|
Jei širdin neįdėta
Rašyti šias eilutes paskatino XXI amžiuje publikuotas pokalbis su monsinjoru Alfonsu Svarinsku apie jo keliones į Airiją ir susitikimus su ten gyvenančiais lietuviais.
Pokalbis dvelkia liūdesiu. Tokia nuotaika dažnai užvaldo ir mane, lietuvę katalikę, devintus metus gyvenančią Vokietijoje. Per tiek metų Vokietijoje man beveik neteko sutikti naujosios kartos išeivių, sekmadieniais traukiančių ne į darbą, ne į iškylas ar parduotuves, o į bažnyčią. Beje, Vokietijoje sekmadieniais bei šventadieniais prekybos centrai ir parduotuvės nedirba, todėl pramogos šventadieniais apsipirkinėti nori ar nenori tenka atsisakyti. Nors kai kurie prekybos centrai kai kada įsigudrina dirbti ir šventomis dienomis ir pirkėjų netrūksta. Ir tai ne vien imigrantai, mielai apsipirkti sekmadienį traukia jau ir kai kurie vokiečiai. Nustebino ir nuliūdino vienos televizijos atlikta apklausėlė gatvėje, kai korespondentas praeivių klausė, kaip jie vertina tai, jog sekmadienį dirba parduotuvės, kirpyklos ir panašios įstaigos. Dauguma atsakė, jog tai yra gerai, nes bent jau turi ką veikti sekmadienį, jis netampa tokia mirusia diena. Dieve mano, jų ir mūsų protėviai šimtmečius žinojo ir turėjo ką gero, malonaus veikti sekmadienį, o šiandien, jei prekybos centras uždarytas diena tampa mirusia...
Savo tautiečių kaltinti dėl to, kad neturi įpročio, nejaučia poreikio sekmadienį aplankyti Dievo namų, dalyvauti šv. Mišių šventėje, susitikti su krikščionių bendruomene (ir nebūtinai lietuvių), dalyvauti Eucharistijoje bendrame valgyme, į kurį įeina ne tik Eucharistija, bet ir valgymas kartu šv. Mišioms pasibaigus, nesu linkusi. Man jų greičiau gaila. Juk negali iš žmogaus reikalauti, tikėtis to, kas jam nebuvo įskiepyta, išugdyta jo vaikystėje, paauglystėje nei jo namuose, nei visuomenėje. Jei tie jauni studentai ar kitais tikslais, kitus užsiėmimus užsienyje turintys jauni ir vyresni mūsų tautiečiai ir Lietuvoje nėjo į bažnyčią kas sekmadienį, nepraktikavo katalikiško gyvenimo būdo, nesiorientavo į krikščioniškąsias vertybes, tai tikrai tik įvykus dideliam stebuklui jų gyvenime ar mąstyme, jie tai galėtų pradėti daryti visai svetimoje šalyje, kurioje ir taip reikia prie daug ko priprasti, daug ko išmokti, prie daug ko prisitaikyti, daug ką savo įpročiuose pakeisti.
Kai 2000-ųjų metų vasarą, neturėdama kito pasirinkimo, staiga su vyru ir keturiais mažais mūsų vaikais atsidūrėme Vokietijoje, vos iškrovusi maišelius su atsivežtais būtiniausiais drabužiais mums skirtame bendrabučio kambarėlyje, išėjau į miestelį apsidairyti. Man buvo svarbu rasti čia katalikų bažnyčią. Miestelis buvo nedidelis, bet matėsi dviejų bažnyčių bokštai. Vieno jų viršūnėje pūpsojo auksinis gaidys. Mano nuostabai, būtent ta bažnyčia ir buvo katalikų. Vėliau sužinojau, kad šis simbolis giedantis gaidys primena kiekvienam žmogui, kad nereikia nieko prisiekti savo vardu, kaip tai padarė Kristaus mokinys Petras, taip lengvai prisižadėjęs neišsižadėti savo Mokytojo, bet dar nespėjus gaidžiui nei trečią kartą užgiedoti Jo jau išsigynęs net tris kartus, ir yra Vokietijoje būtent katalikų bažnyčių skiriamasis ženklas. Taigi jau pirmosios mano gyvenimo Vokietijoje dienos vakarą aš dalyvavau šv. Mišiose. Vėliau sužinojau, kad Dievas buvo man toks geras, jog atvedė mane būtent į katalikišką Vokietijos kraštą, į Šiaurės Reino Vestfaliją. Todėl kol gyvenau toje žemėje, katalikų bažnyčia buvo netoli namų. Du jaunesnieji vaikai Vokietijoje ir Pirmajai Komunijai pasirengė. Dabar antri metai gyvenu evangeliškoje Vokietijos žemėje, bet ir čia katalikai turi savo bažnyčias. Puoselėjama graži tradicija po šv. Mišių susirinkti parapijos namuose gerti kavos, valgyti pyragėlių ir pasišnekučiuoti.
