Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Mums rašo
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nepriklausomybė yra esminė vertybė, bet ne gausybės ragas

Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius Olgos Posaškovos nuotrauka

Prieš 20 metų ką tik išrinktos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatai balsų dauguma paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Tarp Kovo 11-osios akto signatarų buvo ir Kaune išrinktas Sąjūdžio atstovas Česlovas STANKEVIČIUS. Kitą dieną jis buvo išrinktas Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotoju. Įdomu, kad šias aukštas ir atsakingas pareigas jam tenka eiti ir pastaruoju metu. „XXI amžiaus“ korespondento Kęstučio PRANCKEVIČIAUS pakalbintas Č. Stankevičius mielai sutiko pasidalinti savo nuomone apie mūsų valstybės 20-ies metų kelią. Beje, Č. Stankevičius iš visų kitų Seimo narių išsiskiria sąžiningumu: tuo laiku, kai beveik visi kruopščiai naudojasi 3000 litų dydžio „parlamentinei veiklai“ skirtomis išlaidomis, jis tam tepanaudoja tik vieną litą.

Vyresnės ir šiek tiek jaunesnės kartos žmonės su džiaugsmu prisimena tas istorines 1990 metų ankstyvo pavasario akimirkas. Tačiau anuomet ne visų širdyse tvyrojo šventinės nuotaikos. Kai kurie politikos, visuomenės atstovai suabejojo – gal reikėjo dar palaukti, neskubėti... O kaip Jūs žvelgiate į šį istorinį įvykį, nulėmusį galingiausios pasaulyje imperijos griūtį?

Žvelgdami į lemtingus 1990-uosius ir Lietuvos dvidešimtmečio kelią galime pasidžiaugti, kad mums, palyginti su SSRS imperijos žiauriai nuslopintais 1956 metų vengrų ir 1968 metų  čekų išsivadavimo judėjimais, pavyko pasiekti laisvę ir išvengti didžiulių aukų.

Galime pasidžiaugti, kad Lietuvai pavyko išvengti ir Kremliaus spendžiamų  spąstų jos nepriklausomybei. Prisiminkime, kad Sąjūdžiui einant į 1990 m. vasario 24 dienos rinkimus su nepriklausomybės atkūrimo programa,  vasario 7 dieną į paskutinį posėdį susirinkusi marionetinė LTSR Aukščiausioji Taryba pamėgino užbėgti Sąjūdžiui už akių ir priėmė nutarimą, kuriuo Sovietų Sąjungai pasiūlė alternatyvą – pradėti derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo. Galbūt ne visi tada suprato, ką toks pasiūlymas reiškė. Jis atitiko Kremliaus planus: jeigu Lietuvos nepriklausomybė pripažįstama esanti   derybų objektas, tai užuot ją vienašališkai paskelbus, dėl jos reikia derėtis ir susitarti. O susitarti būtų galima tik dėl tokios „nepriklausomybės“, kokia būtų priimtina Lietuvą okupavusiai imperijai. Tokios derybos būtų Lietuvą nuvedę į „atnaujintą SSRS“ sudėtį. Kad būtent tokie ir buvo Kremliaus planai, parodė vėlesnė įvykių raida.

Nuo 1990 m. kovo 7 dienos Vytauto Landsbergio vadovaujama su Sąjūdžio programa į Aukščiausiąją Tarybą išrinktų septynių deputatų grupė – Vytenis Andriukaitis, Valdemaras Katkus, Kęstutis Lapinskas, Romualdas Ozolas, Algirdas Saudargas, Česlovas Stankevičius, kurioje dirbo ir teisininkas  (ne deputatas) Vytautas Sinkevičius, rengė valstybės nepriklausomybės atkūrimo dokumentų projektus. Tuo metu Kremliuje jau buvo baigiamas  rengti  „neišstojimo iš SSRS mechanizmas“, kurį turėjo patvirtinti bene kovo 13 dieną šaukiamas SSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Todėl Lietuvos  Aukščiausiosios Tarybos posėdį buvo nuspręsta sušaukti 1990 m. kovo 10 dieną. Vėlų kovo 11-osios vakarą Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos nepriklausomybės  atkūrimo aktą ir kitus konstitucinius dokumentus. Visi už Nepriklausomybės atkūrimo aktą balsavę Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatai Aktą pasirašė. Lietuva de jure vėl tapo nepriklausoma valstybė.

