|
Lietuvos kariuomenės tragedija
Dimisijos pulkininkas leitenantas Antanas NAVAITIS
Artėjant Lietuvos kariuomenės 90-osioms metinėms, aš, buvęs prieškario Lietuvos karininkas, noriu pasveikinti Lietuvos karius, palinkėti ištikimai saugoti ir ginti Lietuvos nepriklausomybę. Ta proga norėčiau pasidalinti mintimis apie lietuvišką kariuomenę, nes mane šokiruoja labai panašūs pirmutinio ir dabartinio Krašto apsaugos ministrų pasisakymai kariuomenės klausimu.
1918 m. lapkričio 14 dieną Lietuvos ministrų kabineto posėdyje svarstant kariuomenės klausimą tuometinis ministras prof. A. Voldemaras pareiškė: Karo mes su niekuo nevedame ir nė vienas mūsų kaimynų vokiečių, lenkų, ukrainiečių, rusų, latvių neturi pamatų ant mūsų užpuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti nereikės.
2008 m. rugsėjo 16 dieną Lietuvos Seime svarstant kariuomenės klausimą, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pareiškė, kad Lietuva gali jaustis kaip niekada saugi, todėl nuo rugsėjo 15 dienos sustabdomas privalomas šaukimas į kariuomenę Lietuvą gins samdomi profesionalūs kariai. Matyt, kažkam labai svarbu, kad Baltijos valstybių forpostas Lietuva turėtų kuo mažiau kariškai paruoštų žmonių ir Rusijai okupavus Lietuvą neprasidėtų partizaninis karas, vadovaujamas apmokytų kariškių.
Iš kur toks optimizmas?! Nejaugi ministrui tokį optimizmą sukelia rugpjūčio pradžioje į kai kuriuos dalinius pasiųstas samdytų profesionalių karių būrys iš 14 vyrų ir septynių moterų. Baigiantis metams numatoma dar pasamdyti daugiau kaip 270 profesionalų (Lietuvos rytas, 2008 08 02). Turbūt, ministro manymu, tai yra tokia jėga, su kuria turės skaitytis bet koks agresorius.
Man atrodo, kad vyksta kažkas panašaus į tai, kas atsitiko 1940 metais. Ir tada, ir dabar Rusijos penktoji kolona Lietuvoje pasiekė didelių laimėjimų. 1939 m. rudenį prasidėjusi Lietuvos kariuomenės vadovybės krizė savo apogėjų pasiekė 1940 m. sausyje, kai kariuomenės vadas brigados generolas S. Raštikis buvo paleistas trims mėnesiams sveikatai taisyti atostogų, o jo vieton 1940 01 22 paskirtas ministro pirmininko A. Merkio proteguojamas divizijos generolas Vincas Vitkauskas. Po trijų mėnesių išleidus į atsargą S. Raštikį, 1940 04 21 kariuomenės vadu patvirtintas V. Vitkauskas.
V. Vitkauskui galutinai įsitvirtinus kariuomenės vado poste Sovietų Sąjunga pradėjo reikšti Lietuvai absurdiškas pretenzijas dėl neva mūsų saugumo grobiamų raudonarmiečių. Dėl tų pretenzijų įvyko Valstybės gynimo tarybos posėdis, kuriame buvo nutarta gintis, jei rusai pultų.
Apie posėdį buvęs kariuomenės ūkio inspektorius pulkininkas leitenantas V. Šliogeris rašė: 1940 m. gegužės pradžioje Valstybės gynimo taryba, Prezidentui pirmininkaujant, padarė nutarimą, kad jei reikės, tai ginklu priešintis Sovietų Sąjungai. Tarp gegužės pradžios ir birželio 14 d. buvo apie penkios savaitės laiko. Buvo galima ir neoficialiai sustiprinti bent pusiau sumobilizuoti kariuomenę ar šaukiant pratimams atsarginių, ar kitaip po manevrų priedanga. Buvo galima ir kariuomenę, ir šaudmenų atsargas išdėstyti gynimosi planuose numatytuose rajonuose ir kt. (...) Man atrodo, kad tuomet kokia tai velnio ranka viską tvarkė ir nieko apart tuščių pasiplepėjimų nebuvo daroma. Aš pats tuomet tarnavau Krašto apsaugos ministerijos Tiekimo valdybos aukštame poste, tai žinau, kad nebuvo duodama jokių įsakymų bei nurodymų dėl pasirengimo gintis. Tuomet stebėjomės, kas čia per velniava ar išdavimas, ar nerūpestingumas? (...) Vieton ruoštis gynimuisi, kiek atmenu, apie 2 savaites prieš ultimatumą kar. dalių sunkiųjų kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų kuopos dviem ešelonais buvo išsiųstos toli nuo dalių į poligoną atlikti šaudymo pratimus. Tai šiandieną atrodo lyg sabotažas dalių sąmoningas kovos pajėgumo sumažinimas (Karys, 1973 m. Nr. 10, p. 373).
