Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Populiariu galima tapti ir nieko neveikiant

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys Autoriaus nuotrauka

Ar Bažnyčios populiarumas po prezidento A. M. Brazausko laidotuvių smuktels? Kodėl lietuviai pasitiki ginkluotosiomis pajėgomis, policija, ugniagesiais, o štai politinėmis partijos, Seimu ir premjeru – ne? Kodėl tokia populiari dabartinė valstybės vadovė Dalia Grybauskaitė? Kaip prarandamas visuomenės pasitikėjimas? Kaip ir kodėl populiarumo neteko Artūras Paulauskas? Kaip atsitiko, kad į Maskvą bėgęs Viktoras Uspaskichas vėl pakliuvo į populiariausių politikų dešimtuką? Su visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriumi Vladu GAIDŽIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Ar Bažnyčios populiarumas po prezidento Algirdo Mykolo Brazausko laidotuvių sumažėjo? O gal įvykiai, susiję su pirmojo prezidento laidotuvėmis, neturi jokios akivaizdžios įtakos Bažnyčios reitingams?

Naujausius atliktų apklausų rezultatus žinosiu tik šį savaitgalį. Tad didelių apibendrinimų kol kas nenorėčiau daryti. Bet galiu spėti, jog Bažnyčios reitingai turėtų smuktelėti. Žmonės, mylėję A. M. Brazauską, ir toliau gerbs jo atminimą ir nemėgs numylėtinio oponentų. Kažkada tokių gerbėjų buvo labai daug. Paskutiniaisiais metais jų sumažėjo. Taigi Bažnyčios populiarumas dabar gali sumažėti. Tačiau nereikia pamiršti aplinkybės, jog Bažnyčios populiarumas sumažės greičiausiai laikinai. Netrukus jis turėtų grįžti į labai panašias pozicijas, kurios buvo iki laidotuvių. Emocijoms atslūgus populiarumas ilgainiui turėtų susilyginti su pastarųjų metų reitingais.

Lietuvoje ne sykį pasitaikydavo situacijų, kai kilus nenumatytam skandalui institucija prarasdavo savo gerą vardą. Bet po kelių mėnesių ar pusmečio padėtis ir vėl pagerėdavo. Štai pasitikėjimas kariuomene Lietuvoje – tradiciškai aukštas. Kai Lietuvos teritorijoje nukrito rusų naikintuvas ir paaiškėjo, jog mūsų oro erdvė prastai saugoma, ginkluotosios pajėgos neteko palankaus požiūrio. Tą mėnesį visuomenės nuomonė apie kariškius akivaizdžiai pasikeitė – ženkliai nusmuko. Bet paskui ir vėl pagerėjo ir pasiekė ankstesnįjį lygį.

Panaši intriga klostėsi ir dėl švietimo sistemos reikalų. Prisimenate, prieš keletą metų kilo garsusis egzaminų skandalas. Tąsyk paaiškėjo, jog egzaminų užduotis Lietuvoje įmanoma iš anksto sužinoti. Po šios neigiamos informacijos visuomenė ėmė prasčiau žvelgti į švietimo įstaigas. Bet po kelių mėnesių reitingai sugrįžo į ankstesnes pozicijas.

Pasitikėjimas Bažnyčia – Lietuvoje tradiciškai aukštas. Kokias čia įžvelgtumėte priežastis?

Bažnyčios populiarumas itin aukštas nuo pat 1998-ųjų, kai pradėjome rengti visuomenės nuomonės apklausas. Tais metais net 62 proc. Lietuvos gyventojų palankiai vertino Bažnyčią. Populiarumo viršūnė buvo pasiekta 2005-aisiais, kai Bažnyčią palankiai vertino net 70 proc. apklaustųjų. Turiu pabrėžti, jog iki šios dienos Bažnyčia nepatyrė nė vieno didesnio smukimo. Nepaisant netgi žiniasklaidoje retkarčiais pasirodančių kritiškų publikacijų apie girtaujančius ar į sekso skandalus įsipainiojančius kunigus, klebonus.

Tai – labai įdomus reiškinys. Žiniasklaidoje išties užtenka kritiškų publikacijų, tačiau populiarumo reitingams neigiama informacija tarsi neturi jokios įtakos.

Dar pabrėžčiau svarbią aplinkybę, kad lietuviai, nors ir religingi, nėra ypač giliai tikintys. O šio fenomeno esmė yra tokia: Bažnyčia atsiriboja nuo politikos ir šį atsiribojimą nuolat akcentuoja.

Todėl jos populiarumas tradiciškai aukštas. Tos institucijos, kurios nesusijusios su politika, Lietuvoje visuomet yra gerbiamos ir mylimos. Sakykim, mūsų ugniagesiai. Jie su politika neturi nieko bendra, todėl populiarumo reitingai aukšti. Net 62 proc. lietuvių pasitiki institucija, kurios priedermė – gesinti gaisrus. Nuo politikos atsiribojusios Bažnyčios populiarumas – 61 proc. Nuo politikos atsiribojančios kariuomenės reitingas – 50 proc. Nuo politikos atsiribojančios švietimo sistemos reitingas – 45 proc.

Politinėmis partijomis šiandien Lietuvoje nepasitiki apie 80 proc. apklaustųjų. Seimu nepasitiki 78 proc., o Vyriausybe – 60 proc. mūsų šalies gyventojų. Beje, tai patys blogiausi skaičiai per pastaruosius 12 metų.

O kodėl visuomenė taip nepasitiki politikais? Juk politika – taip pat svarbus užsiėmimas. Be politikos nebūtų ir valstybės.

Čia įžvelgčiau daug priežasčių. Pirma, labai prasta Lietuvos ekonominė padėtis. Jei šeimoje bent vienas žmogus yra bedarbis, kenčia visa bedarbio aplinka – ne tik artimiausi šeimos nariai, bet ir giminės. Vienas bedarbis dabar Lietuvoje – jau nelaimė visai giminei. Tad Lietuvoje vyrauja didelis pesimizmas. Nuo 2001-ųjų šis parametras skaičiuojamas ir Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Šį parametrą sudaro tokie klausimai: kokią bedarbystę įsivaizduojate po 12-os mėnesių, kokia jūsų šeimos ir Lietuvos ekonominė padėtis susiklostys po metų ir ar jums per artimiausius metus pavyks susitaupyti pinigų, kad ir nedaug? Lietuvių atsakymai į šiuos klausimus nūnai – labai pesimistiški. Jei 2007 metais Lietuva kartu su Olandija ir Airija buvo priskiriama prie optimistiškai nusiteikusių valstybių, tai šiandien mes – didžiausi pesimistai. 2009 m. pradžioje net 60 proc. apklaustųjų padėtį Lietuvoje vertino itin neigiamai. Šiandien pesimizmo kiek sumažėjo, tačiau riebus minusas išlieka. Ir nieko čia nepakeisi. Padėtis objektyviai labai sudėtinga. Todėl natūralu, kad visuomenė ieško kaltųjų. Visuomenė įsitikinusi, jog už ekonominius nepriteklius kažkas turi atsakyti. Jų pikti žvilgsniai krypsta Seimo pusėn. Nieko nuostabaus.

Lietuvos visuomenė nostalgiškai prisimena Baltijos kelią, kada visi buvome vieningi ir maždaug vienodai turtingi ar neturtingi. Tauta nostalgiškai prisimena pirmuosius atkurtos valstybės žingsnius, kai dar niekas nebuvo nei susikompromitavęs, nei atsibodęs. O dabar, žvelgdami į Seimą, nemato nieko gero. Visuomenė įsitikinusi, kad mūsiškis parlamentas neatlieka nė vieno naudingo darbo: tik skirsto svetimus pinigus ir riejasi dėl jų.