Kovo 11-osios dokumentais teisiškai vienareikšmiai įtvirtintas iki okupacijos buvusios nepriklausomos Lietuvos Respublikos tęstinumas. Beje, galiu paaiškinti, kad dėl valstybės tęstinumo pabrėžimo net ir Kovo 11-osios akto pavadinime buvo panaudoti tokie patys žodžiai, kokie buvo Vasario 16-osios akte, t. y. „dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, o ne „dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo“,  kaip reikalauja šiuolaikinės lietuvių kalbos normos.  

Po 1990 m. kovo 11-osios niekas negalėjo pasakyti, kaip į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą reaguos  „persitvarkanti“ imperija. Prisiminkime, kad 1989 m. balandžio 9 dieną Tbilisyje Sovietų Sąjungos specialiųjų dalinių kareivių kastuvėliais buvo užkapoti taikūs demonstrantai, reikalavę laisvės ir šalies nepriklausomybės. 1990 m. sausio 20 dieną Sovietų Sąjungos KGB ir specialiųjų karinių pajėgų daliniai surengė taikių demonstrantų skerdynes  Azerbaidžano sostinėje Baku. Skelbiant Lietuvos nepriklausomybę Lietuvoje tebebuvo sutelkta grėsminga okupacinė kariuomenė, tebebuvo KGB struktūros, tad vykdydami tautos valią ir priimdami lemtingą sprendimą tikrai nežinojome, kas mūsų laukia rytoj...  

Neabejotina, kad Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir atkurtąją nepriklausomybę masiškai remiančius taikius Lietuvos žmones nuo kruvino susidorojimo tuoj po Kovo 11-osios apsaugojo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento reikalavimas, kad Sovietų Sąjunga prieš lietuvius nenaudotų karinės jėgos, ką SSRS vadovas  M. Gorbačiovo buvo pažadėjęs ir to pažado laikėsi iki 1991 m. sausio 13-osios.   

M. Gorbačiovo vadovaujama Sovietų Sąjungos vyriausybė į Kovo 11-ąją laisvai ir demokratiškai išrinkto Lietuvos parlamento priimtus nepriklausomybės atkūrimo dokumentus reagavo ultimatumais, reikalaudama priimtus aktus atšaukti. Lietuva nuo pat nepriklausomybės atkūrimo siūlė Sovietų Sąjungai tarpvalstybinius abiejų valstybių santykius sureguliuoti derybomis.  Sovietų Sąjungos prezidentas M. Gorbačiovas ilgai nesutiko derėtis, keldamas deryboms  sąlygą – kad Lietuva atšauktų Kovo 11-osios aktus. Nors po ekonominės blokados jis pagaliau sutiko derėtis, tačiau nesutiko, kad derybos vyktų tarp dviejų lygiateisių valstybių. Jis norėjo, kad Lietuva derėtųsi tik kaip SSRS respublika su centrine valdžia, o pati nepriklausomybė būtų derybų objektas. Lietuvos statusas Sovietų Sąjungoje esą išsispręstų derybose. Lietuva su tuo negalėjo sutikti.

Kai derybos valstybinių  delegacijų lygmeniu 1990 spalio 2 dieną vis dėlto prasidėjo, užsirašiau derybinio susitikimo metu SSRS Vyriausybės vadovo  N. Ryžkovas pasakytus žodžius: Kodėl jūs norite iškart užsiduoti sąlygą – tik nepriklausomybė? <…>  Ar konfederacija Jums taip pat būtų nepriimtina? <...> Galbūt Pabaltijui reikia kitokio statuso nei kitiems. Gal rasime tokią formulę, kad jūs su džiaugsmu pasakysite: mes sutinkame.  Lietuvai nesutinkant derėtis dėl jokio statuso, saistančio su  SSRS, 1991 m. sausio 13 dieną Sovietų Sąjunga prieš Lietuvą įvykdė naują karinę agresiją, norėdama trečią kartą ją aneksuoti.  Kai 1991 m. balandžio mėnesį derybos buvo atnaujintos, Sovietų Sąjungos vadovai jau sutiko, kad derybos vyksta tarp dviejų valstybių, tačiau derybų tikslu tebelaikė Lietuvos Respublikos statusą Sovietų Sąjungoje. Tokios pozicijos M. Gorbačiovas laikėsi iki pat SSRS žlugimo 1991 m. pabaigoje.

