Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Mums rašo
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Spaudos konferencija lėktuve

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI interviu lėktuve

Europos misija – tikėjimo ir sekuliarizmo dialogas

Nors popiežius Benediktas XVI yra nuolatiniame tarptautinės žiniasklaidos dėmesio akiratyje, tačiau su žurnalistais tiesiogiai bendrauja nedažnai. Išimtimi galima laikyti trumpas konferencijas, kurios vyksta skrendant į apaštalines keliones lėktuvu. Paprastai kartu su Šventuoju Tėvu tuo pačiu lėktuvu skrenda dešimtys žiniasklaidos atstovų (iš anksto, žinoma, sumokėję už kelionę), kurie Popiežiaus klausinėja apie vizito tikslus bei Bažnyčios gyvenimo aktualijas. Gegužės 11 dieną, skrisdamas į Portugalijos sostinę Lisaboną, Benediktas XVI keliolika minučių kalbėjo su žurnalistais, aptardamas sekuliarizmo, ekonominės krizės ir seksualinio išnaudojimo problemas.

Pirmasis klausimas, į kurį atsakė Šventasis Tėvas, buvo apie sekuliarizacijos įtaką Portugalijos kasdieniam ir politiniam gyvenimui bei vietinei Bažnyčiai. Iš tikrųjų, nors Portugalija yra labiausiai katalikiška Europos šalis (iš 10,6 milijono gyventojų 88 procentai oficialiai priklauso Katalikų Bažnyčiai), tačiau radikalaus sekuliarizmo pasekmės ir čia labai juntamos. Statistikos duomenimis, tik 19 proc. tikinčiųjų dalyvauja sekmadienio pamaldose, dėl dvasinių pašaukimų stokos per pastarąjį dešimtmetį kunigų ir seminaristų skaičius Portugalijoje sumažėjo 10–11 proc. Po 2007 metais surengto referendumo šalyje buvo legalizuoti abortai, o šiemet vasario mėnesį vietinis parlamentas priėmė įstatymą, įteisinantį homoseksualų „santuokas“. (Šį įstatymą iki gegužės 19 dienos turi parašu patvirtinti arba vetuoti prezidentas Anibalas Kavakas Silva.)

Popiežius Benediktas XVI pripažino iškilusius iššūkius pažymėdamas, kad dialektinė konfrontacija tarp sekuliarizmo ir tikėjimo nėra nauja nei Portugalijai, nei visai Europai. Ši dialektika turi seną istoriją, kurios pradžia laikytina XVII amžiuje prasidėjusi vadinamoji Švietimo epocha, kurios metu Bažnyčia pradėta persekioti ir atsirado herojiškos kankinystės atvejų. Tačiau sekuliarizmo ir tikėjimo santykius reikia priimti ne tik kaip iššūkį, bet ir kaip dialogo galimybę ieškant patenkinančios sintezės. „Juk protas yra atviras antgamtiškumui ir tik susitikime tarp transcendentinės realybės, tikėjimo ir istorijos gali būti pilnai įprasmintas žmogaus gyvenimas“, – pažymėjo Šventasis Tėvas. Europos, kurioje sekuliarizmas galbūt yra pasiekęs radikaliausias formas, misija yra dialogo atkūrimas, kad tikėjimo, racionalumo ir šiuolaikiškumo bruožai būtų suderinami ir integruoti į žmonijos ateičiai reikalingą bendrą antropologinę žmogiškojo asmens viziją. „Taigi, sakyčiau, sekuliarizmas yra normalus dalykas, bet jo atskyrimas ir supriešinimas su tikėjimu jau anomalija, – kalbėjo Popiežius. – Dabartinio laiko iššūkis, kad jie abu susitiktų, taip iš naujo atrasdami savo tikrąjį identitetą. Tai yra misija Europai ir mūsų epochos žmogiškasis būtinumas“.

Ekonominio gyvenimo moralinė plotmė

Pratęsiant europinę temą Šventasis Tėvas žurnalistų buvo parašytas įvertinti  ekonominę padėtį. Kaip žinoma, krizė Europoje užsitęsė ir Portugalija dažnai minima šalia valstybinį bankrotą išgyvenančios Graikijos, kurios (o kartu ir euro valiutos) gelbėjimui Europos Sąjunga yra priversta sutelkti didelį dėmesį ir priimti atitinkamus monetarinius sprendimus.

