Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Iš lagerio remdavo vargstančius Lietuvoje

Kun. Antano Simonaičio SJ pirmosioms mirties ir gimimo 100-osioms metinėms

Kun. Antanas Simonaitis SJ (1910-2009)

Jau prabėgo metai, kai išlydėjome į amžinybę kunigą Antaną Simonaitį SJ. Šiemet kovo 7 dieną, ko gero, būtume šventę garbingą Jo gyvenimo sukaktį – 100 metų jubiliejų (jeigu nebūtų turėdamas 99 metus sutikęs gultis ant operacinio stalo). Kažkodėl apie jo mirtį nebuvo paskelbta ne tik oficialiame Bažnyčios žurnale „Bažnyčios žinios“, bet ir „Katalikų žinyne“ – tik jėzuitų žurnalas „Laiškai bičiuliams“ apie tai paminėjo. Gal todėl jo adresu į Jėzuitų namus Kaune vis ateina laiškai – žmonės nežino, kad jų gerbiamas kunigas jau miręs. Atsitiktinai archyve aptikau jo ranka rašytą trumpą gyvenimo aprašymą, kuriame jis nieko nekaltina – tik savo „nebrandumą“, o apie gerus darbus (kaip iš lagerio slaptai remdavo vieną šeimą, siųsdamas sunkiai uždirbtus pinigus) nutyli.

Prisimindami kunigą, supažindiname su jo biografija, pateikta žurnale „Laiškai bičiuliams“.

Kun. Jonas Katulis SJ

Antanas Simonaitis gimė 1910 m. kovo 7 d. Beržinių k., Klovainių parapijoje, Pakruojo r. Mokėsi Klovainių pradžios mokykloje, vėliau – ketverius metus Rozalime. Baigęs Linkuvos gimnaziją, norėjo stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Tėvai buvo neturtingi, o norint baigti seminariją (7 kursus), kasmet už mokslą ir išlaikymą reikėjo mokėti po 600 litų. Antanas parašė laišką tėvo broliui Petrui Simonaičiui į Čikagą, prašydamas jį paremti, ir gavo atsakymą: „Stok, pinigų bus!“

Taip 1929 m. rudenį pradėjo mokytis kunigų seminarijoje. Dėdė žodį ištesėjo, ir vysk. Kazimieras Paltarokas 1936 m. gegužės 31 d., per Sekmines, dvylikai savo vyskupijos diakonų, tarp jų ir Antanui Simonaičiui, Panevėžio katedroje suteikė Kunigystės sakramentą. Kelis mėnesius kun. Antanas vikaravo Pabiržėje (Biržų r.), paskui – šešerius metus Panemunėlyje (Rokiškio r.). Čia pergyveno sovietų invaziją ir hitlerinės armijos žygį į Sovietų Sąjungą. Vėliau trumpai vikaravo Naujamiestyje (Panevėžio r.). Iš čia, vysk. K. Paltarokui leidus, 1944 m. balandžio 1 d. įstojo į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje, kuriame tapus kunigu reikėjo būti vienus metus. Nacių okupaciją keitė Sovietų Sąjungos. Nesuėjus metams (trūko kelių dienų), naujokyną reikėjo nutraukti ir fronto suirutę praleisti gimtuosiuose Klovainiuose. Sovietams užėmus Lietuvą iki Dubysos, kun. A. Simonaitis grįžo į Pagryžuvį ir dar metus lavinosi naujokyne. Suėjus kanoniniams metams, jėzuitų naujokyno vedėjo t. Jono Danylos akivaizdoje  davė pirmuosius įžadus. Paskui keletą metų ėjo Vilkijos parapijos (Kauno r.) administratoriaus pareigas.

