|
Specialiai XXI amžiui
Kryžnešių kelionė iš Lurdo į Šiluvą
Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ
Nuo gegužės 11 iki rugsėjo 8 dienos grupė Lietuvos maldininkų iš Lurdo per kelias Europos šalis nešė 60 kg kryžių. Jau esame spausdinę šios kelionės dvasinio vadovo kun. Kazimiero Ambraso, SJ, dienoraštį iš Prancūzijos. Šiandien tęsiame kelionės įspūdžius, kuriuos kunigas pasakoja iš Vokietijos.
Trečiadienis, 2008 07 16, Tvistringenas
Bruchhauzenas
Pajūriais pamariais
Kaip tyčia, apsistojome prie lauko, kur prie gėlių lysvių prisegti gėlių pavadinimai, o ant stalelio du peiliai. Kas norite, sumokėkite nurodytą kainą už lelijas, gladioles, saulėgrąžas (jos irgi gėlės). Šalia stovi cementinė, gerai prie žemės pritvirtinta aukų dėželė, panašiai kaip bažnyčioje prie kolonų aukų dėželės. Nepamirškite važiuodami pro šalį savo šeimynykščiams ar šiaip brangiems asmenims gėlės žiedą. Prašome.
Viena moteris, atvažiavusi prie gėlių lauko, nusiskynė saulėgrąžų, vieną kitą leliją. Norėdamas ją pakalbinti, pagyriau, kad graži ir girtina tradicija, ir norėjau paduoti Šiluvos paveiksliukus, lankstuką, Jėzaus Gailestingumo paveikslėlį. Ne, ne, nereikia, mandagiai, bet šaltai atitaria moteris. Mūsų keliai išsiskyrė. Noromis nenoromis pasipiršo pamokanti išvada siūlyti tokias dovanėles bet kam nedera. Geriau jau duoti tiems, kurie kelyje domisi, klausia apie mūsų šalį, apie mūsų žygį, apie kryžnešius, bet nedalinti kiekvienam atsitiktinai sutiktam.
Kokia nuotaika atėjai trumpam atokvėpiui štai po šios trumpos kelių kilometrų atkarpos? klausiu pirmos pasitaikiusios keliauninkės.
Vis eidama galvojau, kad neištversiu. Tad ir prašau Kristaus, mūsų Atpirkėjo pagalbos. Be jokios dvejonės žinau, man bus pagelbėta, nors TAU, Kristau, tada tikrai buvo labai sunku. Nepalyginamai sunkiau negu man dabar. Bet juk Tu žinai, kad esu silpna. Tad duok, Dievuli, jėgų, kad išverčiau, nes be Tavo pagalbos nepajėgsiu Tavo Kryžiaus toliau nešti... Ir išklausė manęs Dievulis. Ne tik pati sėkmingai atkepėstavau, bet ir Kryžių nešiau ir štai iki pietų vietos atlingavau, dėsto trijų vaikų motina Genovaitė, už mėnesio laukianti savo dukters vestuvių...
O man visą laiką dingojosi Kristaus Kančia, dėsto Antanėlis. Juk ne veltui mes giedojome Kryžiaus kelius. Tad apie ką labiau tinka galvoti? Man ypač stringa galvon, kad Kalvarijos 20 stočių, kurias visados prisimenu, kai šitaip keliaujame iš vieno miesto į kitą, iš vienos šalies į antrą. Juk kokios gražios ir prasmingos mūsų giedamos giesmės! Štai, sakysime, vainikėlis, arba vadinamoji karunka. Juk, regis, tarsi savo akimis matai, šalia savęs juste junti maloningąją Dangaus ir mūsų visų Motiną Mariją, su Ja nuoširdžiai kalbiesi: Jei Mariją mylime tikrai, josios atminimą gerbkim kaip vaikai, prisiminkim Motinos skausmus, žvelkim į šventuosius Jos Širdies džiaugsmus...
O man labiausiai rūpėjo mano vaikai ir jų likimai. Niekaip negaliu pati būti rami, jeigu kuris nors iš mano šeimos įklimpęs į bėdas, atvirai prisipažino Virgutė, itin rūpestinga mama.
O tu, Vygantai, apie ką galvojai šį penkių kilometrų tarpsnį?