Apie šv. Mišias, aukojamas lietuviškai, nė nesvajojau, nes per penkerius gyvenimo ten metus nesutikau nė vieno čia nuolat gyvenančio lietuvio. Bet Dievas ir vėl mane apdovanojo tuo, ko nė nesitikėjau gauti, todėl nė neprašiau jis per studentą magistrantą Gvidą Mazgelį bei katalikų kunigą Vidą Vaitiekūną atvedė mane ne tik į lietuviškas šv. Mišias, bet ir į atsikuriančią Kelno bei Bonos apylinkių lietuvių bendruomenę. Tai buvo tikra dovana Motinos dienos proga, nes 2005-ųjų metų pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį, kai Lietuvoje švenčiama Motinos diena, aš su savo vaikais pirmą kartą dalyvavau lietuvio kunigo aukojamose šv. Mišiose. Pritariant Gvido gitarai, mes giedojome lietuviškas giesmes, kartu su kitais pirmą kartą ten sutiktais lietuviais dalijomės Eucharistija ir džiaugėmės bendru valgymu artimiausioje kavinukėje po šv. Mišių. Kunigas rado koplytėlę, kurioje galėjome melstis. Vėliau susitarė ir dėl patalpų, kuriose galėjome rinktis bendravimui po šv. Mišių, todėl pradėjome rinktis dažniau, burtis ir kitu laiku, netgi įsteigėme sekmadienio lituanistinę mokyklėlę. Daug žmonių susirinko į didžkukulių, vėliau ir į bulvių plokštainio valgymo susibūrimus, tačiau šv. Mišios nebuvo itin populiarios. Derinomės visaip, kad tik jos būtų patogiu laiku, kunigas su viskuo sutiko, kiekvieną kartą atvažiuodavo ir padėjo viskuo, ko tik jo prašėme. Jos tebevyksta ir dabar, bet, deja, gana retai. Yra keli jauni žmonės, kuriems tai yra svarbu. Gal kai kurie jų nėra itin praktikuojantys katalikai, nesilanko kiekvieną sekmadienį vokiškose šv. Mišiose, bet į lietuviškas ateina, nes tai jiems yra viena iš priemonių, galimybių išsaugoti savo identitetą, gyvenant ne tėvynėje.
