|
Prezidentas L. Kaczynskis, lietuviai ir komančai
Atsiliepimas į V. Balkaus rašinį Ciniško gedulo paradas
(XXI amžius, 2010 04 21)
Į dalies skaitytojų nebylų klausimą, kas tie komančai, primename, kad tai stipria tautine savimone ir pasipriešinimu baltiesiems kolonizatoriams garsėjusi indėnų gentis Šiaurės Amerikoje. Tačiau prie jų paminėjimo šiame kontekste prasmės truputį vėliau prieisime.
XXI amžiuje greta Lenkiją užjaučiančių ir įtartinas prezidentinio lėktuvo žūties aplinkybes nurodančių straipsnių išspausdintas ir Vitalijaus Balkaus kaip nūnai madinga alternatyvus požiūris. Perskaičius jį lieka nesmagus įspūdis, kad kažkam netgi žuvusių Lenkijos vadovų pomirtinis pagerbimas širdį užduoda. Tad noriu paanalizuoti straipsnio teiginius ir susijusius reiškinius vyraujančio mūsų visuomenės mąstymo požiūriu.
Iškilmingas Lenkijos prezidento laidotuves ir pasaulio dėmesį joms cinišku gedulo paradu įvardijęs autorius priekaištauja, kad kai kuriems asmenims po mirties rodoma išskirtinė pagarba, kaip karaliams gūdžiais viduramžiais, o tūkstančiai konfliktų ir genocidų aukų Balkanuose, Vidurio Rytuose ar Ruandoje tokios pagarbos nesulaukia, nors kiekvienas žmogus yra lygiai gerbtinas ir vertintinas.
Kitas priekaištas kad tasai visuotinis gedulas esąs veidmainiškas, konjunktūrinis, ir kaip to įrodymas minima, kad neseniai mūsų bajorai jam (žuvusiajam) antausį skėlė (neva LR Seimas Vilnijos lenkų mažumai nepalankų sprendimą priėmė).
Pirmojo smarkiai paplitusio priekaišto filosofinę bazę pavadinčiau naiviuoju socializmu. Tai pažiūra, kad visiems visko, taip pat ir išorinės pagarbos, turi būti atseikėta vienodai ir po lygiai. Realiajame gyvenime niekada taip nebuvo ir, drįsčiau tvirtinti, teisinga, kad nebuvo. Kristaus mokymas, be abejo, skelbia, kad kiekvienas žmogiškasis asmuo yra neprilygstamos vertės unikumas, Dievo begalinės meilės sukurtas, lydimas, todėl ir kitų žmonių besąlygiškai mylėtinas. Tačiau socialinėje žmonijos santvarkoje taip jau nutinka, kad vieni asmenys dėl jiems uždėtų pareigų ar turimų talentų, proto ir aukos, įdedamų į tų pareigų atlikimą, tampa itin reikšmingi ne vien artimiausios aplinkos, bet ištisų visuomenės grupių, tautų, valstybių likimui, tobulėjimui, gerovei. Taigi visai natūralu, kad gyvi būdami ir po mirties susilaukia ypatingo pagerbimo ir įvertinimo. Toks buvo žuvusysis kaimynų Prezidentas Lechas Kaczynskis, ir džiugu, kad lenkų tautos didžiuma, nepraradusi tikrųjų vertybių jausmo, jį taip spontaniškai, jaudinančiai, niekieno neverčiama pagerbė. Kiek nuoširdžiai šiame pagerbime dalyvavo kaimyninių šalių politikai tai jau jų vertybių ir asmenybių reikalas. Mums neduota detektoriaus, kuriuo galėtume tai išmatuoti. Pailiustruosiu savo mintį lietuvišku pavyzdžiu. Gali būti, kad Petras Petraitis iš Petraitiškių kaimo buvo geras žmogus, gal net mėgėjiškai paeiliuodavo ir savo kupletus giminių susiėjimuose padeklamuodavo. Betgi nesipiktiname, kad nūnai jo palaikai ilsisi Petraitiškių kaimo kapinaitėse, tik artimiausių bičiulių lankomi ir atmenami, o prelatas Maironis, savo kūryba įžiebęs ir lig šiol tebekurstantis nacionalinio atgimimo ugnį, palaidotas Kauno Katedros sienoje, jo eilės mokykliniuose vadovėliuose spausdinamos ir jas, tautos dainomis virtusias, P. Petraičio giminės per šventes susirinkę ringuoja? Nežinau, kiek, pagal V. Balkaus minimą kainyną, Maironis šiuo atveju brangesnis už Petraitį, tačiau jokio neteisingumo čia neįžiūriu.
Manau, kad autorius be reikalo painioja tautoms nusipelniusių asmenų išskirtinio pagerbimo ir genocido problemas. Su kriminalizuotų režimų vykdomomis žudynėmis privalu kovoti, jos negali būti pateisintos jokiais argumentais. Tačiau nei Ruandos, nei kitų kraštų žiaurumo aukoms nepalengvės, jei atsisakysime pagarbos asmenims, kuriems visuomenė pagrįstai jaučia dėkingumą.
