| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Lietuvos kariuomenei 90
Lietuviai, pasinaudodami 1918 metų pabaigoje susidarusia padėtimi, sustiprino kovą už realią Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau diplomatinių priemonių buvo maža. Reikėjo sutelktos jėgos, o tokia jėga galėjo būti tik kariuomenė. Dar 1917 metais, prasidėjus suirutei Rusijoje, fronte esantys lietuviai kariai tikėdamiesi, kad grįžę į Lietuvą sudarys Lietuvos kariuomenės branduolį, ėmė organizuoti lietuviškus karinius dalinius. Buvo suformuotas atskiras lietuvių batalionas Vitebske, lietuvių atsargos batalionas Smolenske, lietuvių dragūnų divizionas Valke (Estijoje), pirmasis Vytauto Didžiojo batalionas Sibire. Tačiau viltys, kad į Lietuvą atvyks Rusijoje suformuoti lietuviški kariniai daliniai, žlugo jau 1918 m. kovo mėnesį, kai buvo sužinota, kad juos bolševikai išblaškė... Atsižvelgdamas į karininkų siūlymus, 1918 m. lapkričio 23 dieną Ministras pirmininkas A.Voldemaras pasirašė Krašto apsaugos ministerijai įsakymą Nr.1, kuriuo įkūrė Apsaugos Tarybą, o plk. J. Galvydį-Bykauską paskyrė Pirmojo pėstininkų pulko vadu ir įsakė Alytuje pradėti formuoti pulką. Plk. J. Kubilius buvo paskirtas Apsaugos ministerijos štabo viršininku. Tad 1918 m. lapkričio 23-ioji yra oficiali Lietuvos kariuomenės diena. Tuo metu kariuomenėje jau buvo apie 100 karininkų. 1918 m. gruodžio 23-24 dienomis buvo sudaryta nauja Mykolo Sleževičiaus vadovaujama Lietuvos Vyriausybė, kuri nuo pirmųjų dienų vienu svarbiausių uždavinių laikė kariuomenės sukūrimą. Lietuva pavojuje šiais žodžiais tauta patikėjo ir per pirmą savaitę į kariuomenės savanorių gretas stojo beveik 10 tūkstančių artojų, miestelėnų, ūkininkų su savo menkais ginklais, šoviniais ir apranga. Bolševikams užėmus Vilnių, Lietuvos Vyriausybė persikėlė į Kauną. Tai įvyko 1919 m. sausio 5 dieną. Kaunas tapo tolesnio Lietuvos kariuomenės kūrimo centru. Lietuvos kariuomenei vadovavo generolai: Silvestras Žukauskas (1860-1937), Pranas Liatukas (1876-1945), Jonas Galvydis-Bykauskas (1864-1943), Konstantinas Žukas (1885-1962), Juozas Kraucevičius (1879-1964), Juozas Stanaitis (1865-1925), Stasys Raštikis (1896-1985) bei liūdnai pagarsėjęs Vincas Vitkauskas (1890-1965). Lietuvos kariuomenei vadovavę karininkai buvo labai skirtingi savo charakteriu, temperamentu, netgi pažiūromis žmonės. 1919 metais Lietuvos kariuomenei labai stigo karininkų. Buvo nuspręsta skubiai steigti Karo mokyklą. Kariniai daliniai buvo steigiami ne tik Kaune, bet ir Biržuose, Joniškėlyje, Kėdainiuose, Gardine, Panevėžyje, Šiauliuose, Tauragėje, Ukmergėje ir kitur. Nupirkus iš Vokietijos aštuonis karo lėktuvus, 1919 kovo 1 dieną buvo sudaryta atskira aviacijos kuopa, o kovo 12 dieną Kaune įkurta Karo aviacijos mokykla. Lietuvos kariuomenė kovojo su bolševikais, lenkais, bermontininkais. Kovoje už Lietuvos valstybę ypač pasižymėjo generolas Silvestras Žukauskas, sumušęs lenkus ties Širvintomis ir Giedraičiais. Už sėkmingas kautynes prie Širvintų ir Giedraičių S. Žukauskas buvo apdovanotas aukščiausiu apdovanojimu pirmo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. (Antras šiuo ordinu buvo apdovanotas prezidentas Antanas Smetona.) Už nuopelnus Lietuvai S. Žukauskas buvo apdovanotas visų laipsnių Vyčio Kryžiaus ordinais, latvių, čekų ordinais, Amerikos lietuvių Aukso kardu. Jam Lietuvos valstybė padovanojo Davalgonių dvarelį su 55 ha dirbamos žemės sklypu (netoli Kauno, prie Karmėlavos). Po jo mirties 1938 m. lapkričio 23 dieną Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje prie Nežinomojo kario kapo buvo pastatytas skulptoriaus B. Bučo sukurtas paminklas gen. S. Žukauskui ant Lietuvos lauko akmenų pjedestalo iš šovinių tūtelių nulietas biustas. Šis kuklus paminklas buvo tarsi lietuvių tautos meilės ir dėkingumo pirmajam kariuomenės vadui simbolis (atstatytas 1990 m. vasario 16 dieną). Lietuvos kariuomenė, nugalėjusi savo priešus, apgynė laisvę ir nepriklausomybę, leido sukurti tautinę mokyklą, gerą pramonę ir pažangų žemės ūkį. Visi lietuviai troško gyventi laisvoje valstybėje, bet raudonasis maras 1940 pavasarį sujaukė visus ketinimus išvengti sovietinės okupacijos. Prasidėjo masiniai tremimai į Sibirą, kalinimai, tardymai, kankinimai. Žadėtoji Stalino skaisti saulė parodė savo tikrus tikslus ir ketinimus pavergti lietuvių tautą ir ją nutautinti. Vėl reikėjo stvertis ginklo ir priešintis vienui vieniems bemaž 10 metų aršiam, klastingam pavergėjui... Parengė Kazimieras Dobkevičius
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |