2010 m. gegužės 19 d.
Nr. 38
(1823)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Vaclovas Lastauskas ir Lazdynų Pelėda

Vytautas Žeimantas

Vaclovas Lastauskas.
Dailininkas Mikola Zmitravič Ryžy
(Borisovas, 1992)

Vaclovo Lastausko memorialinė
lenta Vilniuje, Pylimo 5

Marija Lastauskienė-Lazdynų Pelėda

1918 metais Vilniuje išėjusi
V. Lastausko knyga „Seibit“, skirta
pradinių mokyklų moksleiviams

1924 metais Kaune išleistas
V. Lastausko „Rusiškai gudiškas žodynas“

Šeimą sukūrė Sankt Peterburge

Šis straipsnis – apie neeilinio likimo žmones –  garsų Baltarusijos politiką, istoriką, etnografą, publicistą, literatūrologą Vaclovą Lastauską ir Mariją Ivanauskaitę-Lastauskienę, kuri kartu su seserimi Sofija Ivanauskaite-Pšibiliauskiene, pasirašinėdama slapyvardžiu Lazdynų Pelėda, tapo žinoma lietuvių rašytoja.   

Abiejų jaunuolių keliai susidūrė toli nuo tėvynės – Sankt Peterburge. Vaclovas Lastauskas (baltarusiškai – Vaclav Lastouski) gimė 1883 metais Kalesnikuose, Vitebsko apskrityje. Į Rusijos imperijos sostinę atvyko siekdamas mokslo žinių, klausė paskaitas Peterburgo universitete. Marija Ivanauskaitė gimė 1872 metais Paragiuose, Trykšlių valsčiuje. Su tėvais gyveno iki šešiolikos metų. Vėliau mokėsi siūti Šiauliuose, gyveno Varšuvoje, vėliau Peterburge. Čia įsidarbino drabužių papuošalų dirbtuvėje. 1903 metais jaunuoliai sukūrė šeimą. Juos vienijo ne tik prabudęs artumo jausmas, bet ir supratimas, kad abu yra iš vieno krašto – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, deja, tuomet okupuotos. Vienijo ir vis stiprėjantis noras išlaisvinti tėvynę iš rusų okupacijos gniaužtų.

Abu įsitraukė į tuo metų labai madingą revoliucinį socialistų judėjimą. M. Lastauskienė Peterburge pradėjo dirbti lenkų socialistų bibliotekoje, o jos vyras jau buvo Lietuvos lenkų socialistų partijos narys.

Šeimos neskaldė ir sutuoktinių kalbiniai prioritetai, kurie iš pradžių buvo skirtingi.  Vaclovas jau nuo jaunystės save laikė baltarusiu, tokiu ir išliko visą gyvenimą. Marija, bajoraitė, nors ir buvo lietuviško kraujo, iš pradžių rašė lenkiškai, tik vėliau pasuko savo sesers Sofijos keliu ir pradėjo kurti lietuvių kalba.

Baltarusijos nepriklausomybės šauklys

1906 metais V. Lastauskas apsigyveno Vilniuje, įsidarbino vyno parduotuvėje, daug skaitė, savarankiškai mokėsi ir greitai tapo aktyviu politiku. Iki 1908 metų jis – Baltarusijos socialistų hramados aktyvistas, 1919 metais tapo Baltarusių socialistų revoliucionierių (eserų) partijos nariu. 1918–1919 metais – Vilniaus baltarusių rados narys.

Pradėjus byrėti Rusijos imperijai, atsirado galimybė kurti nepriklausomas tautines valstybes. 1918 m. vasario 16 dieną Vilniuje paskelbiama nepriklausoma Lietuvos Respublika. Panašiai elgiasi ir baltarusių patriotai. 1918 m. kovo 25 dieną jie skelbia Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybę. Šį aktą pasirašo ir V. Lastauskas.

V. Lastauskas suprato, kad Baltarusijos nepriklausomybę galima išsaugoti tik veikiant kartu su kaimynais lietuviais. Nuo 1918 m. lapkričio 27 dieną jis tapo Lietuvos tarybos nariu, vadovavo Baltarusijos atstovybei prie Lietuvos Tarybos. 1919 metais buvo Baltarusijos atašė prie Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje.