Aš nebūčiau linkęs dėl visų nelaimių kaltinti Seimo. Tokia demokratinio parlamentarizmo esmė – daug kalbėti, ginčytis. Geresnio metodo už demokratiją žmonija neišrado. Tad Lietuva šiuo požiūriu nėra pati prasčiausia. Pasižiūrėkime, kas dedasi, sakykim, Ukrainos parlamente. Štai Korėjos, Japonijos parlamentuose net susimuša. Kad parlamentas turėtų gerą vardą – retas atvejis. Labiausiai parlamentai gerbiami Skandinavijos šalyse.

Ar pompastiškos A. M. Brazausko laidotuvės suteiks populiarumo dividendų socialdemokratų partijai?

Manau, kad populiarumas dėl to turėtų išaugti, nors, pabrėžiu, galutinių apklausos rezultatų dar neturiu. Čia įžvelgčiau didelį žiniasklaidos vaidmenį. Apie A. M. Brazauską buvo parodyta itin daug laidų – ir iš senesnių, ir iš naujesnių laikų. Sukurtas teigiamas buvusio Prezidento įvaizdis negali pakenkti socialdemokratų populiarumui, nes tąsyk nieko nerodyta apie dalykus, kurie populiarumą smukdo. Pavyzdžiui, apie „Draugystės“ viešbučio privatizavimą.

Tad visuomet esama politikų, kurie sugeba pasinaudoti žiniasklaidos suteikiamomis galimybėmis. Šį teiginį paremti galima kad ir Viktoro Uspaskicho pavyzdžiu. Kuo šis politikas dažniau pasirodo TV ekranuose, laikraščių puslapiuose, tuo jo reitingai įspūdingesni. Šiandien jis yra vienas populiariausių žmonių Lietuvoje. Nepaisant to, jog kadaise V. Uspaskicho ieškojo Interpolas, nepaisant to, kad jis buvo išvykęs į Maskvą. Jis grįžo į didžiąją politiką, vaizdžiai tariant, ant balto arklio. Juo pasitiki net 42 proc. apklaustųjų, nepasitiki – 26 proc. Jis maždaug tiek pat populiarus kaip ir mūsų Bažnyčios hierarchas Juozas Audrys Bačkis, Seimo pirmininkė Irena Degutienė ar buvęs prezidentas Rolandas Paksas.

O pats nepopuliariausias – premjeras Andrius Kubilius ir konservatoriai?

Premjerą A. Kubilių šiandien neigiamai vertina apie 60 proc. apklaustųjų. Arūną Valinską – 55 proc. Šių politikų veiklą teigiamai vertinti linkę vos keli procentai apklausoje dalyvavusiųjų respondentų.

Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl toks aukštas mūsų kariuomenės populiarumas? Juk mūsų kariuomenė, ironiškai žvelgiant, turi daugiau generolų nei šauktinių. Kitaip tariant – yra daugiau popierinė, paradinė.

Kariuomenėmis pasitikima visoje Europos Sąjungoje. Lietuva – jokia išimtis. Kariuomenės populiarumo priežastis – tai jos nesikišimas į politines intrigas. Be to, mūsų ginkluotosios pajėgos turi susikūrusios šiuolaikišką, modernų įvaizdį. Taip pat esama nuomonės, kad nors Krašto apsaugos ministerija daug perka batų, ginklų ir kompiuterių, vis dėlto ji neįsipainioja į skandalus, iš kurių neišlipa kad ir mūsų saugumas.

Kokie šiandien pagrindinės Lietuvos slaptosios tarnybos – VSD reitingai? Būtų labai įdomu palyginti kariuomenės, policijos, VSD reitingus?

Deja, tokių apklausų „Vilmorus“ nėra atlikusi, todėl man būtų keblu spėlioti. Galiu tik pabrėžti, jog šiandien auga policijos populiarumas. Tai susiję dar ir su tuo, kad visuomenė suvokia, kokia apverktina policijos materialinė bazė. Tauta įsitikinusi, kad savo pareigą, turint omenyje mažus atlyginimus, pensijas bei aprūpinimą, policininkai atlieka užtektinai profesionaliai ir sąžiningai.