Galvojau apie tų žmonių, kurie mus ligi šiolei sutiko ir sutiks, gerumą, visai atvirai ir be jokių juokų ir pašaipų atsakė šmaikštusis ir apsukrusis Žemaitijos žydelis.
Dalija visiems iš kažkur gavusi saują saldainių seselė. Eina prie kiekvieno prieš pat pajudėjimą po eilinės atvangos ant šlapios pamiškės vejos, kur visa grupė per pietus prieš valgį ir po valgio pasimeldusi prie krūmų ir ošiančių drėgnu šlamesiu lapuočių medžių lajomis ilsėjosi.
Trečiadienis, 2008 07 16, Bruchhauzenas Vilsenas
Dvi mažutės parapijėlės...
... atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo. Pokario metu buvo pastatytos abi bažnyčios. Jos nedidukės, bet mielos, švarios ir labai rūpestingai ne tik vidus, bet ir jų išorė, sodneliai, gėlės, vejos prižiūrėtos. Anksčiau šiose vietose tebuvo labai mažai katalikų. Nors, tiesą pasakius, ir dabar jų nedaug tik 4 procentai. Tačiau malonus, dar nesenas kunigas klebonas Ansgaras vedžioja mus po savo kleboniją, leidžia naudotis virtuve, parengia vakarienę ir ne tik pats nuveža visą mums skirtą maistą į kitą vietą, bet dar nugabena aštuonis kryžnešius nakvynei į savo antrąją kleboniją, leidžia naudotis dušu, raštine ir kompiuteriu, prie kurio, šeimininkui sutikus, sušoko visi trys jaunieji mūsų kryžnešiai Rita ir Dalia su Denisu.
Jau ne kartą vokiškose katalikų bažnyčiose per pamaldas mus džiugino skambūs ir stiprūs kunigų balsai, darni jų giesmė. Taip atsitiko ir šioje bažnytėlėje, kurios parapijoje iš viso gal keliasdešimt parapijiečių, o susirinko, kaip spėjo klebonas, gal dvidešimt ar net trisdešimt keli, su kuriais paskui po pamaldų kunigas ilgai bendravo ir tik pavėlavęs atėjo pas mus kartu vakarieniauti. Pradėjęs rūpintis rytojaus pusryčiais ir mūsų nakvyne, dar labiau užgaišo mūsų aštuoniukę nugabenti į savo antrąją parapiją, regis, Hoya vadinamą. Mūsiškai, vargšeliai, labai nuvargę ir sustirę, ilgai laukė lauke priešais bažnyčią ant suoliuko, kur juos nemaloniai glostė jūrinis oras. Tikrai jiems nebuvo smagu ir gera laukti bėgiojančio kunigo. Tačiau, kaip sako italai, paese que vai, usanza que trovi per kokį kraštą keliauji, naudokis tuo, ką randi.
Per šv. Mišias klebonas, anksčiau pasiskaitęs mūsų dovanotus paveiksliukus ir mūsų lankstuką, gražiai papasakojo apie mūsų šiluviškę 400-metę sukaktį, apie mūsų Lurdo-Šiluvos žygį ir kelis žodžius apie mus pačius. Jis, pirmasis kunigas, pastebėjęs vieną mūsų padėkos rašte paminėtą Mergelės Marijos pasirodymo Šiluvoje ypatumą Dievo Motina pasirodė ne tik katalikiškai auklėtiems piemenukams, bet ir kalvinui kunigužiui. Jam, augusiam ir dirbančiam protestantiškoje evangeliškoje aplinkoje, toks dalykas iškart krito į akis: štai iš kur kilusios tikrojo ekumenizmo šaknys! Marija nė vieno savo vaiko neatstumia. Ji visus užtaria, dėl jų sielojasi.
