Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Mums rašo
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Grąžino skolą Lietuvai

DLK Gedimino ordininkas, knygos „Skolą grąžinu“ (2001) autorius gyd. Juozas Kriaučiūnas 1999 m. birželį Žemojoje Panemunėje Bernardo ALEKNAVIČIAUS nuotrauka

Balandžio 30 dieną sukako 100 metų, kai Nosiedų kaime, Lekėčių valsčiuje, gimė gydytojas, visuomenės veikėjas, knygos „Skolą grąžinu“ (2001) autorius, DLK Gedimino ordino kavalierius Juozas Kriaučiūnas, savo gyvenimo didžiąją dalį praleidęs emigracijoje, bet visą gyvenimą dirbęs Lietuvai. Buvo „XXI amžiaus“ prenumeratorius. Gyvenimo saulėlydyje grįžo į Lietuvą. Mirė 2008 m. sausio 8 dieną ir amžinojo poilsio atgulė Žemosios Panemunės parapijos kapinėse. J. Kriaučiūnas yra parašęs autobiografiją, kurią spausdiname.

Autobiografija

Aš, Juozas Kriaučiūnas, gimiau 1910 m. balandžio 30 dieną, Nosiedų kaime, Lekėčių valsč., Šakių apskr., Magdalenos (Juozūnaitytės) ir Petro Kriaučiūnų šeimoje. Tėvai buvo mažažemiai ūkininkai. Šeimoje augo ir dvejais metais jaunesnis brolis Vaclovas. Nepriklausomai Lietuvai atsistatant, lankiau Pavilkijo pradžios mokyklą. Tėvas buvo kaimo seniūnas, gaudavo iš valsčiaus ar apskrities valdybų įmantriai ranka rašytus nurodymus ar įsakymus, bet jis nemokėjo skaityti ranka rašyto rašto – tekdavo man juos perskaityti. Kartas nuo karto buvo šaukiamos seniūnijos sueigos mūsų namuose, kuriose šeimų atstovai spręsdavo įsakymų ar nurodymų vykdymą, tardavosi ir savais reikalais. Man tai buvo pirmosios visuomeninio bendravimo ir bendradarbiavimo pamokos.

Baigęs pradžios mokyklą, toliau mokiausi Vilkijos vidurinėje keturklasėje, gyvendamas namuose ir kasdien ties Vilkija keltu perkeliamas per Nemuną. Nuotolis nuo namų ligi mokyklos apie 4 kilometrai. Mokykla turėjo kooperatyvėlį, buvau jo nariu. 1927 metais baigiau keturklasę, buvau išrinktas Kretkampio pavasarininkų kuopelės pirmininku. Kuopelę įsteigė kun. K. Žitkus, vasarojęs zitiečių namuose, Kretkampyje. Pirmininku išbuvau apie dvejus metus, nors toliau mokiausi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje ir gyvenau Kaune, kol kuopelę įjungiau į Žemosios Panemunės pavasarininkų kuopą. Gimnazijoje buvau dūdų orkestro narys (tūba), buvau gimnazijos kooperatyvėlio narys ir kooperatyvėlio leidžiamo gimnazijos laikraštėlio „Sparnai“ redakcinės komisijos narys. Gimnaziją baigiau 1931 metais. Dėl lėšų stokos, netikrumo būti pašauktam į kariuomenę ir neapsisprendimo, ko siekti toliau, verčiausi Kaune privačiomis pamokomis.

1932 m. rudenį, gavęs padrąsinimą iš gimnazijos klasės draugų P. Baublio ir S. Petrausko, jau vienerius metus studijavusių mediciną, įstojau į VDU Medicinos fakultetą. 1938 metų studijas baigiau. Gydytojo diplomo gavimas užsitęsė, nes prof. P. Avižoniui susirgus, nebuvo akių ligų egzaminatoriaus. Gydytojo stažą atlikau Kauno akių ir nosies, ausų ir gerklės ligų klinikose ir Šakių apskrities ligoninėje. Pirmaisiais studijų metais buvau Vilniui vaduoti sąjungos Žaliakalnio skyriaus valdybos narys ir pirmininkas. Tik trečiais studijų metais įstojau į „Fraternitas Lithuanica“ medikų korporaciją. Porą metų buvau korporacijos bibliotekos knygininkas, o 1936–1937 metais korporacijos valdybos iždininkas.

