Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Laidotuvės ir propaganda

Šaukiu aš tautą, GPU užguitą
Ir blaškomą, it rudens lapus;
Į naują vieškelį, į naują buitį,
Kur šiaurės vėjai neužpūs.

Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
Ir gyvą širdį prie gyvos širdies.
Kad tamsiame vidurnaktį nežuvę,
Pakilti rytmečiui gyventi ir žydėt!

                               (B. Brazdžionis)

Senovės romėnai mokė, kad apie mirusius reikia kalbėti arba gerai, arba nieko. Deja, mūsų laikų kolaborantai ir okupantai šią senovės išmintį užmiršo ir meluoja – meluoja be gėdos ir sąžinės graužimo. Melas, skleidžiamas per velionio A. M. Brazausko laidotuves, prašoko bet kokias padorumo ribas ir verčia Lietuvos patriotus imtis plunksnos.

A. M. Brazausko laidotuvių scenarijus buvo paruoštas Maskvoje dar gerokai prieš velionio mirtį. Laimė, kad rusai turi druskos šachtas, bet nelaimė, kad neturi saiko įsidėti druskos į valgį ir propagandą. Lageriuose taip nusūdydavo žuvį, kad net alkani kaliniai negalėdavo jos valgyti.

Komunistų partija savo ideologiją grindė melu ir kruvinu teroru. Kas nenorėjo nusilenkti melui, tas lageriuose žūdavo nuo šalčio, bado ir sunkaus darbo. Sovietų istorikas Ž. Medvedevas tvirtina, jog 1956 metais „Pravda“ rašė, kad vien sovietų konclageriuose nužudyta 45 milijonai įvairių tautų žmonių. A. Solženicynas tvirtina, kad Sovietų Sąjungoje nužudyta 67 milijonai žmonių. Pasaulio spauda rašė, kad visame pasaulyje po Spalio revoliucijos nužudyta 130 milijonų. Šie milijonai buvo jauni žmonės, turintys teisę gyventi. Komunistų partija, kad galėtų pateisinti tas žudynes, visus apšaukė „liaudies priešais“. O kas yra ta „liaudis“? Pasirodo, tai ta pati komunistų partija, žudžiusi pasaulio tautas. Ši partija iš Lietuvos ištrėmė daugiau kaip 700 000 žmonių, daugelį jų nužudė. Vien partizanų žuvo per 22,5 tūkstančio. Kiti pateko į nelaisvę ir po baisių kankinimų buvo sušaudyti KGB rūsiuose. Tik nedidelės dalies nukankintųjų pavardės užrašytos ant buvusių KGB rūmų pamatų, o kiti mirė komunistų konclageriuose. Tik maža jų dalis jau suluošintų grįžo į Lietuvą.

Tremiant lietuvius į Sibirą užkaltuose vagonuose be duonos ir vandens, nėščios moterys gimdydavo, o jų kūdikius kareiviai išmesdavo iš vagonų. Kai plukdydavo baržomis iš Krasnojarsko į Norilską, ligonius išmesdavo į upę. Norilsko kapinės užėmė apie 2 ha žemės. Šiose kapinėse palaidota apie 200 000 žmonių. Statant Lietuvos karininkams atminimo kryžių, toje vietoje esančius žmonių kaulus teko surinkti į karstelį ir palikti atskiroje vietoje, nes visur buvo tik žmonių kaulai.

Dabar apie A. M. Brazausko gyvenimą ir veiklą. A. M. Brazauskas gimė Rokiškio rajone. Jo pusbrolis vadovavo partizanų daliniui. Tame dalinyje buvo ir jo pusseserė. Abu žuvo didvyrio mirtimi Rokiškio apylinkėse. Galimas daiktas, kad dėl to A. M. Brazausko tėvai persikėlė į Kaišiadoris.

Prisiminkime keletą A. M. Brazausko teiginių, pasakytų jau besilaisvinant Lietuvai. „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“ (Apie Lietuvos trispalvę Sąjūdžio mitinge Vilniaus Katedros aikštėje, palydint Lietuvos delegaciją į IX partinę konferenciją 1988 m.)

Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu. (Interviu „Argumenty i fakty“ 1989, nr. 47.)

Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagrįstų argumentų, kad tai daryti būtina. („Žodis Lietuvos komunistams“, „Komunistas“, 1989, nr. 9.)

Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini. (Kalba „Vilmos“ įmonėje. „Tiesa“, 1989 03 03)

Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gins Lietuvą? (Kalba susitikime su komjaunuoliais. „Lietuvos rytas“, 1990 01 25.)

Ateityje Lietuvos Respublika pirmiausia turės gerai sugyventi su kaimynais. Kažin ar tai pavyks, jei kelsime balsą prieš tarybinę armiją. (Kalba SSKP CK plenume Maskvoje. „Tiesa“, 1990 02 10.)

Kaip mes galime apsieiti be Tarybų Sąjungos? Tam, kuris tai padarys, aš Nobelio premiją duosiu. (Interviu lėktuve, skrendant į Maskvą.)

Šios mintys liudija A. M. Brazausko neapykantą Lietuvai. A. M. Brazauskas, neįgaliotas Lietuvos, atsiprašė žydų, kad lietuvių tauta naikino žydus. Tai istorinė netiesa. Lietuvoje žydai visais laikais turėjo visišką laisvę. Nutylėjo, kad 3000 Lietuvos šeimų gelbėjo žydus. Tai patvirtina žydų dokumentai: „Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941–1944 m.“ Nemaža šeimų, gelbėjusių žydus, žuvo nuo gestapo arba NKVD rankų.

A. M. Brazauskas neatsiprašė už baisias komunistų žudynes ir tremtis Lietuvoje. Kai pusgyviai partizanai buvo mėtomi ant gatvių grindinio, nei A. M. Brazauskas, nei kiti komunistai nepakėlė protesto balso ir neužtarė naikinamos Lietuvos. Ir visi kolaborantai neatsiprašė už savo nusikaltimus naikinant Lietuvą.

A. M. Brazausko laidotuvių metu spauda melavo ir visus prof. V. Landsbergio nuopelnus Lietuvai priskyrė A. M. Brazauskui. Kai prof. Landsbergis kvietė ginti parlamentą, A. M. Brazausko Seimo rūmuose nebuvo. Kovo 11-osios aktą jis pasirašė tik kitą dieną.

Keletas konkrečių A. M. Brazausko melagingų tvirtinimų: Maišiagalos afera; būdamas Maskvoje, mobiliu telefonu pranešė, kad jis esąs Kaune; A. M. Brazauskas nuolat remiasi kardinolu V. Sladkevičiumi. Kol vyskupas V. Sladkevičius buvo tremtyje, A. M. Brazauskas jo nežinojo, turbūt ir nenorėjo žinoti. Kai vyskupui V. Sladkevičiui buvo leista grįžti į Kaišiadorių vyskupo sostą, tik tada A. M. Brazauskas pažino ir lankė vyskupą V. Sladkevičių. Nuo to laiko piktavališkai naudojosi vyskupo, o vėliau jau kardinolo V. Sladkevičiaus autoritetu; dėl Lietuvos išstojimo iš Sovietų Sąjungos. A. M. Brazauskas nebuvo šio Lietuvos išstojimo iš Sovietų Sąjungos projekto sumanytojas, bet Maskvos plano vykdytojas. 1989 metais, kai su Amerikos lietuviais lankiausi Vašingtone, Valstybės departamente aukštas šios įstaigos pareigūnas aiškino, kad Maskva Pabaltijo valstybes ruošiasi padaryti finliandizacijos pavyzdžiu ir leido Lietuvai atsiskirti nuo Maskvos. Lietuvos atsiskyrimas nuo Maskvos nėra A. M. Brazausko nuopelnas;  Vilniaus Katedros grąžinimas. 1956 metais po Stalino mirties Maskvos Partijos CK nutarė Lietuvos tikintiesiems grąžinti Vilniaus Katedrą. Lietuvos tikintieji daug kartų rašė į Maskvą, prašydami ją grąžinti.