Komunistinės žvalgybos agentas V. Vitkauskas, kaip kariuomenės vadas, dalyvaudamas tame Valstybės gynimo tarybos posėdyje gal jau žinojo ar bent nujautė, kas Lietuvos laukia, todėl savo prisiminimuose rašė: Gyvenimiškas patyrimas man sakyte sakė, kad reikia laikytis labai griežtos konspiracijos. Mažiausias neatsargumas ar kiek ankstyvas veiksmas gali atskleisti priešams ir niekais paversti visus gerus sumanymus ir ištisais dešimtmečiais puoselėtas mano viltis. Tos konspiracijos aš labai griežtai laikiausi. Laukiau tinkamo momento, kai užtikrintai galima bus parblokšti priešą. (V. Vitkauskas. Raštai, p. 94).
Dabar suprantama, kodėl V. Vitkauskas apie tą posėdį tylėjo, jo nutarimų nevykdė ir nedavė jokių nurodymų, o apie įvykdytą sabotažą Lietuvos kariuomenės kovinio pajėgumo susilpninimą aiškino: Turėdamas galvoje tokią publiką, (Lietuvos vyriausybę A. N.), kuri hitlerinei Vokietijai įsakius, kiekvienu momentu galėjo griebtis net ginkluotų provokacijų prieš Tarybų Sąjungą, įsakiau pagal ankstesnių metų tvarką pasiųsti į įvairius poligonus šaudymo pratyboms daugumos pulkų sunkiųjų kulkosvaidžių, prieštankinių pabūklų ir minosvaidžių dalinius. Tai tam tikra dalimi galėjo apdrausti nuo nusikaltimų avantiūrų (ten pat, p. 95).
Kada divizijos generolas V. Vitkauskas buvo užverbuotas komunistinės žvalgybos agentu, sunku pasakyti. Tai galėjo atsitikti 1933 12 18-1934 01 06 jam svečiuojantis Maskvoje arba 1934 metais, kai jis lankėsi Leningrade ir Maskvoje. Aš manau, kad 1918 metais 9-os rusų armijos 5 pulko kareivių komiteto tarybos narys viršila Vitkauskas buvo specialiai pasiųstas į Lietuvą užsikonspiruoti ir laukti tinkamo momento, kada Lietuvos nepriklausomybę galima bus parblokšti užtikrintai.
Divizijos generolo Vitkausko paskyrimas kariuomenės vadu buvo didelis komunistinės žvalgybos laimėjimas. Lietuvai tai buvo tikra tragedija, o jos kariuomenei dviguba tragedija. Pirma, kariuomenei, skirtai ir pasirengusiai ginti tautos laisvę ir nepriklausomybę, dėl išdavikiškų kariuomenės vado veiksmų neteko net pradėti vykdyti pagrindinio savo tikslo ginti tautos laisvę ir nepriklausomybę, o pagal jo nurodymą teko okupantus ramiai sutikti.
Antroji tragedija tai Lietuvos kariuomenės sunaikinimas. Ji buvo naikinama palaipsniui, su komunistiniu cinizmu tvirtinant, kad tai daroma jos naudai. Tas naikinimas prasidėjo nuo pirmųjų okupacijos dienų ir tęsėsi iki karo pradžios ir net jam prasidėjus. Lietuvos kariuomenės karininkai ir kareiviai buvo areštuojami, kankinami, išvežami į Sibirą katorgos darbams arba sušaudomi vietoje.
Dabar išleistuose enciklopedijos tomuose Lietuvos karininkai 1918-1953 ir mano surinktais apytikriais daviniais, kariškių, kurių pavardės prasidėjo raidėmis T-Ž, vienaip ar kitaip nukentėjusių nuo komunistinio teroro, yra 1693. Iš jų vienuolika generolų, trylika atsargos generolų. Kita dalis karininkų žuvo karo pradžioje, sukilimo metu, savisaugos daliniuose, buvo nužudyti stribų arba sovietinių kareivių, žuvo vadovaudami partizanų daliniams.
Iš 1489 suimtų karininkų dalis buvo nukankinta, sušaudyta, bet daugiausia žuvo lageriuose, iškankinti sunkaus darbo, bado ir antisanitarinių gyvenimo sąlygų. Į tėvynę grįžo mažesnė pusė suimtųjų. Daliai grįžusiųjų lietuvių tautos budeliai Antanas Sniečkus ir Justas Paleckis neleido gyventi Lietuvoje. Jie apsigyveno Kaliningrado srityje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje arba grįžo į savo tremties vietas.
© 2008 XXI amžius
|