Gydytojo praktika verstis pradėjau sveikatos punkto gydytoju Kudirkos Naumiestyje 1940 m. pavasarį. Pirmą kartą bolševikams okupavus Lietuvą, buvau Kudirkos Naumiesčio sveikatos ambulatorijos vedėju. Tuo metu ambulatorijoje dirbo dar kitas gydytojas ir dvi dantų gydytojos. Vokiečių okupacijos metu likau vienintelis gydytojas miestui ir apylinkėms. Šalia medicininio darbo buvau išrinktas žemės ūkio kooperatyvo „Vienybė“ valdybos pirmininku. Keliems studentams buvo išduoti kooperatyvo darbo pažymėjimai, tuo apsaugant juos nuo išvežimo į Vokietiją darbams. Karo sukelti ekonominiai sunkumai privertė mane suorganizuoti Savitarpinės pagalbos skyrių, apimantį Bublelių bei Žvirgždaičių valsčius, teikti pagalbą daugiavaikėms šeimoms ir seneliams bei invalidams.

1944 metais, vasarai baigiantis, bolševikams baigiant užimti pietinę Lietuvos dalį, pasitraukiau (su šeima) į Vokietiją arklių traukiamu vežimu. Rytprūsių Beržuose (Birken) visą mėnesį teikiau medicininę pagalbą vietos žmonėms. Iš Berlyno įsakytas, vykau ten ir gavau paskyrimą dirbti gydytoju Standsdorfe (miestelis pusiaukelėje tarp Berlyno ir Potsdamo). Po trijų mėnesių buvau perkeltas į Graslebeno, netoli Helmstedto, stovyklą, tik čia pacientais buvo ir vokiečiai. Čia dirbant pavyko įdarbinti kelias šeimas, be leidimo palikusias Berlyną, užimant jį bolševikams.

Karui pasibaigus, likę stovykloje užsieniečiai, daugiausia lenkai ir ukrainiečiai, buvo perkelti į Hanoverį. Vykau su jais kaip stovyklos gydytojas. Stovyklos gyventojų dalis padarė daug nusikaltimų, nužudė net aukštą britų karininką, todėl stovykla buvo išardyta. Aš persikėliau į Baltiečių DP stovyklą Stoekene, kitoje Hanoverio miesto dalyje. Dirbau stovyklos gydytoju. UNRRA’i mažinant etatus, atleisto prancūzo gydytojo vietoje priėmė mane tos organizacijos gydytoju. Kai DP globą perėmė IRO, paliko mane tos organizacijos pareigūnu – gydytoju. Reikėjo rūpintis medicininės pagalbos teikimu bent 10 DP stovyklose gyvenantiems įvairių tautybių, daugiau kaip dešimčiai tūkstančių asmenų. Stovyklose dirbo 11 įvairių tautybių gydytojų, o vienoje buvo įsteigta ligoninė.

Hanoveryje lietuvių buvo nedaug, bet gerai organizuoti. Įsteigiau Raudonojo Kryžiaus skyrių ir jam vadovavau. Nuolat buvau Lietuvių bendruomenės valdybos nariu ar pirmininku. Vienerius metus buvau LB Hanoverio apygardos valdyboje iždininku. Padėjau studentams ateitininkams ruošti sueigas, skaičiau paskaitas, vykdavau su skautais į stovyklas ir pravesdavau pirmosios pagalbos teikimo pratybas. DP stovyklų sanitarams pravedžiau kursus. Paskutinius tris mėnesius Vokietijoje dirbau ligoninės DP latvių stovykloje Osnabruecke gydytoju.

Į JAV atvykau 1949 metais, prieš Kalėdas, apsigyvenau Detroite. Stažavausi „Deaconess Hospital“. 1951 metais persikėliau į  Cincinatį, OH, ir buvau „St. Francis Hospital“ namų gydytoju. 1953 metais įgijau teisę verstis gydytojo praktika Ohajo valstijoje. Porą metų dirbau su grupe amerikiečių gydytojų Cincinatyje. Čia įsijungiau į Lietuvos vyčių darbus, organizavau daiktinius vajus BALF’ui, šelpti DP stovyklose Europoje likusius. 1959 metais persikėliau į Fairborn (Ohajas) verstis privačia praktika. Miestelyje buvo 11 gydytojų, aš ir keturi kiti bendradarbiavome taip, kad turėtume laisvų sekmadienių, tai sekmadieniais tik vienas priiminėdavo ligonius. Vietos prekybininkų ir pramonininkų susirinkimuose teko aiškinti komunizmo grėsmę, jo nešamą vergovę žmogui ir tautoms. Katalikų parapija statė naują bažnyčią, buvau statybos komiteto garbės narys.

