Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Piligrimystė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Psichologų pagalba vertinant pašaukimus

Mindaugas BUIKA

Jauni seminaristai dalyvauja šv. Kalėdų procesijoje prie ristaus Gimimo šventovės Betliejuje

Kandidatų bendruomenėje turi būti ugdomas teisingas kunigiškos tarnystės supratimas

Socialinis ir kultūrinis kontekstas

Nors naudojimasis psichologijos mokslo pasiekimais dvasininkų rengimo centruose nėra naujas dalykas, tačiau neseniai paskelbtas Vatikano dokumentas „Psichologijos taikymo gairės priimant bei ugdant kandidatus į kunigystę“ turėtų išryškinti jos vaidmenį. Spalio 30 dieną pristatydamas naująsias gaires, jas rengusios Katalikiškojo mokymo kongregacijos prefektas lenkas kardinolas Zenonas Grocholevskis pabrėžė Bažnyčios atsakomybę vertinant kandidato tinkamumą kunigiškai tarnystei, vyskupo, kaip pirmojo Kristaus atstovo dvasininkų formacijoje, vaidmenį ir visų ugdytojų kvalifikaciją šiame procese.

Dokumente yra reikšminga nuoroda į tą prieštaringą dabarties socialinį ir kultūrinį kontekstą, kuris neišvengiamai „daugiau ar mažiau lemia į seminariją priimamų kandidatų mentalitetą“. Pirmiausia kalbama apie tokius neigiamus visuomenės gyvenimo aspektus, kaip vartotojiškumas, šeimos ir socialinių santykių netvarumas, moralinis reliatyvizmas, iškrypėliškas požiūris į seksualumą, nuolatinis vertybių neigimas žiniasklaidoje. Be abejonės, čia gali prisidėti ir specifinė kandidato žmogiškoji, šeimyninė, profesinė, intelektualinė ir emocinė patirtis, kuri atskirais atvejais būna palikusi dar neužgydytas vidines žaizdas bei kitus sunkumus, kurie turi įtakos rengiantis kunigystei.

„Šios problemos ne visada pastebimos stojimo į seminariją momentu, jos kartais išryškėja ir prieš kunigiškus šventimus“, – aiškino kardinolas  Z. Grocholevskis. Jis pabrėžė, jog būtent socialinis ir kultūrinis kontekstas bei poreikis užtikrinti būsimojo kunigo ugdymą ir verčia taikyti psichologijos mokslą seminarijose. Atsižvelgiant į dvasininkų ugdytojų fundamentalų vaidmenį, yra būtinas „adekvatus pasirengimas ir pašaukimų pedagogikos srityje“, – sakė kunigų formacijos reikalus tvarkantis Šventojo Sosto dikasterijos vadovas. Jis pabrėžė, kad „žmogiškasis ugdymas negali būti atskirtas nuo dvasinio ugdymo“, todėl tradicinio dvasinio vadovo vaidmens negali pakeisti jokia psichologinės paramos forma.

Pats dvasinis gyvenimas su tinkamai sutvarkyta tikėjimo ir pamaldumo aplinka, Dievo Žodžio kontempliavimu, teologinėmis studijomis ir sveikais bendruomeniškais santykiais,  jeigu nėra psichologinės kilmės kliūčių, yra palanki dirva žmogiškųjų vertybių ugdymui, kalbėjo kardinolas Z. Grocholevskis. Jis taip pat atkreipė dėmesį į kitą naujojo dokumento aspektą, kuris iškelia „dieviškosios malonės svarbą kandidatų į kunigystę formacijoje“. Todėl psichologijos mokslo ekspertų pagalba turi būti naudojamasi tik „atskirais atvejais“, kai reikia nustatyti diagnozę, skirti terapiją ar suteikti psichologinę paramą savybių, reikalingų kunigiškoje tarnystėje, ugdymui.

Buvusių skandalų pamokos

„Psichologinė pagalba turi būti integruota į kandidato visuotinį ugdymą taip, kad neužgožtų ir nekliudytų, o tik užtikrintų dvasinio dėmens išsaugojimą“, – sakė Katalikiškojo mokymo kongregacijos prefektas. Jis pabrėžė, kad remiantis šia nuostata psichologai negali būti seminaristų ugdytojų „komandos dalimi“, bet tik jos pagalbininkais. Kardinolas Z. Grocholevskis taip pat priminė, kad naujajame dokumente net kelis kartus cituojamas Kanonų teisės kodeksas, kurio 1052-as kanonas aiškiai pabrėžia, kad prieš šventimus vyskupas „privalo būti morališkai tikras dėl kandidato tinkamumo“ kunigiškai tarnystei, o jeigu iškyla esminių abejonių, sakramentiniai šventimai neturi būti teikiami. Naujasis Vatikano dokumentas dėl psichologijos taikymo atsirado dėl prieš kelerius metus į viešumą iškilusių dvasininkų seksualinių nusikaltimų (pedofilijos) skandalų. Jau 2005 metais tuometinio kardinolo Jozefo Ratcingerio (dabartinio popiežiaus Benedikto XVI) vadovaujama Tikėjimo doktrinos kongregacija paskelbė dokumentą, reikalaujantį, jog homoseksualūs kandidatai (net jei gyvena celibate) negali būti priimami į kunigų seminarijas ir jiems negali būti teikiami šventimai. Pasak kardinolo Z. Grocholevskio naujasis dokumentas įtvirtina šią Tikėjimo doktrinos kongregacijos nuorodą.

„Kandidatas nebūtinai turi praktikuoti homoseksualumą, jis netgi gali būti be nuodėmės. Bet jeigu jame yra giliai įsišaknijusi ši tendencija, jis negali būti priimtas į kunigišką tarnystę dėl pačios kunigystės prigimties, kurioje išreiškiama dvasinė tėvystė“, – sakė kardinolas. Vatikano dikasterijos vadovas pabrėžė, jog tai nėra vien celibato laikymosi klausimas, kuris aktualus visiems katalikų dvasininkams. Aiškindamiesi, kodėl Kristus rezervavo kunigystę būtent vyrams, mes kalbame apie šią dvasinę tėvystę, kurios neįmanoma įgyvendinti homoseksualumo sąlygomis dėl šio iškrypimo ir palaidumo. Todėl esant tokiam psichologiniam pažeidimui homoseksualas negali būti pilnaverčiu dvasininku, net jeigu gyvena celibate.

Psichologas nepakeičia dvasinio vadovavimo

Apie psichologijos metodų taikymą dvasininkų ugdymui kalbėjo ir „gairių“ dokumento pristatyme dalyvavęs Katalikiškojo mokymo kongregacijos sekretorius arkivyskupas Žanas Lui Bruigė. Jis patvirtino, jog dokumentas buvo rengtas daugybę metų, kadangi Bažnyčioje jau pastaruosius kelis dešimtmečius kalbama apie poreikį geriau įvertinti kandidatų į kunigystę psichologines savybes. Kaip tik tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas J. Ratcingeris, reiškęs didelį susirūpinimą dėl minėtų skandalingų apraiškų dvasininkų gyvenime, dar 2002 metais pateikė pirmąjį dokumento projektą. Vėliau dokumentas buvo tobulinamas, pabrėžiant pašaukimo į kunigystę specifiką kaip dovaną ir slėpinį, kurio psichologijos mokslo metodika negalima pilnai apibūdinti.

Todėl, arkivyskupo Ž. Bruigė įsitikinimu, suteikiant psichologinę paramą kandidatui į kunigystę reikia vengti dviejų klaidingų kraštutinumų: galvojimo, kad psichologas ar psichiatras gali užimti dvasinio vadovo vietą; ir ugdytojų manymo, kad psichologo parama visiškai nereikalinga kunigystės siekiančio asmens pašaukimo brandai. Arkivyskupas Ž. Bruigė taip pat pabrėžė, kad niekas, netgi vienuolijos vyresnysis ar diecezijos vadovas, negali užsiimti kandidato psichologinių savybių detaliu tyrimu, negavęs išankstinio paties kandidato sutikimo. „Psichologas savo ruožtu negali atskleisti savo pacientų privataus gyvenimo aspektų trečioms pusėms, nesvarbu ar tai būtų religinė, ar politinė vadovybė, be laisvo suinteresuotų pusių  sutikimo“, sakė Katalikiškojo mokymo kongregacijos sekretorius.

Psichologijos taikymo gairių pristatyme dalyvavęs šios dikasterijos patarėjas diplomuotas psichologas kunigas Karlas Brečanis pabrėžė, kad už kunigiško ugdymo sėkmę pirmiausia yra atsakingas pats kandidatas, o Bažnyčia turi kandidatus aprūpinti tokiais dvasiniais ugdytojais, kurie būtų pasirengę kuo giliau suvokti jų asmenybę. Kunigas K. Brečanis taip pat patvirtino jau anksčiau minėtą nuostatą, kad „kunigystės formacija buvo ir lieka iš esmės dvasinės prigimties“, todėl psichologijos vaidmuo gali būti tik pagalbinis. Kita vertus, naujojo dokumento paskelbimas rodo, kad „Bažnyčia vertina psichologines disciplinas ir nori, kad jų taikymas būtų tikrai naudingas“.

Kunigas K. Brečanis pažymėjo, kad čia nedaug kas priklauso ir nuo paties psichologo tikėjimo. „Akivaizdu, kad tas psichologas, kuris nepripažįsta antgamtiškumo, kuris neigia skaistumo svarbą bei yra atsiribojęs nuo kitų vertybių, brangių Bažnyčiai, negali pagelbėti brandinimui tokio pašaukimo, kuris yra skirtas konsekruoto gyvenimo tarnystei“. Prie kandidatų kunigystei ugdymo prisidedantis psichologas turi gerai suprasti asmens antgamtinį dėmenį ir tuos bruožus, kurie turi būti ištobulinti sielovadinei veiklai. Naujo dokumento nuorodose yra ir vertinga Dievo tarno Jono Pauliaus II pastaba apie tai, jog „būtų pravartu pasirūpinti psichologijos žinovų rengimu, kurie, pasiekę aukštą mokslinį lygį, kartu gerai išmanytų krikščioniškąjį požiūrį į gyvenimą bei pašaukimą kunigystei, idant veiksmingai prisidėtų prie žmogiškojo ir antgamtinio dėmens integracijos“.

Reikalavimai kunigo tarnystei

Paskelbtojo dokumento „Psichologijos taikymo gairės priimant ir ugdant kandidatus į kunigystę“ tekste be užuolankų patvirtinta tradicinė sakramentinių šventimų samprata, pabrėžiant, kad „kunigiškoji tarnystė suvokiama ir įgyvendinama kaip supanašėjimas su Kristumi, Sužadėtiniu ir Geruoju Ganytoju“. Ir tik remiantis šiomis ištakomis aptariami žmogiškieji ir dvasiniai reikalavimai, keliami konsekruotam sielovadininkui, pradedant nuo „moralinių bei teologinių dorybių“ ir baigiant su psichologija susijusiais klausimais, tokiais kaip „emocinė pusiausvyra“. Visa tai turi būti skirta svarbiausiam kunigo veiklos uždaviniui: laisvam savęs dovanojimui tikintiesiems celibatiniame gyvenime.

Naujajame dokumente aptariant įvairius būsimų kunigų ugdymo aspektus daugelį kartų cituojamas popiežiaus Jono Pauliaus II 1992 metais paskelbtas Posinodinis apaštalinis paraginimas „Pastores dabo vobis“. Šiame paraginime išvardijamos žmogiškosios dorybės bei bendravimo gebėjimai, kurie kunigui yra būtini, kad jo asmenybė galėtų tapti „tiltu, jungiančiu su žmogaus Atpirkėju Jėzumi Kristumi, o ne kliūtimi su Juo susitikti“. Ypatingas dėmesys yra skiriamas tokioms kandidato savybėms, kaip „teigiama ir stabili savo vyriškojo tapatumo pajauta, gebėjimas brandžiai bendrauti su kitais asmenimis ir asmenų grupėmis, tvirtas bendruomeniškumo jausmas, kuris yra būsimos vienybės su kunigais ir atsakingo bendradarbiavimo vyskupo tarnystėje pagrindas“.

Šioje pastoracinių bei evangelizacinių iššūkių kupinoje epochoje kunigui būtinas gebėjimas „užsidegti dideliais idealais ir nuoseklumas juos įgyvendinant kasdiene veikla“, reikalinga „drąsa priimti sprendimus ir likti jiems ištikimam“. Brandžios asmenybės lygį pasiekęs dvasininkas gerai pažįsta savo „talentus ir ribotumus“, geba juos ištaisyti ir išlaikyti „savigarbą Dievo akivaizdoje“ su pasitikėjimu, „gimstančiu iš pagarbos kitam asmeniui“.

Naujajame dokumente pabrėžiamas kandidato į kunigystę „gebėjimas integruoti savo lytiškumą vadovaujantis krikščioniškuoju požiūriu, įskaitant celibato pareigą“. Šioje vietoje primenama popiežiaus Pauliaus VI 1967 metų enciklikoje „Sacerdotalis caelibatus“ pareikšta pastaba, kad „celibato besilaikančio kunigo gyvenimas, visiškai ir subtiliai įtraukiantis asmens vidų ir išorę, negalimas fizinės, psichinės ir moralinės pusiausvyros stokojantiems asmenims, ir nereikia manyti, jog prigimties trūkumus kompensuos malonė“.

Naujajame dokumente pabrėžiama, kad šios charakterio savybės gali būti išlavintos tik pačiam „kandidatui bendradarbiaujant su jame veikiančia malone. Tokie tikslai pasiekiami žengiant laipsniško ir ilgo ugdymo keliu, kuris ne visada yra tiesus“. Šio vystymosi procese ypač svarbu emocinė branda, kurią pasiekti galima tik per asmeninį ryšį su Dievu. „Emocinė branda auga, kai mūsų širdis yra su Dievu, – sakė popiežius Benediktas XVI viename susitikime su dvasinio luomo nariais. – Kristui reikia brandžių, vyriškų, autentišką dvasinę tėvystę puoselėti gebančių kunigų. Kad tokiais taptų, kunigai turi būti sąžiningi su savimi, atviri savo dvasiniam vadovui ir pasitikintys Dievo gailestingumu“.

© 2008 „XXI amžius“