Katedros problema buvo nuolat gvildenama Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje ir pasaulio spaudos puslapiuose. Kartu nuolat buvo kalbama ir apie ištremtą Vilniaus arkivyskupijos vyskupą J. Steponavičių. A. Sniečkus Katedros negrąžino ir vyskupo J. Steponavičiaus iš tremties nepaleido. 1987 metais grįžtant lėktuvu iš tremties MGB ministerijos Operatyvinio skyriaus viršininkas papulkininkis Radzevičius man kalbėjo: „Leisime kunigams katekizuoti vaikus, nes bobos nežino tikėjimo ir prišneka vaikams visokiausių niekų, ir atiduosime Vilniaus Katedrą“. Tada aš apsidžiaugiau, o jis manęs paklausė: „Kodėl esi taip suinteresuotas Vilniaus Katedros grąžinimu?“ Paaiškinau: „Vyskupas man žadėjo paskirti į Katedrą klebonu. Katedra yra geroje vietoje, tai bus patogu varyti religinę propagandą“. Kagėbistas paraudo ir ištarė: „Nevarysi“. Pridūriau: „Jei būsiu paskirtas klebonu, tai tikrai varysiu religinę propagandą“.

Apie A. M. Brazausko turtus dėl vietos stokos nekalbėsiu. Siūlyčiau paskaityti A. Pilvelio straipsnius „Lietuvos aide“. Dar noriu pacituoti iš „Laisvo laikraščio“ (2010 liepos 3–16 d., nr. 25): „Visi puikiai žino, kad valdant A. M. Brazauskui Lietuva virto mafijine valstybe, o A. M. Brazausko asmeniškai vykdytas „Draugystės“ viešbučio, „Lietuvos dujų“, „Vakarų skirstomųjų tinklų“, „Alitos“ privatizavimas atnešė Lietuvos Respublikai milijardinę žalą“.

A. M. Brazausko šeimos gyvenimas irgi ne be priekaištų – paliko savo žmoną Juliją. Kartą per mėnesį, kaip rašė spauda, buvusią žmoną Juliją atsiveždavo į savo butą, kad pasimatytų su juo pačiu ir savo dukromis. Galime įsivaizduoti, koks būdavo „šiltas“ susitikimas.

Laidotuvių metu sugyventinė Kristina visą laiką dominavo pirmame plane. Kai kurie veikėjai viešai jai bučiavo ranką. Visa tai vyko katalikiškoje Lietuvoje.

Laidotuvių procesijoje dalyvavo ir jaunos lietuvaitės tautiniais rūbais. Stebėjau per televiziją – su kokia meile jos dainavo Maironio „Lietuva brangi“. Tragiška tai, kad ir šios jaunos  lietuvaitės buvo įtrauktos į politinį melą, o kiti mokiniai mokosi Kaišiadorių gimnazijoje, pavadintoje A. M. Brazausko vardu. Kuo nusipelnė A. M. Brazauskas? Nebent tik tuo, kad iš Lietuvos valstybės iždo atseikėjo lėšų šiai gimnazijai.

Komunistai pasipiktino, kad A. M. Brazausko karstas nebuvo įvežtas į Katedrą. Kaip  greitai jie pamiršo, kai komunistai okupacijos metais ne tik atėmė iš tikinčiųjų Katedrą, bet ir iš jos išvijo mirusį šv. Kazimierą. Jo palaikus ant kelių vysk. K. Paltarokas, prel. Elertas ir kun. K. Gajauskas tyliai automobiliu pervežė į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje. Beje, už Katedros išniekinimą kolaborantai neatsiprašė.

Dauguma Lietuvos žmonių pasipiktino dabartine mūsų aukščiausia valdžia, kad A. M. Brazausko sugyventinę paliko gyventi prezidento namuose ir skyrė 6000 litų rentą. Užtenka mulkinti tautą, tvirtinant, kad pas mus keli prezidentai.

Lietuvos partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai ir visi Laisvės kovotojai stato lygybės ženklą tarp A. Sniečkaus ir A. M. Brazausko.

Dieve, gelbėk Lietuvą!

Mons. Alfonsas SVARINSKAS,
Vyčio ir Šaulių ordinų kavalierius, Laisvės kovotojas

© 2010 „XXI amžius“