Beje, keistai krenta į akis tai, kad straipsnyje kruopščiai vardijami liūdni masinių žmonių žūčių atvejai, dėl kurių pelnytai ar ne visai įprasta kaltinti Vakarus: Afganistanas, Irakas, Bosnija, Kosovas, Ruanda... NATO aljansas, karine jėga privertęs Serbiją liautis naikinus Kosovo albanus, Rusijos politikų žargonu vadinamas NATO demokratizatoriais... Nelabai suprantama logika: dėl Ruandos etninių valymų Vakarai kalti todėl, kad neįsikišo ir nesustabdė skerdynių. Dėl Serbijos jie vėlgi kalti todėl, kad įsikišo bombardavimais privertė Miloševičių nutraukti etnocidą Kosove. Tačiau kažkodėl tame nelaimingų aukų sąraše nerandame nei Rusijos tebevykdomo genocido Čečėnijoje, nei Gruzijos užpuolimo, nei Kinijos teroro Tibete. Ar tai tendencija?..
Ir galop dėl antausių kaimynams. Kai Europos valstybės, o paskui JAV pradėjo kolonizuoti Amerikos platybes, tenai gyveno daug savitos kultūros, tradicijų, skirtingomis kalbomis kalbančių indėnų genčių: sju, apačai, komančai... Tapę vieninga jėga, jie, ko gero, būtų įstengę išsikovoti teisingesnes koegzistencijos sąlygas. Jų bėda buvo ta, kad visos gentys be galo brangino kiekviena savuosius ypatingos vertės totemus, labai gerai atmindavo gretimo etnoso kažkada padarytas skriaudas užgrobtas ganyklas, nuvarytus mustangus... Ir dėl to britai, prancūzai, amerikiečiai nesunkiai įsikinkydavo išdidžias, laisvę mylinčias gentis išvien su baltaodžiais geradariais pakovoti su tais skriaudėjais, savo rasės broliais, kol galiausiai visos gentys atsidūrė baltųjų ateivių kontroliuojamuose rezervatuose, pasmerktos lėtam merdėjimui ir mirčiai.
Tarp abiejų pasaulinių karų įžvalgesni Vidurio Europos politikai skatino kurti tvirtą karinę ir ekonominę mažesniųjų valstybių sąjungą. Įveikę tarpusavio prieštaras, ją galėjo sudaryti Baltijos šalys, Lenkija, galbūt Čekoslovakija, Vengrija. Toks aljansas galėjo tapti rimta atsvara sovietų ir nacių ekspansijai, ir XX amžiaus Europos istorijai suteikti šansą būti žmoniškesne. Nepavyko didele dalimi dėl lenkų ir lietuvių teritorinio konflikto. Ir mus kartu, dar tarpusavyje besiėdančius, raudonoji meška suvalgė po vieną.
Šiuolaikinio Rusijos imperializmo ideologas, į kurio siūlymus, sakoma, atidžiai įsiklauso Kremliaus ir RF generalinio štabo viršininkai, eurazijiečių judėjimo lyderis Aleksandras Duginas viena rimtesnių kliūčių Rusijos revanšui laiko religinę ir politinę mūsų regiono vienybę. Užtvara buvusios metropolijos įsigalėjimui buvusiose kolonijose šiam strategui atrodo Lietuvos ir Lenkijos katalikybė ir politinė šių tautų valia pasipriešinti agresoriui. Todėl Duginas per daug nesislėpdamas patarinėja Rusijos valdantiesiems visokeriopai remti lietuvių ir lenkų senųjų pagoniškųjų tikėjimų gaivinimo pastangas visa, kas silpnintų Katalikų Bažnyčios sutelkiantį vaidmenį. Kita vertus, jis kviečia panaudoti ir skatinti lietuvių ir lenkų tautinį, kalbinį, praeities skriaudų antagonizmą, kad nesusivienytume prieš bendrą, labai tikrą grėsmę vienu frontu.
Suprantama, mūsų rašmenys, mūsų istorinės teisės, praeities kovos ir nuoskaudos labai brangios. Jos tikros, nė viena dalyvaujanti pusė negali būti verčiama jų atsisakyti. Kaip ir komančai savo totemų. Vilnijos draugijos lietuvybės saugojimo veikla neabejotinai nuoširdi ir, kol toliaregiška išmintimi vadovaujasi, reikalinga. Vis dėlto linkėčiau aistruoliams niekada nepamiršti A. Dugino koncepcijos ir kartais pasitikrinti, ar nėra jos adeptų sumaniai manipuliuojami. Kad neatsibustume rezervatuose, kur šerifo instrukcijos bus parašytos ne lenkų ir ne lietuvių kalbomis...
Velionis Prezidentas Lechas Kaczynskis, sprendžiant iš jo darbų, tai gerai suprato. Nesigėdinkime, kad parodėme jo paskutinei žemiškajai kelionei deramą pagarbą.
Vytis Skomantas
© 2010 XXI amžius
|