Tik lygiagrečiai vykusiose Lietuvos ir Rusijos Federacijos derybose su Lietuva  Boriso Jelcino vadovaujamos Rusijos Federacijos vyriausybė garbingai laikėsi   tarptautinės teisės normų, pripažino buvusią  Lietuvos aneksiją ir atkurtąją nepriklausomybę bei 1991 m. liepos 29 dieną pasirašė teisingą tarpvalstybinių santykių sutartį, kuri galioja iki šiol. Taigi, šiandien galime pasidžiaugti, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas prieš dvidešimt metų ne tik atkūrė Lietuvos nepriklausomybę de jure, bet ir derybomis pasiekė jos pripažinimą bei atsilaikė prieš atkaklias Kremliaus pastangas Lietuvą valstybiniais ryšiais susaistyti su Sovietų Sąjunga.  

Pastaraisiais metais mūsų visuomenėje tvyro skirtingos nuotaikos: vieni džiaugiasi atgauta Nepriklausomybe, kiti reiškia savo nusivylimą, teigdami, kam mums tokia Lietuva, ne už tokią valstybę kovojome... Gal iš tiesų mūsų nepriklausomoje Lietuvoje per tą laiką ne viskas buvo padaryta, kaip turėtų būti teisinėje valstybėje?

Tenka apgailestauti, kad mūsų visuomenėje tenka dažnai girdėti ir tokių žodžių. Bet taip kalba tik dalis žmonių. Tie, kurie iš tikrųjų kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ir už tai nukentėjo – buvę partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai  –  paprastai taip nesako. Laisvę ir Nepriklausomybę šie žmonės vertina kaip vertybes, už kurias buvo verta kovoti, o jas atgavus  reikia branginti, saugoti ir puoselėti. Štai ir Lietuvos vyskupai Kovo 11-osios proga mums priminė, kad laisvė  nėra savaiminė duotybė, kad reikia visiems prisidėti prie jos įtvirtinimo, ypač laisvėje užaugusiai kartai, nuo kurios labiausiai priklauso tolesnis laisvos Lietuvos kelias.

Kai žmonės sako, kad ne tokios Lietuvos norėję, reikia pasistengti suprasti, ką jie iš tikrųjų tuo nori pasakyti. 1989–1990 metais absoliuti dauguma Lietuvos žmonių norėjo laisvos, nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos, už tokią Lietuvą pasisakė remdami Sąjūdį, už ją balsavo 1991 m. vasario 9 dienos plebiscito metu. Lietuva dabar tokia ir yra. Minties, žodžio, spaudos,  politinės veiklos, rinkimų, susirinkimų, mitingų, darbo ir ūkinės veiklos pasirinkimo, kelionių, studijų ir visos kitos laisvės Lietuvoje yra garantuotos.  

Matyt, ne nepriklausomybe, ne demokratijos ir laisvių stoka žmonės yra nusivylę. Kai jie sako, kad ne tokios Lietuvos jie tikėjosi, matyt, kažkokie kiti jų lūkesčiai nėra išsipildę.  Matyt,  jie tikėjosi, kad laisva Lietuva savaime ir greitai taps idealia gyventi šalimi. Kiekviena šalis yra tokia, kokią bendromis pastangomis ir atsakomybe per ilgą laiką sukūrė jos gyventojai. Galbūt vieni nusivylė paplitusiu piktnaudžiavimu laisve, laisvės grimasomis, laisve be pareigos ir atsakomybės, suvešėjusia korupcija, socialinio teisingumo stoka. Kiti gal nusivylė patikėję valdžios siekiančių vis naujų „gelbėtojų“ saldžiais pažadais, kurių ištesėjimo tikėtis apskritai nerealu.

Dalis visuomenės galbūt turėjo nepagrįstų  lūkesčių, kad nepriklausomybė atneš greitą gerovę ir suklestėjimą. Tačiau nepriklausomybė yra esminė vertybė, bet ne gausybės ragas. Žlugusi sovietinė santvarka nepaliko finansinių rezervų, paliko tik atsilikusį ūkį. Krašto ekonomiką ir finansų sistemą reikėjo sukurti iš naujo. Lietuva per keliolika nepriklausomybės metų padarė didžiulę pažangą. Šalis labai pasikeitė, tapo europietiška, tačiau greitai priartėti prie turtingųjų šalių gerovės lygio negalėjo – tam reikia žymiai ilgesnio vystymosi laikotarpio. 2004 metais narystė Europos Sąjungoje paspartino šalies plėtrą ir padėjo mažinti atsilikimą. Tačiau tuo pat metu tūkstančiai darbščių lietuvių išvyko ieškoti darbų ir geresnių uždarbių kitose šalyse, dėl to kaltindami „ne tokią“ dosnią Lietuvą.  