Panašus visuomenės požiūris ir į mokytojus. Manoma, kad mokytojai, gaudami apverktinus atlyginimus, savo pareigą atlieka ir kokybiškai, ir gerai. Suprask, daugiau gero nuveikti esant tokioms aplinkybėms vargu ar įmanoma.

O štai teismais ir teisėjais ypatingai nepasitikima. Temidė – viena iš labiausiai nemėgstamų struktūrų. Nepaisant to, daug tėvelių nori, kad jų sūnus ar dukra taptų teisėju. Taigi čia įžvelgiu savotišką paradoksą. Policijos populiarumas – aukštas, bet policininkais tapti mažai kas norėtų. Teismus visi kritikuoja, bet teisėjais tapti vis dėlto nori dauguma jaunuolių ir merginų bei jų tėvelių.

Kaip vertintumėte prezidentės D. Grybauskaitės fenomeną? Lyg ir nieko akivaizdžiai gero ir reikšmingo nenuveikė, bet populiarumas – pavydėtinas. Vienas politikos komentatorius net pabrėžė: kuo D. Grybauskaitė mažiau dirbs, tuo bus populiaresnė.

Taip, jos reitingai tokie aukšti, kad jau nebėra kur daugiau kilti. Turint tokį populiarumą jį galima tik prarasti. Esu pastebėjęs, jog prezidento reitingai Lietuvoje krenta dažniausiai tik dėl nenumatytų aplinkybių. Taip atsitiko Valdui Adamkui 1999-aisiais, kai kilo „Williams“ skandalas. Dėl to sandorio V. Adamkus buvo mažiausiai kaltas, tiksliau sakant, niekuo dėtas, tačiau tąsyk jo populiarumas sumažėjo apie 20 proc. Arba laikinojo prezidento Artūro Paulausko pavyzdys. Jis turėjo aukštus reitingus, nors nepasižymėjo nuveiktais reikšmingais darbais. Bet visuomenė sužinojo apie vairuotoją, kuris tarnybiniu automobiliu vežioja kažkokio tarnautojo šunį. Dėl to nesusipratimo A. Paulauskas buvo mažiausiai kaltas. Tačiau ši tarsi ir nereikšminga istorija taip kirto per jo reitingus, kad netrukus A. Paulausku buvo labiau nepasitikima nei pasitikima. Taigi jis suklupo lygioje vietoje.

Į klausimą, kodėl tokia nūnai populiari D. Grybauskaitė, bent jau aš atsakymo kol kas neturiu. Galiu tik spėti, jog D. Grybauskaitė sugebėjo susikurti nepriklausomos pareigūnės įvaizdį. Tautai atrodo, kad ji nepriklausoma ne tik nuo oligarchų, ne tik nuo politikų, bet net ir nuo savo patarėjų. Taigi visuomenei imponuoja, kad ji yra nepriklausoma.

Žmonės taip pat susidarė nuomonę, kad ji jau spėjo atleisti kai kuriuos susikompromitavusius pareigūnus, kad nuolat kažką išbara, pakritikuoja. Ji taip pat tarsi sugriovė mitą, esą prezidentas Lietuvoje nieko negali, nes turi per mažai įgaliojimų. Žmonėms atrodo, kad savo elgesiu D. Grybauskaitė sulaužė šį mitą. Nepaisant nuostatų, jog demokratinėse valstybėse vienam žmogui labai sunku nuveikti konkrečius pozityvius darbus. Tokia demokratinės santvarkos kaina. Vienas konkretus pareigūnas negali nei labai daug pakeisti į gerąją pusę, nei labai prikiaulinti. Mat demokratinėse šalyse – apstu kontroliuojančių, tikrinančių, analizuojančių institucijų. Tik Aleksandras Lukašenka Baltarusijoje per vieną darbo dieną gali pakeisti visus ministerijos darbuotojus bei pačios ministerijos uždavinius. Nei Lietuvoje, nei kitose demokratinėse šalyse tokie kardinalūs pasikeitimai neįmanomi, nes demokratinėse struktūrose itin galingi biurokratai.

© 2010 „XXI amžius“