Ilgai rymojome prie Mikelandželo antkapinio monumento (skulptorius Giorgio Vasari), Dantės Aligjeri kenotafo (skulpt. Stefano Ricci), kompozitoriaus Dž. Rosini kapo (skulpt. Giuseppe Cassioli), Galilėjaus amžino poilsio vietos (skulpt. Giulio Foggini). Kokios tai asmenybės! Kokios mintys ir svajonės kažkada padėjo išsiskleisti jų talentų sparnams? Kai tarnautojų mandagiai paraginti su paskutiniais lankytojais išėjome į saulėlydžio gaisais nušviestą erdvią bazilikos aikštę, joje skambėjo gyva muzika. Kaip būtų puiku visiems susirinkus į šią nuostabią aikštę jubiliejiniais M. Kl. Oginskio metais išgirsti, kaip orkestras griežia polonezą Atsisveikinimas su Tėvyne.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |