Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Piligrimystė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Angelų skulptūros – išsipildžiusi vaikystės svajonė

Genovaitė BALIUKONYTĖ

Menininkė Judita Ginaitienė prie savo floristikos darbų su figūrėle „Vėjas“

Laisvos menininkės Juditos Gineitienės darbai

Kaune, Juozo Grušo memorialiniame muziejuje, buvo eksponuojama menininkės Juditos Ginaitienės kūrybos darbų paroda.

Menininkė 1971 metais baigė Stepo Žuko taikomosios dailės technikume apipavidalinimo specialybę, sovietmečiu darė reklaminius stendus. Kadangi idėjinę reklamą gaminti buvo nuobodu, J. Ginaitienė išbandė daugybę dailės šakų bei stilių – tapė peizažus ir portretus, darė pano iš šiaudų, gamino filmukams lėlės, vėliau susidomėjo floristika. O dabar, sulaukusi brandaus amžiaus, vėl pabandė minkyti molį ir įgyvendinti savo seną svajonę – skulptūrą. Nedaug savo personalinių parodų surengusi menininkė (ji nekaupia savo kūrinių, pagaminusi tuoj pat kam nors padovanoja) šį kartą muziejuje eksponavo 10 floristikos darbų ir 19 mažosios plastikos kūrinėlių. Floristikos darbus menininkė daro jau 20 metų, o plastikos darbai – naujas etapas J. Gineitienės kūrybiniame gyvenime. Naujausias iš jų – angelų skulptūrėles iš šamoto – ji nulipdė šių metų pavasarį.

Molį minkė nuo vaikystės

„Skulptūra domino nuo pat vaikystės. Vos šešerių sulaukusi ėmiau minkyti molį. Apie lipdybą nieko tada neišmaniau, nes niekas tuo mūsų šeimoje nesidomėjo. Paprasčiausiai imdavau molio gabalą ir lipdydavau kas papuola. Baigusi mokslus juo daugiau nesidomėjau, tad vaikystės svajonė – nulipdyti kokią nors skulptūrą išsipildė tik visai neseniai, – prisipažino menininkė. – Prieš keletą metų šio muziejaus renginių salytei dariau Barboros Radvilaitės skulptūrą. Nulipdžius Barborai galvą, liko molio, tad pabandžiau jį panaudoti. Taip atsirado pirmas mažosios plastikos kūrinėlis.“

Menininkė gimė ir augo Kauno apylinkėse. Kadangi pokario metais tėveliui reikėjo slėptis nuo tarybų valdžios, šeima dažnai keitė gyvenamąsias vietas. „Nors gimiau ne menininkų šeimoje, bet gyvenau labai romantiškose ir meniškose vietovėse – senuose dvaruose, – pasakoja J. Ginaitienė. – Kai apsigyvenome Petronio dvare netoli Linksmakalnio, atrodė patekau į kažkokį gerų dvasių pasaulį, kurios mane pagavo ir jau nepaleido. Nuo vaikystės daug skaičiau, kūriau eilėraščius. Galbūt per daug ėmiau domėtis dvasiniu pasauliu, todėl materialusis taip ir liko už borto. Iš savo kūrybos niekada duonos nevalgiau, nors žinau kolegių, kurios iš panašių darbelių namus pasistatė. Aš taip nemoku. Būdavo nueinu į M. K. Čiurlionio muziejų, atsisėdu prie paveikslo ir verkiu – taip mane traukė jo kūriniai. Jis juk irgi kūrė ne dėl pinigų – dėl pačios kūrybos ir savo amžininkų nebuvo įvertintas. Laikas sudėliojo viską į vietas. Tikras menas išlieka. Taip kūrė nedaugelis menininkų, o kiti turėjo rūmų užsakymų. Žinoma, ir aš bandžiau daryti komercijai. Pamenu, atgavus nepriklausomybę draugė pasiūlė gaminti proginius suvenyrus. Buvo vadinamieji Žiurkės metai. Prilipdžiau žiurkyčių iš molio ir nunešiau į „Merkurijų“. Žmonės suvenyrus pirko, net užsakymų gaudavau, į namus ėjo, galėjau prasigyventi, bet... ėmė ir užpūliavo mano akys, negalėjau dirbti, teko komerciją pamiršti.“

Kūriniai pasklido po pasaulį

Pasak J. Ginaitienės, iš savo kūrybos jai užsidirbti visą laiką trukdė kažkokia nematoma jėga. Sovietmečiu menininkė kūrė veltui, nes  ar daugiau padarydavo, ar mažiau – algos gaudavo tiek pat. Dailės kombinatui „Žilvitis“ kartu su vyru pagamino vieną pano iš šiaudų (diplominis darbas irgi buvo pano – šiaudai ant drobės). Direktorius tuo darbu susidomėjo, net šiaudų cechą įsteigė. „Mes su vyru darydavome pavyzdžius, o darbininkai pagal juos gamino, – prisimena J. Ginaitienė. – Savo pano ir kitus darbus nešdavau į dailės kombinatą dailės tarybai, o vėliau ji juos pristatydavo į dailės parduotuves. Mano darbus gerai įvertino, buvau priimta ir į Tautodailininkų sąjungą. Dalyvavau įvairiose parodose visoje šalyje ir net Maskvoje. Daug mano anų ir vėlesnių laikų darbų pasklido po visą pasaulį. Nemažai darbų iškeliavo į Izraelį, vieną tapybos darbą išsivežė japonas. Nepriklausomybės laikais komercijai lipdydavau  Švč. Mergelės Marijos bareljefus (rėmeliuose ant drobės). Labai visi pirkdavo ir veždavo dovanoms į užsienį. Pati savo namuose turiu tik vieną keramikos darbelį, kurį šviesaus atminimo popiežius Jonas Paulius II pašventino. Visi kiti išdalinti. Labai pasidžiaugiu, kai ateinu pas žmogų į svečius ir pamatau ant sienos kabantį savo kūrinį. Vienas floristikos darbas šioje parodoje irgi pasiskolintas iš giminaitės, kuriai prieš aštuoniolika metų pati jį pagaminau ir padovanojau. Beje, labai nustebau jį išvydusi.

Darydavau įvairias floristikos atvirutes ir su žiemos vaizdeliais, bet visos jos buvo vienetinės, proginės – kam nors pasveikinti. Kadangi atliekamų pinigų niekada neturėjau, draugams ir giminėms, kai reikėdavo, padarydavau kokį darbelį. Dalis šių skulptūrėlių irgi padovanota – vienos – anūkei, kitos – dukrai, dar kitos – sūnui, broliui ir pan. Bet kiti angeliukai dar laukia savo šeimų. Galėčiau keletą parduoti.“

Pernai „Dainavos“ vidurinėje mokykloje J. Ginaitienė vadovavo keramikos būreliui. „Prieš Kalėdas reikėjo papuošti mokyklą šventei. Sumąsčiau padaryti prakartėlę. Namuose dar radau porceliano likučių (jo anksčiau įsigydavau iš buvusio „Jiesios“ kombinato) ir padariau tris Karalius ir visą Šventąją šeimyną.“

Turi ir daugiau idėjų

Savo angeliukų kolekciją ir pernai pagamintą Betliejaus prakartėję J. Ginaitienė norėtų parodyti ir platesnei auditorijai (į muziejų dažniausiai užsuka tik mokinukai bei keletas literatūros gerbėjų), bet neturi turtingo mecenato. Pasirodo, menininkams už savo darbų eksponavimą galerijose reikia nemažai sumokėti. Menininkė svajoja su savo angelais įsiprašyti į Kauno tautinės kultūros centrą, kur kasmet prieš Kalėdas rengiama šventė: „Miestą laimina angelai“. Manau, jos mažo formato Betliejaus prakartėlė neblogai atrodytų ir mažoje Šv. Gertrūdos bažnyčios erdvėje. Tačiau, pasak menininkės, galbūt dvasininkai nenorės atsakomybės – autorinius darbus reikia akyliau saugoti nuo ilgapirščių, kurie į maldos namus ne melstis užsuka.

Komentuodama savo darbus menininkė sakė, kad jie nėra sugrupuoti pagal tematiką, o išdėstyti taip, kad tilptų. Štai viena kompozicija reiškia: „Taika ir ramybė tegu lydi jus“, kitoje – vaikas eina pasiėmęs gėlę ir jam visai nesvarbu, kur jis tą žingsnį žengs, o už jo nugaros stovintis angelas Sargas sako: „atsargiai...“ Kitas darbelis reikštų – „Dieve, aš tarnauju tau ir žmonėms“. O štai tas angelas, pavadintas „Malda“. Kiti – dinamiški darbeliai „Vėjas“, „Šokis“.

„Kai kilo idėja nulipdyti angeliukus, simbolizuojančius ramybę, maldą, susikaupimą, dėkojančius Dievui, ilgai blaškiausi, ieškodama balto molio. Pagaliau man rekomendavo jo paieškoti apie Panevėžį. Žentas parvežė 50 kilogramų balto šamoto. Dabar (per vieną mecenatę) gavau balto čekiško molio. Nauji darbai dar nepradėti, jie tik mintyse, tik idėja. Nežinau, kas iš čekiško molio gims, tik žinau, kad kiti darbai bus daug plastiškesni.

Lipdyti kambaryje iš molio paprasčiau, nei daryti floristikos darbus – labai apsikuiti, daug kantrybės reikia, kol reikiamą koloritą surandi, spalvas priderini. Ne visos gėlės tinka – mėlynos netinka, rožinės netinka, jos išblunka. Man labai nepatiko, kai matydavau floristikos darbus ant tamsaus fono, todėl aš nutariau šią tradiciją pakeisti. Savo floristikos darbus darau kita technika nei įprasta – pirmiau nulieju ant popieriaus akvarele piešinį, paskui jį pagal spalvas aplipinu gėlių žiedais, kur reikia dar patapau, pripiešiu.“  

Autorės nuotraukos

© 2008 „XXI amžius“