Iš kai kurių požymių matyti, kad kunigai tarpusavyje bendrauja ir rūpinasi mūsų žygiu. Ne vieną sykį kelyje ir parapijose pasitaikė, kad iš kažkelintos parapijos, kur dar tik rengiamės pasirodyti, jau atsiranda kunigėliai ir paklausinėja vietinių, ką mes valgėme, ko pageidaujame ir kaip elgiamės. Nors šiandien pietų ir gal net visą savaitę negausime parapijose, bet iš Visselhovede atvykęs kunigas, pas kurį atsidursime tik penktadienį, pranešė, kad šv. Mišių jie pageidautų vakare, kad po jų kryžnešiai po du galėtų išsiskirstyti pas žmones nakvynei. Ne vienas kraštas ar miestas parašydavo apie mūsų kryžnešių žygį iš Lurdo į Šiluvą. Ne išimtis buvo ir ši klebono Ansgaro Lameno vadovaujama šv. Martyno vardu pavadinta parapija. Kunigas savo parapijos žiniaraštyje Kontakt išspausdino žinutę apie mūsų kelionę ir kryžnešių apsilankymą šioje parapijoje.
Ketvirtadienis, 2008 07 17, Bruchhauzenas Verdenas
Kryžiaus ženklas ant kaktos
Prieš uždarydamas klebonijos duris, kurių raktą palikau ant kunigo rašomojo stalo, sutinku vieną parapijietį, savanorį pagalbininką. Atėjau su jumis atsisveikinti, taria malonus vokietis ir, ant mano kaktos padaręs kryžiaus ženklą, tiesia ranką. Koks gražus šio žmogaus mostas. Tiesiog kiekvienam katalikui įsimintinas. Sužavėtas šio paprasto žmogaus tikėjimu, nuoširdumu ir patiklumu, ištiesiu dešinę ir ant jo kaktos pažymiu mažutį kryžiaus ženklą, kuriuo triskart pasiženklina prieš skaitydamas Evangeliją kunigas per šv. Mišias. Kokių nuostabių apeigų, ženklų ir mostų kupina mūsų liturgija! Gal šio žmogaus daugiau gyvenime nebematysiu, gal jo niekad nesusitiksiu, bet jo kaktą būsiu paženklinęs kryžiaus ženklu, kad jis per visą žemiškąją kelionę jį saugotų, mokytų, skatintų, sudraustų, ragintų, pakeltų ir stiprintų. Kaip gražu, kad kai kurie žmonės, išleisdami į mokyklą, kelionę, į bažnyčią prie altoriaus paženklina šiuo garbingu žegnonės ženklu savo vaikus, namus, sukastą darže lysvę, kur sodins svogūnus, žirnius, pupas, bulves, peržegnoja visą savo gyvenimą, kaip daro kunigas, jeigu mes jį pasikviečiame arba į jį kreipiamės pakrikštyti, sutvirtinti, sutuokti, palaidoti savo tėvus, savo vaikus, kaimynus, artimuosius ar bičiulius. Tebūna šiuo kryžiaus ženklu palaiminti visi gyvenimo takai ir keliai, kuriais žengia mūsų ir mūsų artimųjų kojos.
Paskutiniai žingsniai per Bruchhauzeno miestą. Tolumoje jau matyti gelstantys javų laukai, vienaukščiai ir dviaukščiai namai, sodeliai, gėlynai ir štai kryžkelėje visu ūgiu, gražiai nudažytas ant plieninių bėgių stovi lyg niekur nieko vidury gražiausio gėlyno garvežys. O tolėliau, po plačiu čerpių stogu keli vagonai, naujai nudažyti, nušvarinti, nudailinti. Kadaise čionai ėjo siaurojo geležinkelio linija. Ir šit kaip tik einame per siaurojo ir plačiojo traukinio bėgius. Jie tiek siaurukas, tiek ir platusis ant vienų ir tų pačių pabėgių. Išsitenka abudu. Abidvi linijos nublizgintos. Matyt, tiek mažasis, tiek didysis dar gyvi ir reikalingi. O jau atitarnavę garvežiai ir vagonai miestelio sankryžoje tarsi nemokamas muziejus ir susisiekimo kelių relikvija pravažiuojantiems ir pareinantiems praeities istorijos gabalas dovana ir kartu miesto papuošalas, paminklas seniesiems geležinkelininkams ir pavyzdys, savotiška paskata dabarties geležinkelių transporto darbininkams. Stovi vagonai, garvežys štai kokiais mes prieš šimtą metų važinėjome, sakyte sako rūpestingų ir sumanių, šviesių galvų į šiukšlyną neišmesti ir pašalyje nepalikti geležinkelių istorijos puslapiai.
Gailestingumo vainikėlis
Gailestingumo šventei rengiamasi devyndieniu, prasidedančiu Didįjį Penktadienį. Devynias dienas vienijantis su Kristaus auka ant kryžiaus už mūsų ir viso pasaulio išganymą, įsiliejantį į tą meilę, kuria dangaus Tėvas myli Sūnų, o per Jį ir mus, kalbamas Dievo Gailestingumo vainikėlis. Šią maldą s. Faustinai Jėzus padiktavo Vilniuje 1935 m. rugsėjo 13-14 dienomis. Dievo Gailestingumo vainikėlį galima kalbėti įprastu Rožiniu: iš pradžių Tėve mūsų, Sveika, Marija, Tikiu Dievą Tėvą. Toliau didesni karolėliai Amžinasis Tėve, aukoju mieliausiojo tavo sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kūną ir kraują, sielą ir dievystę permaldauti už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes. Mažesni karolėliai Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui. Pabaigoje: Šventas Dieve, šventas galingasis, šventas amžinasis, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio (3 kartus).
Tam, kuris bent kartą sukalbės šį vainikėlį, bus suteikta malonė, nes mano gailestingumas beribis, sakė Jis. Tie, kurie kalbės šį vainikėlį, gyvenime, ypač mirties valandą, bus apglėbti mano gailestingumo.
Nors jau ganėtinai nuo ryto lig vakaro kryžnešiai meldžiasi, gieda, mąsto, bet jiems dar negana. Vienas pačių ištikimiausių Kryžiaus šeimos maldininkų, uoliausių Dievo Gailestingumo vainikėlio mylėtojų palemoniškis Antanėlis. Jei kurį ištinka kokia liga, nelaimė, kokia nors neganda, jis tučtuojau ragina: Sukalbame Dievo Gailestingumo vainikėlį. Jis tą vainikėlį kalba ne tik keliaudamas, bet ir nakčia, kai kankina nemiga ar liga. Jis ir kitus nuolat ragina popiet trečią valandą jį kalbėti. Netingi suburti kryžnešius, kurie, žiūrėk, kaip tik popiet, susispietę po medžiu, įlindę į kokio krūmo šešėlį ant pievutės ar ant grioviakrančio krašto, pasikloję savo amžinuosius palydovus kilimėlius, padovanotus mūsų kariuomenės jau prieš kelerius metus. Žmonės, vadovaujami palemoniečio maldininko, atakuoja dangų. Vienąsyk Vokietijoje, tarp Brunchhauzeno ir Verdeno, stabtelėję prie kažkokio tilto pietų pertraukai užsiminė apie gailestingumą. Kiekvienas papasakojo apie kokį nors vieną gailestingumo atvejį. Štai jų pasakojimai.
Studentas iš keršto ar gal kieno pasamdytas Bavarijoje nušovė miesto policijos viršininką. Liko našlė su mažu sūneliu, kuris matydamas, kad motina, sėdėdama prie stalo, turi pasidėjusi lakštą popieriaus ir, pasirėmusi rankomis, ašaroja, klausia:.
Mamyte, kodėl verki?
Vaikeli, rašau karaliui laišką, kad jis nenuteistų myriop to žmogaus, kuris iš tavęs atėmė tėvelį, o iš manęs vyrą.
Tos apsiašarojusios moters žvilgsnis nukrypsta prie Švenčiausiosios Jėzaus Širdies paveikslo, prie kurio ji kasdien jau keliasdešimt metų ryte vakare meldžiasi. Minutėlę pamąsčiusi jaunoji ponia nusišluosto ašaras ir ramiai pasirašo apačioje. Paskui įdeda į voką.
Tas popieriaus lakštas prašymas karaliui, jog ji atleidžianti tam studentui žudikui padarytą jos šeimai skausmą, bet tik tegul karalius dovanoja jam gyvybę ir nenubaudžia mirties bausme. Taip jau kadaise parašytas ir neišsiųstas laiškas iškart buvo baigtas ir pasiųstas valdovui.
Gulėjau tada ligoninėje, priešoperacinėje palatoje, pasakoja kitas kryžnešys. Atėjęs į ligoninės koplyčią labai susigraudinęs meldžiu Viešpaties, kad man dovanotų visas kaltes ir dar leistų po šios operacijos pagyventi, kad galėčiau atsiteisti už savo nuodėmes. Dar žadėjau kitą dieną ateiti koplyčion pasimelsti, bet man pasidarė taip bloga, kad net nejutau, kaip buvau paguldytas ant neštuvų ir nugabentas į palatą. Kai buvo padaryti paskutiniai tyrimai, gydytojas pasakė, kad duomenys labai geri ir nereikia jokios operacijos. Netrukus mane išleido namo ir, kaip matote, dabar su jumis keliauju iš Lurdo į Šiluvą. Dievas tikrai gailestingas net didžiausiems nusikaltėliams...
Trys mano pažįstamo bičiulio sūnaus vaikai nebuvo pakrikštyti. Susitikęs savo maldos būrelio narius pasiūliau sukalbėti Dievo Gailestingumo vainikėlį. Baigėme vieną, pradėjome kitą, o štai tas bičiulis skambina man telefonu: Žinai, Antanai, šeštadienį turėsiu trejas krikštynas. Ateik...
Buvo teismas. Kadangi vaikai dar nebuvo suaugę, mano vyrui buvo sudaryta byla, kad jis mokėtų vaikams įstatymu privalomus pinigus. Man jo pagailo. Nuėjau į teismą, nunešiau sekretorei saldainių, kalbėjausi su teisėju, kad nutrauktų tą bylą. Sakau, kad jis ir taip jau nubaustas, prasigėręs, smukęs. Kaip nors išsisuksiu viena su vaikais. Palikite jį ramybėje. Byla buvo nutraukta...
Man vis neduoda ramybės mintis apie vieną Kauno seselių vienuoliją, kurios žemę visokiais būdais neteisėtai stengiasi pasisavinti tie, kurie mūsų dienomis daro, ką nori. Nors ir būtų jie patys didžiausi sukčiai, bet valdžios ir teismo akyse jiems jokie teismai, jokie įstatymai negalioja. Jie daro tai, ką nori, ir taip, kaip jiems patinka, nes teisybės akys užrištos. Viešpatie, atsigręžk savo teisingumu į tas seseles, kurios nori tiktai atgauti tai, kas joms priklausė prieš keliasdešimt metų. Viešpatie, būk gailestingas tam mano bičiuliui, su kuriuo kartu mokėmės, kartu praleidome tiek gražių studentiškų dienų, abudu turėjome po du brolius ir tėvus. Jie visi jau mirę. Tiek jis, tiek ir aš likome vieni. Būk maloningas ir gailestingas jam, kad susitvarkytų savo šeimyninį gyvenimą ir atsikratytų savo didžiosios nelaimės.
Ketvirtadienis, 2008 07 17, Verdenas
Kunigas Martynas
Kartu su juo ėjome apie Verdeno bažnyčią, giedodami Ave, ave, ave Maria... mat vietinis klebonas, davęs mums žvakeles, su giesmėmis, kaip maldininkams iš Lurdo, leido ir paprašė su lietuviška giesme apeiti šiame mieste procesiją ir kartu su vokiečiais pasimelsti. Į parapiją atvažiavo ir Brochhauzeno klebonas. Labai apsidžiaugiau pamatęs jį šventoriuje, kai ėjome su žvakelėmis aplink bažnyčią. Gaila, kad jis taip staiga dingo nė žodžio nespėjau jam ištarti. Tik su klebonu ir tuo jaunu lenkų kunigu stovėjome prie altoriaus ir per visas šv. Mišias meldėmės. Paskui bendra vakarienė, per kurią sėdėjome greta vienas kito. Jis, baigęs Lodzės vidurinę, įstojo į seminariją ir per šešerius metus ją baigė. Dabar studijuoja Liublino katalikiškajame universitete. Mėnesiui atvažiavo Vokietijon pasimokyti vokiškai. Jis gyvena Verdene, o į paskaitas, kurios prasideda pusę devynių, savo automobiliu važiuoja į Bremeną ir grįžęs padeda klebonui bažnyčioje. Pagilinęs vokiečių kalbos žinias, grįš namo ir vadovaus dvasiniams susitelkimams, o paskui važiuos su jaunimu į Čenstakavą. Liubline nori parašyti darbą apie dvasingumą. Be jokių užuolankų pasiūliau pasidomėti jėzuitiškuoju dvasingumu, nes šv. Ignaco dvasingumas tikrai dabar paplitęs katalikiškuose universitetuose ir tiek praktiškai, tiek teoriškai dažnai ne tik skleidžiamas dvasiniais susitelkimais, bet ir neretai tampa kai kurių kongregacijų ir vienuolijų dvasinio gyvenimo įstatų pamatu. Taigi kodėl kun. Martynas negalėtų rašyti darbo apie jėzuitų dvasingumą?
Vakare, sėdint prie kompiuterio, kažin kas pasibeldžia į duris. Per slenkstį įžengia kun. Martynas, gero veido ir dar geresnės širdies vaikinas, turįs du brolius ir vieną seserį namuose prie Lodzės. Pasakoja apie savo mokslus vidurinėje, apie studijas seminarijoje, kad labiau linkęs prie tiksliųjų negu prie filologinių mokslų. Malonus kunigėlis, paklausęs, kuo jis galįs man padėti, pradžiugino mane. Sakau jam, eime, Martynai, su mumis neškime kryžių Lietuvon. Tačiau jis, jau būdamas kunigu, turi visokių įsipareigojimų, dvasiniai susitelkimai, maldingos kelionės, paskui jau prasideda mokslai Liubline. Nežinau, ką jam galėčiau dar padovanoti be Šiluvos Mergelės Marijos? Daviau jam vokiečių kalba Jėzaus Gailestingumo paveiksliuką. Jaunasis kunigėlis man pasiūlė eurų. Nenorėjau iš karto imti, sakau, tu studijuoji, tau reikia visokioms išlaidoms, bet kai jis manęs taip nuoširdžiai ėmė prašyti paimti tą nedidelę auką, pamaniau, kad neturiu teisės atsisakyti. Juk pats mokau tokiais žodžiais, kuriuos pasakė elgeta savo vaikui: Vaike, jeigu žmogus duotų net ir pusę blusos, padėkok ir paimk... Tai kaip man neimti iš to jauno kunigo aukos? Duoda imk, muša bėk. Tokia sūduvių patarlė.
Kitas šio vakaro svetys mano pusrūsyje, kur man leido apsigyventi, Verdeno bažnyčios zakristijonas Zigmundas, parengęs mums pats vienas vakarienę ir ketinantis mums rytoj duoti pusryčius. Gal čia prisidėjo jo žmona, o gal toji mergaitė, padėjusi mums angliškai susikalbėti, kai prireikė pagalbos mūsų kryžnešei. Trečiasis svetys Vygantas, rytoj ryte norįs apibėgti knygynus ir surasti kokią nors naudingą knygą, diskelį ar vaizdo juostą su meno, muzikos įdomesniais kūriniais.
Penktadienis, 2008 07 18, Verdenas
Kaip atrodo vokiškas miestas
Daugiausia lankome bažnyčias. Jos kartojasi, keičiasi, kasdien po dvi, kartais net po tris naujas pamatome, bet miestų apžiūrėti dažnai net ir patiems eikliausiems nelieka laiko. Todėl gera bent valandėlę apsižvalgyti. Tikrai verta paklajoti po tokį švarų, tvarkingą, medžiais, gyvatvorėmis ir gėlėmis išpuoštą miestelį, apžiūrėti ryškiomis spalvomis išmargintas sienas, juodus medinius balkius, sienojus, vartų emblemas, herbus. Eini gatve, dirsteli į vitrinas, kuriose tiek daiktų, tiek prekių, naujovių ir senienų, kad stebiesi, kaip žmogui tokios daugybės visko prireikia?
Verdenas. Šis istorinis vardas, apipintas vienų sėkme, kitų nelaime, pralaimėjimu, gėda ir kelių Europos valstybių persirikiavimu, politinės padėties pasikeitimu, tarptautinių santykių posūkiu nauja kryptimi. O dabar čia du lietuviai susitinka trečiąjį. Iš tikrųjų dviejų skirtingų miestų pavadinimus vokiškąjį ir prancūziškąjį galima supainiot. Vokiečių Verden ir prancūzų Verdu. Verdunas yra Lotaringijoje, ten 1916 metais vyko dideli mūšiai.