1945 m. gegužės pabaigoje Vilkijos apylinkėse įvyko ginkluotas „liaudies gynėjų“ ir partizanų susirėmimas. Aukų būta abiejose pusėse. Išniekinti partizanų kūnai tysojo miestelio aikštėje, o „liaudies gynėjų“ palaikai buvo pašarvoti jų būstinėje. T. Antanas negalėjo į tai nereaguoti. Atėjęs prie paniekai numestų partizanų kūnų atsiklaupė ir pradėjo melstis. Peržegnojęs juos patraukė į „stribų“ būstinę. Rusų kareiviai pagarbiai atidarė duris. Ir čia t. Antanas atsiklaupęs pasimeldė, peržegnojo žuvusiuosius… Žinia netruko pasklisti apylinkėje. Kunigo poelgio nesuprato net dauguma patriotiškai nusiteikusių vilkijiečių, ką jau kalbėti apie parsidavėlius. Grėsė areštas. Jėzuitų provincijolo t. S. Gruodžio rūpesčiu t. Antanas perkeltas vikaru į Kietaviškes. Po kelerių metų, 1951 m. kovo 31 d., t. Antaną Simonaitį už Vilkijos „nusikaltimus“ areštavo. Kalintas KGB rūmų rūsyje Vilniuje. Tardė kapitonas Galicinas (anot t. Antano, humaniškas žmogus, popo sūnus). „Trijulės“ teismas už akių nuteisė 10-čiai metų perauklėjimo darbų lageriuose, nors prokuroras, peržiūrėjęs tardymo rezultatus, jam girdint pasakė: „Eto čysto religijoznoe dielo“ (Tai visiškiai religinis reikalas).

Lukiškių kalėjimo kameroje kartu su kitais 52 kaliniais buvo ir šeši kunigai. Drauge jie atkūrė šv. Mišių kanoną, o vienas kunigas, filosofijos daktaras, turėjęs vysk. K. Paltaroko įgaliojimą, patvirtino, kad tokiomis sąlygomis Bažnyčia Mišių kanoną laiko autentišku. Taip t. A. Simonaitis kasdien aukodavo šv. Mišias, kol 1951 m. spalio 4 d. su kitais kaliniais per Sankt Peterburgą, Kotlasą buvo išvežtas į Komijos ASSR miškus. Lageryje siūlydavosi atlikti sunkiausius darbus, už kuriuos šiek tiek mokėdavo. Iš kitų kalinių sužinojęs, kieno šeima be maitintojo Lietuvoje vargsta labiausiai, t. Antanas siųsdavo savo uždarbį. Dėl jo ypatingo kuklumo daugelis net ir nesužinojo, kam už tai turi būti dėkingi.

1956 m. birželio 14 d., t. A. Simonaičiui teistumas panaikintas, leista grįžti į tėvynę. Trejus metus vikaravo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje ir Adutiškyje (Švenčionių r.), ėjo Ratnyčios parapijos (šalia Druskininkų) administratoriaus pareigas. 1964 m. vasario mėnesį paskirtas Vosiūnų (Ignalinos r.) parapijos administratoriumi, kur dirbo iki 1994 m.

„1968 m. lapkričio 28 d. Šv. Teresėlės bažnyčioje Stirniuose į tuometinio jėzuitų provincijolo rankas ir širdį sudėjau DIEVUI paskutinius įžadus Jėzaus Draugijoje. Mano įžadus Dievas priėmė per t. Joną Danylą, tuometinį provincijolą Lietuvos provincijoje“, – rašė t. Antanas autobiografijoje. Paskui dirbo Švenčionyse altaristu, vėliau gyveno Šiaulių jėzuitų namuose, patarnavo Šv. Ignaco bažnyčioje. Nuo 2002 m. rugsėjo 23 d. iki mirties 2009 m. liepos 13-ąją, gyveno Kauno jėzuitų namuose.

Ne vienas dar ilgai prisimins tylų, visuomet maloniai besišypsantį žilagalvį tėvą Antaną, suklupusį maldai Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje.

© 2010 „XXI amžius“