Bankuose pagausėjus laisvų pinigų, daugelis žmonių – ir darbdavių, ir dirbančiųjų – pasidavė bankų skatinamam vartojimui kreditan, išlaidoms ne pagal išgales. Skolintais pinigais buvo statomi verslo objektai ir gyvenamieji būstai, sparčiai augo uždarbiai ir socialinės išmokos. Buvusi Vyriausybė taip pat išlaidavo, užuot kaupusi atsargas juodai dienai. Natūralu, kad netrukus paaiškėjo, jog spartaus ekonomikos augimo ir gerovės kilimo Lietuvoje lūkesčiai buvo nepagrįsti ir negalės išsipildyti. Būtų buvę dar pusė bėdos, jei nebūtų sprogęs rožinis globalinės finansų ir bankų sistemos burbulas, sukėlęs pasaulinę finansų ir ekonomikos krizę, ypač skaudžiai smogusią Lietuvai.     

2008 metais išrinkta valdžia privalėjo imtis atsakomybės ir skubiai  mažinti visas išlaidas,  kad šalį apsaugotų  nuo finansinio bankroto.  Pasaulinės krizės padariniai ir būtinos kovos su ja priemonės Lietuvos žmonių gerovę nubloškė  keletą metų atgal. Argi žmonės to tikėjosi, argi jie ankstesnės Vyriausybės buvo apie tai įspėti? Žmonėms sunku susitaikyti su pablogėjusia padėtimi. Tai, kad ekonomikos nuosmukis Lietuvoje sustojo, kad Latvijoje ir Graikijoje padėtis  yra blogesnė kaip Lietuvoje, jų negali paguosti. Skaudžiausia krizės rykštė – ketvirtis milijono bedarbių Lietuvoje. Daugelis bedarbių turi šeimas, nepilnamečių vaikų, kuriuos negali išmaitinti, aprengti  ir išleisti į mokyklą. Dėl krizės sukelto didžiulio nedarbo šuolio šalies biudžetas neteko didelės dalies  mokestinių pajamų, būtinų pensijoms mokėti ir socialinėms programoms finansuoti. Nedarbas gali sukelti naują emigracijos bangą ir naujų sunkių socialinių padarinių.  

Esant tokioms aplinkybėms, nesunku suprasti netikėtai į sunkią būklę patekusių žmonių pasakymus „ne tokios Lietuvos norėjome“. Esu įsitikinęs, kad tokie žodžiai reiškia žmonių susirūpinimą dėl juos ištikusių sunkumų, o ne nusivylimą  Lietuvos laisve ir nepriklausomybe.  Dabartinėje Lietuvos padėtyje Vyriausybė ir Seimas turi rodyti daugiau jautrumo ir dėmesio labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių išgyvenimui, labiau remtis socialinio teisingumo ir solidarumo principais. Laisvosios rinkos propagandininkai su savo patarimais geriau kurį laiką patylėtų.   

Žmonės dažnai piktinasi į valdžią patenkančiųjų valdžios įgaliojimų panaudojimu savo ar susijusių interesų grupuočių naudai arba piktinančiu elgesiu, kuris kompromituoja valstybės institucijas ir menkina pasitikėjimą valstybe. Bet juk rinkimuose žmonės  patys pasirenka tokius asmenis. Pastarieji, patekę į valdžią, ir sukuria tokias problemas.

Žinoma. Naudodamiesi demokratijos vaisiais, į Seimą ar savivaldybių tarybas gali kandidatuoti gali visi, kas nori. Rinkėjai taip pat turi teisę rinkti, ką nori, ir niekas jų valios negali varžyti. Sakoma, kad rinkėjai yra visuomet teisūs, bet kartais  pamirštama pridurti, kad jie yra ir atsakingi. Jeigu į renkamą valdžią jie išrenka žmones, kurių elgesiu vėliau piktinasi, tai rodo, kad jie išrinko nepakankamai atsakingus žmones. Atsakomybės stoka vienoje ar kitoje pusėje, o dažnai ir abiejose, ir sukuria čia aptariamas problemas.

Atsakingi kandidatai neturi žarstyti nerealių populistinių pažadų, o atsakingi rinkėjai tokiais pažadais lengvai patikėti. Nei kandidatai, nei rinkėjai nėra šventieji ir gali padaryti klaidų.

Tačiau žmonių išrinkti į valdžią asmenys privalo elgtis atsakingai, kad nepapiktintų visuomenės. Čia kalbama apie politinius sprendimus, kurie rinkėjams gali patikti ar nepatikti. Kalbama apie neleistiną išrinktųjų elgesį ir elementarių etikos normų nesilaikymą. Deja, ne visi išrinkti į valdžią prisimena ne tik jiems suteiktas teises, bet ir tekusią atsakomybę. 

Iš žiniasklaidos teko išgirsti, kad Jūs per beveik pusantrų metų Seime parlamentinei veiklai išleidote vos keletą litų! Įdomu, kaip įmanoma plėtoti atsakingą valstybės veiklą išleidžiant mažai pinigų? Juk per tuos keliolika metų įvairiose Seimo kadencijose tapo kone tradicija kuo daugiau išlaidauti ir taip visuomenei parodyti, kad štai kaip mes dirbame, vargstame jūsų, tautiečiai, labui...

Aš visiškai solidarizuojuosi su tais žmonėmis, kurie piktinasi valdininkijos išlaidavimu.  Mane gerokai šokiravo, kai sužinojau, kad ankstesnės Vyriausybės „malone“ net keliasdešimt milijonų litų buvo išleista  vadinamajam  „Lietuvos įvaizdžio kūrimui“... Kaip tie pinigai buvo panaudoti ir kokią „naudą“ iš to turėjo valstybė bei mokesčių mokėtojai, vargu ar kas gali paaiškinti... Nemažai tikrajai kultūrai remti reikalingų milijonų buvo iššvaistyta po „Vilniaus – Lietuvos kultūros sostinės“ priedanga.

Kai dėl Seimo narių parlamentinei veiklai skiriamų lėšų, tai jos yra smarkiai sumažintos. Tie pinigai nėra skirti asmeniniam naudojimui – už juos reikia griežtai atsiskaityti ir jų panaudojimą pateisinti. Pagrindinės išlaidos yra susiję su transporto ir biuro patalpų apygardose nuoma. Seimo nariams tikrai reikia lankytis savo apygardose ir tam reikia transporto. Parlamentinei veiklai skiriamos pinigų sumos negalima viršyti, bet jos nebūtina iki paskutinio lito išleisti. Visuomenę piktina tai, kad nemažai Seimo narių yra išsinuomoję brangius automobilius, kai į rinkimų apygardą nuvykti pakaktų ir paprastesnių.  

Aš neturiu savo apygardos, tad man nereikia biuro nuomos išlaidų. Nenuomoju ir automobilio. Kviečiamas į visuomeninius renginius kituose miestuose, kurie nėra oficialūs ir dažnai vyksta išeiginėmis dienomis, paprastai nevykstu, kadangi man būtų sudėtinga prisitaikyti prie visuomeninio transporto tvarkaraščių.

Kaip vertinate kai kurių politikų ketinimus atkurti Krikščionių demokratų partiją, kurios nariu Jūs daug metų buvote. Antai politikos žemėlapyje staiga išdygo Krikščionių partija, subūrusi aplink save įvairaus plauko veikėjus, net nieko bendra neturinčius su šiuo prasmingu pavadinimu....

Aš nesu nei ilgametis Krikščionių demokratų partijos narys, nei partijos veikėjas. Esu tik šios politinės bendruomenės talkininkas, besistengiantis pateisinti parodytą pasitikėjimą. Labai vertinu šios partijos krikščioniškomis vertybėmis grindžiamas demokratijos tradicijas, išskirtinį dėmesį socialinės politikos problemoms. 

Visi žino, kad Lietuvos krikščionys demokratai turi garbingą tęstinę šimtmečio istoriją. Okupacijos laikotarpiu partija veikė emigracijoje, išsaugojo tęstinumą  ir 1989 metais vėl buvo atkurta Lietuvoje. Per dvidešimtmetį nuo atkūrimo krikščionių demokratų partija be triukšmo ir reklamos tarnavo Lietuvai, nuveikė nemažai  prasmingų darbų vidaus ir užsienio politikoje, ypač sėkmingai darbavosi vietos savivaldoje. 