1919 m. gruodyje Baltarusijos Liaudies Respublikos Rada jį paskyrė Vyriausybės vadovu. Tačiau tada Baltarusijai nepavyko apginti savo nepriklausomybės. Rytinę jos dalį okupavo sovietų Rusija, vakarinę, kaip ir Vilniaus kraštą, – Lenkija. Lenkams net pavyko V. Lastauską areštuoti ir įkalinti (1919 12 – 1920 02) Lukiškių kalėjime. Išėjęs į laisvę, jis išvyko į Rygą, po to į Kauną, kur toliau vadovavo egzilinei vyriausybei. Siekdamas Baltarusijos nepriklausomybės, V. Lastauskas dalyvavo Paryžiaus taikos (1920) ir Genujos (1922) konferencijose.

Pradėjo lenkiškai, užbaigė lietuviškai

Jo žmona Marija, persikrausčiusi į Vilnių, politika, atrodo, domėjosi žymiai mažiau. Ji labiau pasinėrė į literatūrinį darbą. Apysaką „Be vakaro“, pirmuosius eilėraščius ir apsakymus, parašytus lenkiškai, ji paskelbė dar gyvendama Varšuvoje, prieš vedybas.

Vilniuje ją, kaip rašytoją, ypač domino jos likimo žmonės. Ji gimė kaimo dvare, o gyventi teko mieste, todėl savo kūriniuose daugiausia nagrinėjo į miestą patekusio kaimiečio psichikos kaitą, socialines poelgių priežastis. Iš pradžių rašė lenkiškai, o sesuo Sofija vertė į lietuvių kalbą ir skelbė bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Po sesers mirties ėmė rašyti lietuviškai.

Vėliau literatūrologai galės padaryti išvadą, kad Lazdynų Pelėdos, kaip ir Šatrijos Raganos, kūryba gali būti bajoriškos dvaro kultūros ir tematikos pavyzdys lietuvių literatūroje.

Bet tai bus vėliau. O tuo metu ji dar pagimdė dvi dukreles – Onutę ir Staselę.

„Naša niva“

V. Lastauskas, kaip ir dauguma to meto politikų, daug rašė, agitavo, rūpinosi periodine spauda, ją redagavo. Rašė jis baltarusiškai, rūpinosi baltarusių spauda. Tai tuomet buvo labai aktualu, nes reikėjo žadinti baltarusių tautinę savimonę, kurią daugelį metų buvo bandoma surusinti arba sulenkinti. Reikėjo sukurti ir baltarusių literatūrinę kalbą, raštą.

V. Lastauskas daug jėgų atidavė baltarusių spaudai. 1909–1915 metais jis dirbo redakcijos sekretoriumi Vilniuje ėjusiame baltarusių laikraštyje „Naša niva“, kuris, beje, ilgą laiką buvo lygiagrečiai leidžiamas lotynišku raidynu ir kirilica. 1912–1913 metais jis  buvo faktiškas šio populiaraus ir įtakingo baltarusių laikraščio redaktorius.

Gyveno V. Lastauskų šeima šalia „Naša niva“ redakcijos ir baltarusių knygyno, dabartinių Pylimo ir Kalinausko gatvių sankryžoje, kampiniame mane. Jų mažas butelis tapo savotišku baltarusių ir lietuvių kūrybos klubu.

„Mūsų butas, – prisimena Ona Lastauskaitė-Glovackienė, – buvo prie baltarusių knygyno. Vienos durys iš buto buvo į kiemą, kitos – į patį knygyną. Knygyne iš dalies tilpo ir baltarusių žurnalo ,,Naša niva“ redakcija, kurioje dirbo tėvas. Prie knygyno, dideliame rūsyje, buvo knygų sandėlis. Vidury rūsio stovėjo nedidelė, apvali geležinė krosnelė, kurią vakarais pakurdavo ir ant kurios užkaisdavo arbatinį. Čia vakarais ir ateidavo tėvų pažįstami, nes butas buvo ankštas ir, vaikams sugulus, nebuvo vietos pašaliniams. Čia lankydavosi baltarusių poetas Janka Kupala, rašytojas Zmitrokas Biadulia, rašytoja Ciotka (A. Paškevič). Ateidavo teta Sofija, retkarčiais užkliūdavo geras tetos bičiulis Liudas Gira. Nuolatiniai svečiai buvo dvi jaunos merginos Vladislava Stankevičiūtė ir Konstancija Builo. Merginos taip pat aktyviai dalyvaudavo literatūrinėse diskusijose. K. Builo tuo laiku jau buvo išleidusi eilėraščių rinkinį, o V. Stankevičiūtė, kuri dirbo vaikų darželyje, rašinėdavo vaikams apysakaites.