Vokiečių Verdenas pirmą kartą paminėtas Karolio Didžiojo dokumentuose. Su jo vardu susijęs ir vienas žiauriausių istorijos įvykių Verdeno kruvinasis teismas (Verdener Blutgericht). 782 metais, Saksonijos karų metu, čia buvo išžudyta 4500 Verdeno apylinkės žmonių, atsisakiusių pripažinti jo valdžią ir priimti krikščionybę. 1259 metais Verdenui suteiktos miesto teisės, nuo 1568 čia oficialiai įsigalėjo reformacija. Šiandien miestas daugiakonfesinis, tiksliau sakant, jame nemaža skirtingoms religijoms priklausančių žmonių. Šalia gausiausios evangelikų bendruomenės stipriausias yra Romos katalikų dekanatas su centru Šv. Juozapo bažnyčioje. Mieste taip pat įsikūrusios naujamadiškos bažnyčios: evangelikų Naujoji bažnyčia cionistai, Naujoji apaštalų bažnyčia, adventistų bendruomenė; šalia krikščioniškosios katedros įsikūrusi ir islamo bendruomenė su savo mečete. Galima tik įsivaizduoti, koks nelengvas apaštalavimo darbas, o kartu ir kokie atsakingi ekumeniniai uždaviniai tenka katalikiškajai Verdeno bendruomenei ir jos dvasininkams.
Mudu su Vygantu repetojame švariomis, viena už kitą nuostabiau atrodančiomis gatvėmis, kur namai, atrodo, tarsi iš pasakų atnešti, kur, regis, tikrai galėjo gimti brolių Grimų pasakos, atsirasti Bremeno miesto muzikantai (o iš tikrųjų Bremenas visiškai netoli gal trisdešimt, o gal net dar mažiau kilometrų nuo šios vietos). Prie sienų, reklaminių stendų ir stulpų, ypač vitrinose, nematyti jokių nuogybių, kurių taip apstu Lietuvoje ir dar tokių neskoningų, įžūlių, rėksmingų ir rėžiančių akį. Vokiečiai pasižymi santūrumu ir taktiškumu, moters kūno ir jos orumo nevalkioja. Jie gerbia ne tik savo gatves, istoriją, meną ir kas mums, lietuviams, svarbiausia moka tausoti savo laisvę ir gerbia žmogiškąjį padorumą, žmogiškąją išorę ir vidų.
Penktadienis, 2008 07 18, Verdenas Viselhovedė
Ponia iš mersedeso
Vokiškos užeigos reklaminis lankstukas, kurį mums padavė prie mūsų privažiavusi prabangaus automobilio savininkė, kurios portretas žvelgia šypsodamasis į alkanus kryžnešius. Šitoji ponia, mažumėlę sužinojusi apie mūsų kraštą, iš kurio ateiname, tikslus, kodėl čia atsidūrėme, pakvietė mus į savo restoraną, kuris buvo visiškai čia pat tos paplentės, kurioje mes rengėmės stabtelėti papietauti iš savo bagažinės atsargų, nes jau mažne penkias valandas dviračių takais paspartintu žygio žingsniu pėdinome. Be to, jau pats pietų metas. Visi išalkę. Todėl, kaip jau ne vienąsyk yra pasitaikę, vienas kitas praeivis su savo vežėčiomis pro mūsų procesiją su Kryžiumi važiuodamas retsykiais pakviečia visą dvidešimties ar keliolikos žmonių grupę valandėle po savo stogu pasėdėti, ledais ar net sočiais pietumis pavaišinti... Todėl ničnieko nenustebino nei oriosios viščiuko reklamos savininkės pasiūlymas. Nenustebome ir šįkart, kad toji maloni ponia mus pasikvietė į restoraną. Tiktai buvo keista, kad ties tąja iškaba, ties tomis išdabintomis šviesiomis palangėmis ir margomis langinėmis pirkios, niekur nematome nei to mersedeso, nei tos iškiliosios ponios žadėtų vaišių. Lygiai kaip toje dainoje: Anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlio... Taigi pasisukioję prie to išmoningo restorano neradome kitos išeities kaip tik ne sykį išmėgintus savo maitinimo būdus praverti Setros bagažinę. Pasigrožėję išmoningąja iškaba su viščiuku, it musę krimtę, nustyrinome toliau, o paskui, išsitraukę iš bagažinės paklodėmis ir antklodėmis apvyniotą dar šiltos makaronų košės kibirą, dar ligi dugno neišgraibytą iš Lietuvos kažkieno atgabentą paskrudintos ir česnaku įtrintos duonos rėčką, galėtume pasitenkinti penktadienio pasninkiškais patiekalais. Kažkieno rankose, matau, dar laikomas lankstukas, kviečiantis į užeigą, taip ir liko neišsipildžiusia Pelenės pasaka... Geras mūsų žygio įspūdžių paįvairinimas mūsų vairuotojo Juozelio miške surastos mėlynės. Į jas nustraksėjo ne tik Genutė su puodeliu, bet ir s. Zita, ir Virgutė, ir kitos vėliau žygyje dar visiškai nuo kojų nenusmukusios moterys. Baltosios lietuviškos skarelės užpuolė vokiškąsias uogas, kurių, anot kai kurių patyrusių uogautojų, čionai apsčiai rado. Aukštos, išvešėjusios mėlynės, kaip kokie paparčiai po medžiais puošia miško paklotę, kurią sykiais pamargina jau pradėjusios sirpti bruknės ir kiti žolynai.