Atsakydamas į klausimą dėl krizės pamokų popiežius Benediktas XVI pakartojo bažnytinį vertinimą, kad ekonominiai sunkumai turi neginčytiną moralinę komponentę, be kurios pripažinimo negalima bus rasti kelio į ateitį. Svarstymai, kad rinka gali pati save sureguliuoti, vadovaujantis tik pragmatiškomis nuostatomis ir atmetant etinį aspektą, sukuria naujas neišsprendžiamas problemas, sakė Šventasis Tėvas. Todėl reikia atsisakyti grynojo ekonominio pragmatizmo, kuris ignoruoja asmenį ir jo dvasią. Už tai taip pat yra atsakingas ir krikščioniškasis tikėjimas, kuris tapo perdėtai individualistinis ir paliko konkrečius ekonominius reikalus tik pasaulietinei sferai. O juk išganymo siekis su visais jo religiniais aspektais taip pat implikuoja ir globalinę atsakomybę, „atsakomybę pasauliui“ visose gyvenimo (taip pat ir ekonominio bei politinio) realijose.

Todėl čia, kaip ir minėtu sekuliarizmo atveju, reikia Bažnyčios ir pasaulio, tikėjimo ir proto dialogo. Popiežius priminė savo neseniai paskelbtą encikliką „Caritas in Veritate“, kurioje toliau plėtojama Bažnyčios socialinio mokymo tradicija, pabrėžiant krikščioniškąją atsakomybę už ekonominę veiklą. Tik priimant domėn šios veiklos etinį aspektą galima išspręsti krizės iškeltas problemas.

Fatimos paslaptis – kentėjimai ir atgaila

Trečiasis popiežiui Benediktui XVI užduotas klausimas buvo susijęs su Fatimos paslapčių aiškinimu. Šventajam Tėvui buvo priminta, kad jis 2000 metais, kaip tuometinis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris, pateikė teologinį Fatimos trečiosios paslapties komentarą. Tada jis sakė, kad toje paslaptyje buvo nuoroda ne tik į pasikėsinimą į Jono Pauliaus II gyvybę, bet ir į kitų popiežių kentėjimus Bažnyčios istorijos eigoje. Žurnalistai paklausė, ar tos vizijos kontekstą galima taikyti ir dabartiniams Bažnyčios bei Popiežiaus kentėjimams dėl mažamečių ir paauglių seksualinio išnaudojimo nuodėmių. Tai patvirtindamas Šventasis Tėvas kalbėjo, kad didieji Bažnyčios kentėjimai vyksta ne tik dėl jos persekiojimų ir priešų išpuolių, bet ir dėl nuodėmių pačios Bažnyčios viduje. „Tai buvo žinoma visoje krikščionybės istorijoje, bet dabar paaiškėję kai kurių dvasininkų seksualinio išnaudojimo skandalai įgijo tikrai siaubingą pobūdį“, sakė Benediktas XVI, kuris ne kartą viešai pasmerkė šiuos nusikaltimus ir, susitikęs su jų aukomis, perdavė savo ir Bažnyčios atsiprašymą.

Dėl tokios padėties Bažnyčiai reikia iš naujo permąstyti ir praktikuoti giliąją atgailos malonę, Bažnyčiai reikia apsivalymo, atleidimo, o kartu ir teisingumo. „Atleidimas negali pakeisti teisingumo“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Jis aiškino, kad dabar ypač aktualūs Fatimos apsireiškimuose perduoti Dievo Motinos paraginimai dėl „nuolatinio atsivertimo, atgailos ir maldos“, kurie turi būti praktikuojami kartu su didžiosiomis tikėjimo, vilties ir meilės vertybėmis. Be abejonės, taip pat yra reikalingas realus suvokimas, kad blogio išpuoliai tiek iš vidaus, tiek iš išorės visuomet išliks, kaip ir „įvairaus pobūdžio Bažnyčios kentėjimai, iki pasaulio pabaigos“. Tačiau visada bus ir gėrio jėgos, todėl svarbu žinoti, kad „Viešpats yra stipresnis už blogį ir kad Švč. Mergelė Marija yra mums regima motiniška garantija, jog Dievo valia visuomet turi paskutinį žodį istorijoje“.

© 2010 „XXI amžius“