Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Piligrimystė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gyvenimo ir kunigystės dovanos

Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus atsakymai į „XXI amžiaus“ klausimus

Arkivyskupą Sigitą Tamkevičių sveikina jaunimo atstovai Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Trumpai apibūdinkite svarbiausius savo gyvenimo momentus.

Pirmas svarbus mano gyvenimo įvykis buvo įstojimas į Kauno kunigų seminariją. Joje gavau dvasinio gyvenimo pagrindus, daug mąsčiau ir ruošiausi kunigiškai tarnystei. Seminarijoje praleisti metai man yra patys brangiausi.

Antras labai svarbus mano gyvenimo įvykis buvo stojimas į Jėzaus Draugiją. Sutikau daug vyresniojo amžiaus jėzuitų, kurie labai gražiai darbavosi įvairiose parapijose ir tai nulėmė mano pasirinkimą. Norėjau, kad mano draugais taptų labai geri kunigai, į kuriuos galėčiau atsiremti. Šis pasirinkimas pateisino mano lūkesčius.

Kitas labai svarbus mano gyvenimo laikotarpis buvo „LKB Kronikos“ redagavimas ir veikla „Katalikų komitete“, kurio tikslas buvo ginti tikinčiųjų teises. Tie metai buvo pakankamai sunkūs, tačiau visuomet jaučiau Aukščiausiojo globą.

Suėmimas, teismas, lageris ir tremtis buvo labai didelis išbandymas mano kunigystės kelyje. Šį laikotarpį laikau didele Dievo dovana. Buvo proga šiek tiek pavargti dėl savo idealų, bet Dievas padėjo ir šį egzaminą, kaip man rodosi, išlaikiau.

Vyskupo tarnystė buvo labai netikėta ir šioms pareigoms nesiruošiaų dar daugiau, stodamas į Draugiją formaliai atsisakiau bet kokių aukštesnių pareigų. Vyskupo tarnystė pareikalavo iš manęs daug jėgų, laiko ir suteikė aibes rūpesčių. Ją priimu kaip nelengvą kryžių, kurį galima nešti tik pačiam meldžiantis ir jaučiant kitų maldos paramą.

Koks yra Jūsų kunigystės kelias? Kaip įsitraukėte į kovą už tikėjimo laisvę?

Mano kunigystės kelias buvo labai paprastas ir drauge sudėtingas, kaip daugelio sovietinio meto kunigų. Kartais reikėjo rinktis: atlikti kunigo pareigą ir rizikuoti galimais nemalonumais arba pareigą apleisti. Bandžiau tarnauti taip, kaip liepė sąžinė ir kaip iš manęs tikėjosi Bažnyčia. Nuolat susidurdavau su ateistine priespauda, todėl pamažu subrendo noras jai priešintis. Dėkoju Dievui, kad šalia turėjau daug vienminčių draugų, su kuriais galėjau būti atviras. Tarpusavyje buvo visapusiškas pasitikėjimas ir tai padėjo šį tą nuveikti Bažnyčios ir Lietuvos labui. 

Kokius bendražygius iš tų laikų prisimintumėte, kaip išlaikiusius tvirtybę ir ištikimybę Bažnyčiai ir Tėvynei?

Artimiausi mano draugai buvo kun. Juozas Zdebskis, kun. Alfonsas Svarinskas ir kun. Lionginas Kunevičius. Nė vienas iš jų niekada nepasidavė ir neatsitraukė nuo savo idealų. Jie degė Bažnyčios ir Tėvynės meile. Kunigystė jiems nebuvo tik profesija, bet ir uolus tarnavimas ir savęs aukojimas kitiems. Panašus į juos buvo kun. Jonas Kauneckas, dabartinis Panevėžio vyskupas, kun. Jonas Lauriūnas ir daug kitų. Galėčiau vardinti jų labai daug.

Beveik 20 metų dirbate arkivyskupijos Ganytoju nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip pasikeitė sąlygos lyginant su sovietiniais laikais? Ar lengviau dabar dirbti Dievui, Bažnyčiai, Tautos labui?

Sąlygos yra nepalyginamos, tačiau esminiai dalykai tie patys. Buvo daug blogio anuomet, netrūksta jo ir šiandien. Velnias pakeičia tik savo išvaizdą, bet nepakeičia savo esmės. Dabar taip pat reikia kovoti su blogiu, tik kovos būdai kiek kitokie. Jei anksčiau daug ką reikėjo daryti slapta, tai dabar slapstytis nereikia. Dažnai pasigendu labai uolių ir giliai bažnytinės dvasios kunigų. Nenoriu pasakyti, kad nėra gerų kunigų; jų yra pakankamai daug, bet šiandien reikia kunigų, kurie būtų tikrai šventi. Eilinis geras kunigas gali šį tą nuveikti, bet daug padaryti gali tik toks kunigas, kuris visiškai save paaukoja Dievo ir žmonių tarnystei. Kartais pasakau, kad šiandien dirbti yra sunkiau nei sovietiniais laikais, bet manau, kad tiek anksčiau, tiek dabar rimtai atlikti dvasiškio pareigas nėra lengva, tačiau Dievas visuomet stiprina tuos, kurie savęs negaili. Kartais būna liūdna, kai kunigai ar pasauliečiai užuot pasiūlę pagalbą, sovietiniu įpročiu geba tik kritikuoti, kad vyskupai kažko nepadaro. Kritikų nelaikau pagalbininkais, nes jie įneša tik sumaištį, kurios ir taip yra per daug Lietuvoje. Labai vertinu kunigus, kurie geranoriškai prisideda prie vykdomų sielovados programų.

Jau trečią kadenciją vykdote LVK Pirmininko pareigas. Kokie svarbiausieji uždaviniai dirbant šiose Bažnyčiai atsakingose pareigose?

Daug kas perdeda Vyskupų Konferencijos pirmininko pareigų svarbą. Kiekvienas vietos vyskupas-ordinaras yra pilnateisis šeimininkas savo vyskupijoje ir niekas negali jam nurodinėti, kaip jis turi atlikti savo pareigas. Vyskupų Konferencijos pirmininkas tik vadovauja konferencijos posėdžiams ir atlieka tuos darbus, kurie yra reikalingi palaikant santykius su įvairiomis pasaulietinėmis ir bažnytinėmis institucijomis. Vyskupų Konferencijos posėdžiuose visi vyskupai turi vienodą balsą ir gali kelti bet kokias iniciatyvas ir siekti, kad joms pritartų ir kiti vyskupai.

Jūsų gyvenimo 70-mečio proga linkime Jums Dievo palaimos darbuojantis Lietuvos Bažnyčiai.

Homilija, pasakyta Arkikatedroje Bazilikoje 2008 m. lapkričio 11 dieną

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Gyvenimas yra didžiausia mums Dievo duota dovana. Tačiau jis yra ne tik Dievo dovana, bet ir iššūkis, nes turime įvykdyti tai, ką Dievas mums yra pavedęs padaryti, ir tik tada sugrįžti pas jį. Tai nelengvas uždavinys, nes gyvenime daug kelių ir kelelių, kuriuose nesunku pasiklysti, pilna kliūčių, bandančių paralyžiuoti geriausius norus ir pasiryžimus.

Yra mąstančių, kad gyvenime svarbiausia turėti daug pinigų bei pramogų ir leisti sau viską, ko širdis geidžia. Šis epikūriškas gyvenimo suvokimas daugelį pražudo. Tuomet gyvenimas tarsi atkeršija žmogui, norinčiam iš jo kuo daugiau išplėšti, panašiai kaip dabar žmogui keršija neprotingai alinama gamta. Egoistiškai besielgiantis žmogus dažnai gyvenimą užbaigia prie šiukšlių konteinerio. Moralinės šiukšlės, kurias dažnas renkasi, deja, nėra patrauklesnės už kitas žmonių atliekas.

Gyvenimas vertingas tik tuomet, kai jis turi aiškų ir gerą tikslą, kuriam paskiriami visi sąmoningo gyvenimo metai. Nuo pasirinkto tikslo pirmiausia priklauso gyvenimo kokybė. Kuo garbingesnis tikslas, tuo žmogaus gyvenimas vertesnis. Daugelis įprasmina gyvenimą, augindami ir auklėdami vaikus. Iš tikrųjų tėvai padaro labai daug, jei užaugina ir gyvenimui parengia savo vaikus, ypač jei jų yra būrys.

Dar kiti bando daryti gera ne tik savo šeimai, bet ir tautai. Carizmo laikais mūsų knygnešiai per sieną gabeno ne degtinę, bet lietuviškas knygas ir jas platindami siekė, kad lietuviai brangintų savo tikėjimą ir tėvų žemę. Mūsų partizanai aukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę. Panašiai elgėsi Sausio 13-osios didvyriai, nuo sovietinių omonininkų gynę Lietuvai svarbius objektus.

Daug žmonių iš pirmo žvilgsnio tarsi nepadaro kažko didvyriško, bet visas jų gyvenimas yra tarsi nuolatinis savęs dalijimas kitiems. Jie nugyvena gyvenimą nesireklamuodami, bet kasdien darydami mažus gerus darbus. Negaliu nepaminėti tų „Caritas“ ir kitų Bažnyčios darbininkų – pasauliečių, kurie dažnai be užmokesčio ar už kukliausią atlyginimą daugelį metų tarnauja Lietuvos žmonėms.