2008 metais Lietuvos krikščionys demokratai susijungė su gimininga Tėvynės Sąjunga į jungtinę partiją Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Dar iki susijungimo ir Lietuvos krikščionys demokratai, ir Tėvynės Sąjunga  buvo visateisiais Europos liaudies partijos nariais. Todėl abiejų partijų susijungimui buvo visos prielaidos. Jungtinės partijos programa ryškiai grindžiama bendromis esminėmis Lietuvos ir Europos krikščionių demokratų partijų vertybinėmis ir programinėmis nuostatomis, todėl jungtinės partijos įsteigimas atvėrė platesnes galimybes aktyviau plėtoti krikščioniškąją demokratiją Lietuvoje. Jungtinėje partijoje Lietuvos krikščionys demokratai veikia kaip savarankiška bendrija, išlaikydami savitumą, teisinį ir istorinį tęstinumą. 

Tai, kad Lietuvos krikščionys demokratai gyvuoja kaip aktyvi jungtinės partijos TS-LKD dalis, parodė kovo mėnesį Vilniuje surengta Krikščionių demokratų bendrijos surengta jubiliejinė (dvidešimtmečio) konferencija, į kurią iš visos Lietuvos buvo suvažiavę kone pusė tūkstančio atstovų. Savo konferencijoje bendražygiai aktyviai svarstė aktualius politinius, socialinius klausimus, be abejo, daug dėmesio skyrė ir mūsų parlamentinei veiklai.

Per dvidešimtmetį teko atlaikyti įvairių išbandymų, patirti skaldymą, susipriešinimą, nuolatinį menkinimą viešojoje erdvėje, pastangas panaikinti jos įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui. Dėl to netrūko anksčiau ir iki šiol vis atsiranda pastangų Krikščionių demokratų partijai kurti alternatyvias partijas panašiais vardais. Prieš kurį laiką  įsisteigusi Krikščionių partija pasiskelbė opozicine Tėvynės sąjungai–Lietuvos krikščionims demokratams, tuo viską pasakydama apie savo tikslus. Tad nelabai čia yra ką  ir komentuoti. 

Politikoje jau esate daug matęs. Kokią įžvelgiate mūsų valstybės ateitį? Ar neiškils pavojų mūsų Nepriklausomybei, galų gale, mūsų tautinėms, dvasinėms vertybėms, kai aplinkui vis labiau stiprėja nesuvaldomi globalizacijos vėjai?

Naivu būtų manyti, kad pavojai mūsų valstybei išnyko, nors Lietuva ir tapo pilnateise NATO ir Europos Sąjungos nare. Turime suprasti, kad Lietuva yra Europos paribio valstybė, kurios kaimynystėje gyvuoja ekspansijos tendencijų neatsisakiusi didžioji valstybė, tebeturinti įtakos pretenzijų Baltijos regione. Kaip buvusi imperija, ji dar nėra laisva nuo neįvertintos savo praeities naštos, sunkiai ieškanti normalios valstybės tapatybės ir vis dar liekanti sunkiai prognozuojama kaimynė. 

Įsivyravus globalizacijos procesams, Lietuva, būdama atvira atvirame pasaulyje, taip pat patiria ir ateityje patirs nemažai sudėtingų iššūkių, kaip išsaugoti savo tautinį tapatumą, dvasines, moralines vertybes, nepaskęsti tame didžiuliame, margame pasaulio tautų katile. Vienas iš didžiausių iššūkių yra jaunosios kartos emigracija. Negausioms tautoms, kokia yra mūsų tauta, gresia pavojus „išsivaikščioti“ po pasaulį ir nutautėti. Tačiau šiuolaikinės komunikacijos galimybės leidžia emigrantams lengviau palaikyti ryšį su tautos kamienu. Lietuvai reikia turėti ir vykdyti savo vaikų susigrąžinimo strategiją, rodyti dėmesį pasaulyje išsisklaidžiusius savo vaikams ir kviesti juos namo. Dalis jaunų žmonių, pavalgę svetimos duonos,  jau buvo pradėję grįžti į Lietuvą. Krizė sustabdė šį procesą, bet ji po kelerių metų pasibaigs, Lietuvai vėl reikės daugiau darbo rankų ir kūrybiško proto, todėl pirmenybę reikės teikti ne svetimtaučiams, bet kviečiamiems grįžti savo tautiečiams. Todėl viliuosi, kad mūsų tauta ir per sunkiausias istorijos akimirkas sugebėjusi išlikti, įstengs atsilaikyti ir prieš globalizmo amžiaus pavojus.

Dėkojame už pokalbį.

© 2010 „XXI amžius“