Šeimos reikalų verčiamas persikėliau į Toledą (Ohajas) ir atidariau gydytojo kabinetą. Bent pradžioje darbo krūvis buvo mažesnis, tai galėjau skirti daugiau laiko šeimai, o ir daugiau parašyti į spaudą. Tolede lietuvių buvo tik saujelė, bet jie dažnokai susiburdavo, kai kuriuose tų susibūrimų pravesdavau finansines rinkliavas lietuvių organizacijų veiklai remti, pvz., Lietuvių Fondui, BALF’ui, VLIK’ui ir kt. Organizuodavau lietuvių išvykas į „Dainavos“ jaunimo stovyklą, į minėjimus ir parengimus Detroite, o pats aktyviai prisidėjau prie Ohajo Lietuvių Gydytojų Draugijos veiklos, kurios buveinė buvo Klivlende. Priklausiau gydytojų Toledo Medical Academy, buvau kelių ligoninių štabo narys, o „St. Mary’s“ ligoninėje – ligos istorijų ir gydymo tikslingumo tikrintojų komisijos narys.

1977 metais, po širdies operacijos, išėjau į pensiją ir apsigyvenau Putname, Konektikuto valstijoje, greta Marijos Nekalto Prasidėjimo seselių vienuolyno. Vienuolyno seselėms ir vietos lietuviams skaičiau paskaitas ir teikiau žinias apie sveikatą ir gydymą, kursas tęsėsi apie pusę metų. Įsijungiau į lietuvių bendruomenės veiklą, 10 metų buvau LB Putnamo apylinkės valdybos pirmininkas, 6 metus – LB Konektikuto apygardos valdybos vicepirmininkas. Tapau nariu ir įsijungiau į Niujorko Lietuvių Gydytojų Draugijos veiklą, o PLGS narys esu nuo pat atvykimo Amerikon. Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvui (ALKA), įsteigtam ir tvarkomam prelato Pranciškaus Juro, reikėjo pagalbos, todėl iš pradžių jam padėjau, o kiek vėliau perėmiau jo tvarkymą, lygiagrečiai su kun. R. Krasausku. Dabar esu Alkos direktorato valdybos pirmininkas. Jau Putname apsigyvenęs tapau Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos nariu ir jau keliolika metų jos finansinės komisijos (tik Amerikoje) nariu. Buvau „balfininkas“ nuo pat atvykimo Amerikon, esu BALF’o įgaliotinis Putname ir pravedu vajus jo šalpos veiklai remti. Įeinu į vienuolyno seselių ir jų darbų rėmėjų skaičių.

Spaudoje pradėjau reikštis 1951 metais, kun. J. Prunskio paskatintas, medicininėje spaudoje – dr. M. Budrienės paragintas. Rašiau ir rašau sveikatos ir medicinos, visuomeniniais, kultūriniais, organizaciniais, istoriniais ir kitais  reikalais, taip pat kelionių įspūdžius. Parašytus dalykus spausdino: „Lietuvių gydytojų biuletenis“, „Medicina“, „Draugas“, „Dirva“, „Darbininkas“, „Tėviškės žiburiai“, „Vytis“, „Lituanus“, „Aidai“, „Pasaulio lietuvis“, „Laiškai lietuviams“ ir kt. Keliuose amerikiečių laikraščiuose spausdino tik laiškus politiniais reikalais. 1983 metais paruošiau ir išleidau „Fraternitas Lithuanica ir Patria, 1908–1983“, knygelė FL korporacijos 75 metų gyvavimo ir veiklos sukakčiai pažymėti. Padėjau paruošti medžiagą „Lietuvių enciklodijos“ XXXVII tomui.

Šeimos padėtis. 1935 metais vedžiau mokytoją Magdaleną Andriušytę. Turime vieną sūnų, kurio šeimoje yra keturi vaikai, visi suaugę, baigę aukštuosius mokslus.

Juozas KRIAUČIŪNAS

© 2010 „XXI amžius“