Rūsin susirinkę literatai skaitė savo naujus kūrinius, dalijosi mintimis. Rūsyje buvo jauku, nuo krosnelės sklido maloni šiluma, elektros lemputė stipriai apšviesdavo patalpą. Kartais ant krosnelės vietoj arbatinio virdavo puodas bulvių, kurias valgydavo su raugintais agurkais arba silkėmis, nes geresnėms vaišėms niekas iš susirinkusiųjų neturėdavo lėšų. Tačiau tai niekam negadino nuotaikos. Šiame rūsyje pirmą kartą buvo perskaityta daug vertingų kūrinių“.

Beje, čia galima pridurti, kad poetai J. Kupala ir L. Gira krikštijo Lastauskų jaunesnę dukrelę Staselę. Su M. Lastauskiene ypač susidraugavo J. Kupala, jis labai domėjosi jos kūryba, jos garbei net rašė eilėraščius. Su rašytoja bendravo ir J. Kupalos žmona irgi vilnietė V. Lucevič.

Laikraštis „Naša niva“ ėjo beveik devynerius metus ir paliko labai ryškų pėdsaką ne tik baltarusių, bet ir lietuvių kultūriniame gyvenime. „Kai baltarusių judėjimas pradėjo stiprėti ir plisti, atsirado naujos leidyklos, buvo leidžiami nauji laikraščiai, tačiau iki pat karo (Pirmojo pasaulinio – V. Ž.) pagrindinį toną visame judėjime, leidyboje ir literatūroje davė  Vilnius ir „Naša niva“, – teigė rašytojas Maksimas Hareckis.

Redaktorius, publicistas, leidėjas

Vilniuje V. Lastauskas dar redagavo laikraščius „Sacha“ (1912), „Homan“ (1916–1917), „Belaruski sciag“ (1922).

Ir dabar įdomu pavartyti jo redaguotą laikraštį „Homan“, beje, leistą lotyniškomis raidėmis. Štai jau pirmajame numeryje (1916 m. vasario 15 d.) akį užkabina ir širdį suvirpina baltarusių poeto katalikų kunigo Kazimiero Svajako eilutės:

Baltarusių žemele,
    balandėle manoji,
 Kur dingo laimė,
    skaisti dalia tavoji?

Pirmajame numeryje, nors ir išėjusiame su paantrašte „czasopis“ (laikraštis), tekstuose bandoma įdiegti ir naujas raides „č“, „š“ ir„ž“. Antrajame puslapyje yra ir paaiškinimas, kad  „č“ vartotina vietoje „cz“, „š“ – vietoje „sz“, „ž“ – vietoj „cz“. Tą patį naujų raidžių aiškinimą laikraštis kartojo ir kituose numeriuose. Taip V. Lastauskas norėjo atitolinti baltarusių rašybą nuo lenkiškos, padaryti ją savarankiškesne. Lietuviams tai pavyko padaryti, o baltarusiai vėliau apskritai atsisakė lotyniško raidyno ir dabar naudoja tik kirilicą.

V. Lastauskas parašė ir 1910 metais Vilniuje išleido „Trumpą Baltarusijos istoriją“. Šią knygą 1992 metais perspausdino Minsko leidykla „Universitetskaja“. Faksimilinį leidinį palydintis profesorius A. Grickevičius įžanginiame straipsnyje aukštai įvertinęs V. Lastausko darbą, be kita ko, pasidžiaugė, kad dabar „nieko nebijodami ir į nieką nesidairydami mes pradėjome žiūrėti į savo nacionalinį lobyną“.   

V. Lastauskas vadovavo ir Vilniaus baltarusių knygynui bei Baltarusių leidybos draugijai, rūpinosi mokyklinių vadovėlių leidimu, pats juos rašė. 1918 metais lietuvio Martyno Kuktos spaustuvė išspausdino V. Lastausko sudarytą ir išleistą knygą „Seibit“. Jos paantraštė skelbia, kad tai antroji po abėcėlės skaitinių knyga pradinėms mokykloms. Ji rodo gerą sudarytojo literatūrinį skonį, baltarusių kūrėjų žinojimą. Knygoje randame visų tuomet garsių baltarusių poetų ir rašytojų kūrinių: J. Kupalos, J. Kolaso, tuomet pasirašinėjusio Taras Hušča, Z. Biadulės, K. Builo, K. Kahanieco, A. Haruno, J. Lučynos, Š. Jadvigino ir kitų. Beje, praktiškai visi šie autoriai buvo vilniečiai.