Švč. M. Marija savo gyvenimą šitaip įvertino: „Štai aš, Viešpaties tarnaitė“. Gerai, kai žmogus suvokia, jog Dievas jam yra patikėjęs gyvenimą, sveikatą, gabumus, jėgas ne tam, kad tas dovanas iššvaistytų ar užkastų, bet kad kuo daugiau padarytų gero tarnaudamas kitiems. O padaręs gero netrimituotų ir nelauktų medalių, bet pasakytų, kaip patarė Jėzus: „Esu nenaudingas tarnas. Padariau, ką turėjau padaryti“.

Kai kuriuos vyrus Dievas apdovanoja kunigystės dovana. Iš tikrųjų tai didelė dovana, tiesiog pranokstanti žmogaus suvokimą. Duodamas šią dovaną, jis leidžia paprastam žmogui veikti Dievo vardu – laiminti ir skelbti Dievo žodį, atleisti nuodėmes, aukoti nekruvinąją Viešpaties auką. Geri kunigai yra didelis tautos turtas. Kunigystė yra ne profesija, bet pašaukimas tarnauti Dievui, tačiau jam tarnaujama tiek, kiek tarnaujama žmonėms. Dėl to geras kunigas yra pasirengęs dieną ir naktį patarnauti jam pavestiems žmonėms. Bažnyčia nori, kad kunigai gyventų celibate, be savo šeimos, nes jo šeima turi būti tie, kuriems jis pasiųstas tarnauti.

Žmonės dažnai neteisingai vertina kunigus, gerais laikydami tik tuos, kurie gražiai šypsosi ir patenkina visus, net ir neteisėtus jų prašymus. Iš tikrųjų geras kunigas turi traukti žmones ne prie savęs, bet prie Dievo, ir būtų nelaimė, jei jis savo asmeniu užstotų žmonėms Dievą. Jeigu dėl populiarumo kunigas išpildytų kiekvieną žmonių prašymą ir taip juos suklaidintų, palikdamas juos paviršutiniškame apeiginiame tikėjime, tuomet jis tikrai netarnautų Dievui. Kunigo pareiga skelbti autentišką, mus mylintį, bet drauge ir reiklų Kristų.

Dar viena Dievo dovana, už kurią pamirštame padėkoti, – tai gyvenimo kryžiai. Jie gali mus aplankyti pačiomis įvairiausiomis formomis. Didžiulis kryžius yra tėvystės ar motinystės pareiga. Daug kam kryžius yra gerai atliekamos profesinės pareigos. Mums patiems dideliu kryžiumi tampa mūsų ligos, bėdos, nepasisekimai ir žmonių priešiškumas.

Kiekvienas kryžius gali tapti prakeikimu, jei mes jo bodimės ir nuo jo bėgame, bet jis tampa Dievo dovana, jeigu jį paimame ir Kristaus pavyzdžiu nešame į savo golgotą. Niekas kitas nepadaro mūsų žmogiškesnių ir jautresnių artimui, kaip krikščioniškai nueitas savas kryžiaus kelias.

Dievas daugeliui iš mūsų leido gyventi sunkiu sovietmečiu, kai reikėjo ginti savo tikėjimą ir sovietinamos Lietuvos reikalus. Šiandien visi – seni ir jauni – esame pašaukti gyventi visuomenėje, skęstančioje juodame pesimizme ir netikrų dievų garbinime. Daugelis žmonių taip ir nepajėgė tinkamai įvertinti ir apgailėti praeities klaidų, slegiančių jų sielas. Neišgydytos dvasinės žaizdos slegia ne tik juos, bet ir visą Lietuvos visuomenę. Šalia jų matome daug žmonių, praktikuojančių tik pinigų ir kūno kultą. Tai dabarties kultūros – mirties kultūros aukos, suvokiančios tik kūno kalbą ir, be to, ką įdeda į pilvą ar kuo patenkina akis, šiandienos Lietuvoje nenorinčios matyti nieko pozityvaus ir švento. Jos taip pat papildo pesimistų gretas. Į tą neigimo liūną gali būti įtrauktas kiekvienas pasaulietis ir net dvasininkas, jeigu nesiryžta pozityviai kovoti su tuo, kas mus slegia bei skandina.

Mes, dvasininkai, o kartu ir visi, neabejingi Tėvynės ir Bažnyčios reikalams, suprantama šių dienų kalba turime pasakyti dabarties žmogui seną ir drauge naują tiesą, kad be Kristaus ir šiandien nėra kito kelio į tikrąjį prisikėlimą. Į naują Lietuvą negalima eiti nei su senuoju marksizmu, nusinešusiu milijonus aukų, nei su naujuoju liberalizmu, kalbančiu tik apie žmogaus teises, bet nutylinčiu jo atsakomybę.

Kviečiu jus drauge su manimi padėkoti už visas Dievo dovanas, kuriomis jis mane ir jus apdovanojo šio gyvenimo kelionėje. Tepadeda Viešpats tas dovanas panaudoti geresnei Lietuvai ir gražesnei Bažnyčiai kurti.

© 2008 „XXI amžius“