Šeštadienis, 2008 07 19, Visselhovedė
Nuoširdusis dekanas
Viselhovedės (Visselhovede) parapijos klebonas ir dekanas kun. Zigmundas pamini į parapiją atvykstančią mūsų grupę ir paprašo parapijiečių, kad galėtų savo namuose po vieną kitą priimti kryžnešius. Mūsų atvykimo proga klebonas pakvietė ne tik parapijos pučiamųjų orkestrą, kuris mūsų sutikimui grojo maldininkų (piligrimų) maršą ir kitus linksmus kūrinius. Gaila, kad nemaža šios parapijos sumanymų sugadino pabjuręs oras. Keliskart ne tik lietus išprausė žygiuojančius su kryžiumi mūsų maldininkus, bet ir sugadino orkestro programą, kurią jie norėjo mums atlikti tada, kai mes prie staliukų lauke valgysime jų iškeptus kepsnius skanausime specialiai šeimininkių paruoštą penktadienio pasninko patiekalą žuvį, kuri jau kvepėjo vos mums įėjus į parapijos namus.
Nuoširdus parapijiečių sutikimas ir dekano rūpinimasis mumis tikrai gražus pavyzdys, kaip vokiečiai moka nuoširdžiai sutikti ir pavaišinti svečius. Pats ligų dar nespėjęs atsikratyti klebonas taip uoliai bėgiojo prie parapijiečių, taip sutartinai ir vieningai mus besistengiančių vaišinti ant karštų žarijų čirškinamais kepsniais, taip klausinėjo mūsų, ar nereikia vaistų, tvarsčių, maisto ar ko nors kita. O ir namuose, klebonijoje, jo visur apdairiai pasirūpinta rankšluosčiais, muilu, šampūnu, mineraliniu vandeniu, stiklinėmis, viskas apgalvota, sudėliota, kad tik Dievui reikia dėkoti, kad pirmąsyk mus matantys žmonės mus taip myli. O ką jau čia kalbėti apie pusryčius, kuriuos jis, atsikėlęs kuo anksčiausiai, sudėjo gražiausiai ant stalo, vaišino ir dar visą krepšelį pridėjo žalumynų ir maisto, kurio jokiu būdu vienas negalėtum suvalgyti.
Ryte, kai tik pradėjo savo automobiliais parapijiečiai vežioti kryžnešius iš savo namų, kuriuose po du buvo apnakvydinti mūsų keliauninkai (vienas kunigas Zigmundas Bulla aptarnauja net keturias parapijas), po pamaldų, per kurias daugiausia buvo meldžiamasi už sergantį kun. Kęstutį, Australijoje (Sidnyje) susirinkusį pasaulio jaunimą ir už šios parapijos reikalus bei Lietuvą, pradėjo sutartinai skambėti šios parapijos varpai. Jie kvietė apylinkės žmones pagerbti jau septintąsyk skersai išilgai Lietuvą ir Europą nešamą Klaipėdos Šv. Kazimiero parapijos bažnyčios šventoriuje nupjauto ąžuolo padarytą krucifiksą.
© 2008 XXI amžius
|