Garsi vienuolė pagerbta tėviškėje
Katalikybės ir lietuvybės puoselėtoja Kazimiera
Kaupaitė
Kazimieras Dobkevičius
|
Motina Marija Kazimiera Kaupaitė
pagerbiama prie altoriaus
|
|
Kazimierietės prie garbingosios
Dievo tarnaitės motinos
Marijos tėvų kapo
|
|
Prie paminklinio akmens motinos
Marijos gimtinėje Gudelių kaime
viešnios iš Čikagos (priekyje iš kairės)
seserys Terėsė ir Salvatorė
|
Apie XIX amžių prelatas, poetas Jonas Mačiulis-Maironis
rašė, kad Lietuvoje nei žodžio, nei rašto neleidžia dvigalvis erelis
suspaudęs sparnais. Lietuvą buvo okupavusi carinė Rusija. Pati
būdama kultūriškai atsilikusi, ji stengėsi ir Lietuvą padaryti tamsesnę.
Tuo laiku Lietuvoje net pradžios mokyklos buvo labai retos, o jose
dėstoma tik rusų kalba. Lietuviška spauda buvo uždrausta, uždraustos
visos organizacijos, žiauriai išnaikinti vienuolynai. Kaimuose šeimas
lankydavo daraktoriai dažniausiai vyrai, retai moterys, kurie
pamokydavo vaikus skaityti, labai retai ir rašyti. Tuo metu Lietuvoje
dar buvo baudžiava, kuri nedaug kuo skyrėsi nuo istorinės vergijos.
Tada sunku buvo patikėti, kad iš sunkiai gyvenančių kaimiečių šeimos
kilusi mergaitė drįstų svajoti ir siekti to, kas Lietuvoje buvo
draudžiama tapti vienuole ir įkurti lietuvaičių seserų vienuoliją.
Tačiau tokia mergaitė atsirado. Ne dvarininkų ar bajorų, ne retų
tuomet lietuvių inteligentų, o buvusių baudžiauninkų šeimoje. Kazimieros
Kaupaitės seneliai buvo baudžiauninkai, tačiau jos tėvas Anupras
Kaupas, kad ir per didelius vargus ir pastangas, išsivadavo iš baudžiavos.
Pradžioje jis nuomojo svetimą ūkį, o vėliau įsigijo žemės tame pačiame
Ramygalos valsčiuje, Gudelių kaime. 1865 metais A. Kaupas vedė Antaniną
Glebauskaitę iš Ąžuolytės kaimo. Juodu augino gausią 11 vaikų šeimą.
Kazimiera gimė 1880 m. sausio 6 dieną ir buvo penktas vaikas šeimoje.
Jau kitą dieną, sausio 7-ąją, pakrikštyta.
Tėvai buvo labai pažangūs žmonės. Buvo praktikuojama
bendra šeimos malda ne tik ypatingų švenčių progomis, o ir paprastomis
dienomis, ypač sekmadieniais. Tokioms bendroms maldoms vadovaudavo
tėvas. Kaupų šeima nevartojo svaigiųjų gėrimų. Pramokę skaityti
vaikai mokė namie jaunesnius savo brolius ir seseris.
Dar jaunystėje A. Kaupas pradėjo bendrauti su
draudžiamos lietuviškos spaudos platintojais. Sodo pakraštyje, brūzgyne,
stovėjo keli seni tušti bičių aviliai. Čia buvo slepiamos lietuviškos
knygos. Rusų žandarams, darantiems kratą Kaupų namuose, nė į galvą
neateidavo patikrinti tuos apleistus avilius. Šventadieniais pas
Kaupus rinkdavosi kaimynai. Kazimiera paskaitydavo ką nors iš gautų
knygų ar laikraščių.
Kazimiero brolis, dešimt metų vyresnis, buvo gabus
berniukas, tad tėvas rengėsi jį leisti į mokslus. Pradžioje jis
mokėsi Šiaulių gimnazijoje, po šešerių metų iš jos buvo pašalintas,
įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Po dvejų metų kartu su kitais
klierikais Antanas buvo pašalintas iš seminarijos už lietuviškos
spaudos platinimą. Nematydamas galimybių toliau mokytis Lietuvoje,
1892 metais išvyko į Ameriką (JAV). Čia 1896 metais buvo įšventintas
kunigu. Jis ir padarė didžiausią įtaką sesers Kazimieros ateičiai.
K. Kaupaitė iškeliavo į Pensilvanijos valstijoje esantį Scrantoną
padėti broliui kunigui, tarnavusiam parapijos kunigu. Čia ji įsitraukė
į religinį gyvenimą, o 1907 metais įkūrė Šv. Kazimiero seserų kongregaciją,
skirtą katalikiškam auklėjimui tarp lietuvių emigrantų palaikyti.
Vienuolė pasivadino seserimi Marija, vėliau motina Marija. 1911
metais Šv. Kazimiero seserų kongregacija perkėlė savo centrą į Čikagą,
kur buvo didžiausia lietuvių bendruomenė. Vienuolės kazimierietės
įkūrė mieste ir mokyklų, ir ligoninių.
Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, Kauno vyskupas
Pranciškus Karevičius kreipėsi į kardinolą Mundeleiną, prašydamas
atsiųsti į Lietuvą Šv. Kazimiero vienuolijos seseris pradėti čia
savo misiją.
1920 m. rudenį į Lietuvą pradėti savo misiją
motina Marija paskyrė keturias seseris: Immaculatą Dvaranauskaitę,
Aną Mariją Rakauskaitę, Angelą Braškaitę ir Katariną Balčaitytę.
Šios seserys, lydimos motinos Marijos, atvyko į Lietuvą. Seserys
žinojo, kokios sunkios sąlygos laukia jų Lietuvoje. Joms buvo pasiūlytas
Pažaislio vienuolynas. Tuo metu bažnyčia buvo be stogo ir be langų,
vidus apgriautas. Pirmieji būtiniausi reikmenys buvo gauti iš Amerikos
Raudonojo Kryžiaus atstovybės. Tad seserys su motina Marija Pažaislyje
labai sunkiai dirbo, tvarkydamos apleistą vienuolyną. Nuveikusi
didelį darbą motina Marija po dvejų metų išvyko atgal į Čikagą,
palikdama Pažaislyje keturias vienuoles ir dvidešimt naujokių
jaunų Lietuvos mergaičių. Kai 1927 m. vasarą motina Marija vėl aplankė
Lietuvą, Pažaislyje jau buvo arti šimto seserų kazimieriečių.
Motinos Marijos išsimokslinimui ir bendram išsilavinimui
daug davė metai, praleisti Šveicarijoje, Ingenbolyje, vėliau Scrontone,
Amerikoje, bet dar daugiau reiškė jos įgimtas būdas, šeimoje įgytos
dorybės. Ji gerai mokėjo vokiečių bei anglų kalbas, nepamiršo ir
lietuvių kalbos. Motina Marija mirė po sunkios ligos 1940 m. Čikagoje.
Jos skelbimo palaimintąja byla pradėta 1986 metais.
Liepos pirmą dieną popiežius Benediktas XVI paskelbė
motiną Mariją Dievo tarnaite. Šventasis Tėvas pripažino Šv. Kazimiero
seserų kongregaciją įsteigusios katalikų vienuolės herojiškąsias
dorybes. Šis Vatikano patvirtinimas reiškia, kad motina Marija herojiškai
gyveno pagal krikščioniškas dorybes.
Šią džiugią žinią seserys kazimierietės sutiko
labai džiaugsmingai ir meldžiasi, kad motina Marija, Šv. Kazimiero
kongregacijos įkūrėja, kuo greičiau taptų Palaimintąja.
Liepos 5 dieną, pirmadienį, kazimierietės Ramygaloje,
ant Marijos Kazimieros Kaupaitės tėvų Antaninos ir Anupro Kaupų
kapo, padėjo gėlių ir pasimeldė. Vėliau Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje
klebonas, g. kan. Edmundas Rinkevičius aukojo šv. Mišias už Kaupų
ir Glebauskų giminių gyvuosius ir mirusius, už tai, kad motina Marija
Kazimiera Kaupaitė būtų paskelbta Palaimintąja. Seserys kazimierietės
parodė parapijiečiams motinos Marijos gyvenimo ir veiklos skaidrių
filmą, sugiedojo keletą giesmių. Po šv. Mišių buvo aplankytas šalia
Ramygalos (3 km) esantis Gudelių kaimas, kuriame gimė būsimoji Palaimintoji.
Šiuo metu iš buvusios sodybos belikę tik pamatai.
Paminklinį akmenį sukūrė skulptorius Česlovas
Aimantas. Jame užrašyta: Čia gimė Kazimiera Kaupaitė, Motina Marija,
Šv. Kazimiero seserų kongregacijos įkūrėja. Seserys Teresė ir Salvatorė,
atvykusios iš Čikagos, perskaitė nuoširdų sveikinimą kazimierietėms
Lietuvoje.
Paminklinį akmenį pašventino g. kan. E. Rinkevičius.
Kazimierietes sveikino Ramygalos seniūnas, linkėjo stiprybės, sveikatos
ir daug gerų darbų skleidžiant katalikų tikėjimą. Prie paminklinio
akmens giedojo Ramygalos bažnytinis choras. Paskui klebonijoje vyko
agapė.
Ir pabaigai keletas minčių iš Motinos Marijos
dvasinio lobyno: Tikėjimas tai žinojimas, jog Dievas yra mūsų
gyvenimo centras, Tas, su kuriuo mes einame ranka rankon per visą
savo gyvenimo kelionę. Kalbėdamiesi vadovaukimės meile, o ne panieka
ar smerkimu. Jeigu nori išlaikyti ramybę, gerą vardą ir įsigyti
daug malonių... būk kantrus visokiose aplinkybėse.
Tądien Ramygala šventė savo 640 metų įkurtuvių
jubiliejų vyko amatų mugė, buvo demonstruojamas senas kinas, skambėjo
eilės ir dainos.
Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos
© 2010 XXI amžius
|