Kun. Vidas Vaitiekūnas nėra vienintelis Vokietijoje dirbantis katalikų kunigas. Jis, manau, daro viską, kas yra jo galioje, tiek, kiek įmanoma patraukti lietuvius ir vienus prie kitų, ir prie Dievo. Aš nemanau, kad vien kunigai turėtų telkti lietuvius ir rūpintis jų reikalais, bet būtent kunigai yra tie žmonės, kurie dar turi idealizmo, kurie juo gali užkrėsti ir kitus, kurie gali patraukti to nuliūdusio, žemiškuose reikaluose paskendusio žmogaus žvilgsnį ir nukreipti jį dvasios reikalų link, pakylėti jo širdį Dievop. Kiekvienas aktyvus, kilnus lietuvis yra brangus ir reikalingas, nes jis gali pakelti ir kitus, nukreipti jų mintis ir į kilnesnius dalykus, paskatinti ne tik nepamiršti Lietuvos, savo šaknų, bet ir domėtis tuo, kas ten vyksta, netgi pasukti viską geresne linkme. Juk aktyvieji lietuviai primena, paragina, paskatina savo tautiečius neapleisti ir savo pilietinės pareigos, pasinaudoti šia privilegija ir dalyvauti rinkimuose Lietuvoje. Deja, užsienio lietuviai tikrai nėra aktyvūs rinkėjai. Tai žinant, ir argumentas, kad dvigubos pilietybės turėjimas užtikrintų didesnį užsienio lietuvių rinkėjų kiekį, atrodo neįtikinantis ir labai silpnas. Rinkėjus reikia nuolat šviesti, ugdyti, rūpintis jų reikalais, jei nori, kad jie būtų aktyvūs ir eitų balsuoti.
Todėl tokios kunigų, politikų, švietėjų ir žmogaus siela bei kūnu besirūpinančių žmonių kelionės pas lietuvius užsienyje yra mums neįkainojama dovana, jei tik tos kelionės neapsiriboja vien tik susitikimais su Lietuvos ambasadų darbuotojais ar oficialių Lietuvių bendruomenių vadais, kurie dažnai yra labai nutolę nuo eilinių tylių, savo reikaluose paskendusių lietuvių rūpesčių ir džiaugsmų. Jei būtų randama būdų sutikti kuo daugiau eilinių lietuvių, gal net apsilankyti jų namuose, kad pas juos būtų ateinama su atvira širdimi, su meile ir pasirengimu išklausyti, įsijausti į jo nuogąstavimus, abejones ir baimes, tai tie susitikimai tikrai neliktų be atgarsio. Juk kartais sužeistai sielai (o emigrantai ir yra tokie) pakanka tik geros širdies plakimo šalia, tik pabuvimo kartu ar galimybės išsikalbėti, išsisakyti paprasčiausio natūralaus atsivėrimo... išpažinties. Gerai, jei tikėjimą, krikščionybės praktiką gavome dar Lietuvoje, jei išvažiavome šį turtą jau turėdami, bet tokių išeivijoje tikrai mažuma. Dauguma, tikėjimo prasme, yra beturčiai. Ir kažin ar nuo jų priklausė, kad būtų kitaip. Kažin ar jie pajėgūs savo jėgomis šią tuštumą užpildyti ir šiandien?
Tikrai graži tradicija yra Airijos prezidentūroje nuolat deganti žvakė, šviečianti kiekvienam airiui kelią namo. Lietuvos politikai, deja, tam nėra pasirengę. Jie greičiau paragina išvažiuoti, negrįžti, pagrūmoja pirštu, pabara, kad esam blogi Lietuvos vaikai. O ar ne geriau būtų susitelkti ir kurti Lietuvoje Gerovės valstybę, kurioje būtų rūpinamasi ir silpnesniąja visuomenės dalimi, kurioje nereikėtų bijoti, jog bėdai ištikus, ne tik pats neturėsi ką į burną įkišti, kur galvą priglausti, bet būsi priverstas savo vaikus badu marinti, skursti? Juk žmogus tai ir kūnas, ir siela. Ir vieną, ir kitą reikia pasotinti, ir vienu, ir kitu pasirūpinti. Jei nors viena iš tų dalių stokoja, žmogus nesijaučia esąs visavertis. Lietuvoje tikrai būtų paprasčiau pasirūpinti sielos reikalais, bet juk ir kūno negali visai apleisti. Tai taip ir blaškomės po visą svietą išblaškytos dūšelės...
Skaudžiausia, kad daugelis išeivių net nesuvokia, kaip galėtų sau padėti, jei turėtų Dievą savo širdyje, jei būtų jiems kas nors, kada nors dar tada, Lietuvoje, įdiegęs didžiąsias vertybes Tikėjimą, Viltį ir Meilę.
Elena Aronštamienė
Kylis, Vokietija
© 2008 XXI amžius
|