Domėjosi jis ir folkloru. Sudarė ir 1918 metais Vilniuje išleido baltarusiškų čiastuškų rinkinį „Prypieuki“.

Kūrybingas Kauno periodas

Kaune V. Lastauskas egzilinės Baltarusijos vyriausybės premjeru buvo iki 1923 metų balandžio. Vėliau dirbo Lietuvos gudų reikalų ministerijoje.  Be to, daug rašė, leido knygas. 1923 metais parašė ir Kaune išleido istorinę apysaką „Labirintai“. 1924 metais – „Rusiškai gudišką žodyną“ (1991 metais Minske žodynas išleistas pakartotinai) ir „Baltarusių vardyną“, 1926 m. – „Baltarusių knygos istoriją“. 1923 metais Kaune kartu su K. Duž-Dušauskiu išleido net „Geometrijos ir trigonometrijos terminų ir teiginių žodyną“.

Kaune vadovavo Gudų mokyklos leidyklai. 1923–1927 metais Kaune leido ir baltarusišką laikraštį „Kryvič“. Jame, pasak literatūrologo I. Dvarčianino, įvairiais slapyvardžiais skelbė ir savo apsakymus, eilėraščius. „Mums labai svarbu ištraukti mūsų tautą iš rusiškos hipnozės, parodyti jai savas vertybes ir nacionalinio gyvenimo kelius, atkreipiant dėmesį į artimesnio bendravimo būtinumą su mūsų Pabaltijo kaimynais“, – rašė jis 1924 metais.    

Pasižymėjo ir kaip vertėjas. Vertė į baltarusių kalbą lenkų, rusų, anglų ir danų rašytojus: E. Ožeškienę, A. Valodzskį, A. Tolstojų, R. Kiplingą, K. Anderseną ir kitus.

Suviliojo, pagerbė ir... sušaudė

Deja, 1926 metais laikraščio „Kryvič“ leidimas sustojo dėl finansinių sunkumų. O tuo metu užsienyje gyvenantys baltarusių šviesuoliai įvairiais būdais buvo viliojami atvykti gyventi į sovietinę Baltarusiją. V. Lastauskas patikėjo šia propaganda. 1927 metais vienas (šeima jau suirusi) atvyko į Minską. Iš karto jam sekėsi: dirbo Baltarusijos valstybinio muziejaus direktoriumi, aukštosiose mokyklose dėstė etnografiją, rengė etnografines ekspedicijas, redagavo etnografijos žurnalą „Pracy kafedry etnografii“. 1928 metais tapo Baltarusijos Mokslų akademijos sekretoriumi, akademiku.

Tačiau sėkmė buvo trumpalaikė. 1930 metais jį areštavo, apkaltinę dalyvavus Baltarusijos išvadavimo sąjungoje. Jis buvo kalinamas Minske ir Maskvoje. Pirmoji bausmė dar palyginus švelni – ištrėmimas penkeriems metams į Saratovą. Neteko akademiko vardo, tačiau jam  dar leido dirbti Saratovo universiteto bibliotekoje. Tačiau Stalino režimui to maža. 1937 metais jis vėl suimtas ir „nuteistas“ antrą kartą. 1938 metais V. Lastauskas „kaip Lenkijos žvalgybos agentas ir nacistinės-fašistinės organizacijos narys“ buvo sušaudytas.

1958 metais V. Lastauskas buvo dalinai, 1988 metais – visiškai reabilituotas. Akademiko vardas jam sugrąžintas 1990 metais. Tačiau talentingo žmogaus iš kapo jau neiškelsi.

Tuo metu M. Lastauskienė parašė romanus „Šviesuliai ir šešėliai“, „Praeities šmėklos“, „Iki mirties“, apysaką „Šiaurės sostinėje“, daug apsakymų. Ji tapo garsi Lietuvos rašytoja. Ilgai gyveno Kaune, ten ir mirė 1957 metais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija