Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Bendruomenėse

Seniausiuose atlaiduose apsilankius

Romas BACEVIČIUS

Procesijos dalyviai sparčiai kopė į statoką kalnelį

Vaikai nebijojo melstis atsigulę kryžiumi prie tų koplyčių, kur pagal tradiciją pirmą kartą apsilankius reikia gulti kryžiumi

Šv. Mišių koncelebracijai vadovauja vyskupas Arūnas Poniškaitis. Kairėje – Telšių vyskupas Jonas Boruta, dešinėje – apaštalinis protonotaras Juozapas Pranciškus Gedgaudas

Tarp dviejų Kryžiaus kelio koplytėlių maldininkai galėjo atsigaivinti tvenkinio vandeniu

Kryžiaus kelio procesijos priekyje – kunigai ir vyskupas

Kryžiaus kelio procesijos dalyviai eina per Žemaičių Kalvarijos miestelį

Maldoms už šeimas skirtą dieną buvo daug šeimų

Kauno miesto neįgaliųjų moterų vokalinis ansamblis ,,Atgaiva“ koncertuoja bažnyčioje

Agape parapijos salėje

Muzikuojanti Grybų šeima

Vytauto Janušo nuotraukos

Pirmąkart Žemaičių Kalvarijoje lankiausi 1984 metais. Tada ji vadinta Varduva, o mano apsilankymo tikslas – aprašyti per rugiapjūtę gerai dirbančius kombainininkus – neleido čia ilgiau stabtelėti ir pasidomėti šiuo gražiu bei  turtingą istoriją turinčiu miesteliu. O juk daugiau kaip 350 metų atlaidais garsėjanti Žemaičių Kalvarija laikoma viena populiariausių vietų ne tik Žemaitijoje. Sakoma, kad liepos pradžioje vykstančius atlaidus ir šventovėje esantį Švč. Mergelės Marijos  Krikščioniškų šeimų Karalienės paveikslą dažnas žemaitis būtinai stengdavosi kasmet aplankyti, o samdiniai, derėdamiesi su ūkininku dėl atlyginimo, išsiderėdavo bent kelias dienas, kad galėtų įvykdyti šį norą, net maisto iš šeimininko atlaidams gaudavo. Taigi, jau po kelis kartus buvęs Šiluvos, Pivašiūnų ir Semeliškių atlaiduose, jaučiau pareigą nuvykti į Žemaičių Kalvariją.

Iš tiesų prie Varduvos upės įsikūręs miestelis pasipuošęs daugybe neaukštų kalniukų. Kalniukai medeliais apaugę, visus juos puošia Kryžiaus kelio koplytėlės, kurių mažiausioje tilptų gal 20 žmonių, o į didžiausiąją 300 galėtų užeiti. Žinojome, kad pagrindinės šv. Mišios Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Bazilikoje turi prasidėti 12 valandą, bet 11 valandą atvažiavę pamatėme, kad maldininkų grupės jau eina Kryžiaus kelią. Automobilį pasistatyti nėra sudėtinga, čia nedaug draudžiamųjų ženklų, todėl nebūtina sukti į privatų kiemą, o jei tik kurios gatvės pakraštyje šiek tiek laisviau, gali ramiai sustoti ir automobilį kelioms valandoms palikti.

Prisijungiame prie maldininkų, einančių Kryžiaus kelią. Procesijai vadovauja jauni vaikinai – jie ne tik skaito kiekvienai Kryžiaus kelio stočiai pritaikytas maldas, bet ir groja dūdomis. Klaipėdos dekanatui skirtą dieną anksčiau atvykusieji ir rytinėse šv. Mišiose dalyvavusieji savarankiškai, be kunigo, eina Kristaus kančią atkartojančiu keliu, kuris sudaro apie 7 kilometrų atkarpą. Matome, kad dar tik pusė Kryžiaus kelio nueita, o Bazilikoje turi  prasidėti šv. Mišios. Išgirstame, kad pamaldų pradžią skelbia būgnai. Su kolega fotokorespondentu skubame į jas. Koncelebracijai vadovauja iš Vilniaus atvykęs jauniausias Lietuvos vyskupas šiemet per šv. Kazimiero šventę konsekruotas Arūnas Poniškaitis. Pamoksle jis kalbėjo apie šeimos svarbą, nes ši diena buvo skirta melstis už šeimas. Šv. Mišias transliavo Lietuvos televizija – kas nedalyvavo, galėjo pasiklausyti ir pamatyti.

Po šv. Mišių prasidėjo Kryžiaus kelio procesija, kuriai vadovavo vyskupas A. Poniškaitis, dalyvavo ir būrelis kunigų. Eisena buvo gana ilga, joje matėsi įvairaus amžiaus žmonių. Stebino, kad vyresnieji, tarsi įgavę papildomos energijos, per didžiulį karštį sugebėjo išlaikyti didelį tempą. Sparčiai žengė ir močiutės, ir seneliai, jie gana spėriai kopė ir į statoką kalnelį, stabtelėdami pasimelsti prie koplyčių. Stebino jaunos šeimos ir vaikai, aktyviai giedoję Kryžiaus keliui skirtas maldas iš specialaus maldynėlio. Mačiau, kad ir jiems apvaikščioti „kalnus“ buvo svarbiausias maldininko uždavinys. Vaikai nebijojo melstis atsigulę kryžiumi prie tų koplyčių, kur pagal tradiciją pirmą kartą apsilankius reikia gulti kryžiumi. O tie, kurie eina nebe pirmą kartą, meldžiasi rankas iškėlę. Visų kelią lydi maldos, giesmės ir dūdų melodijos. Kryžiaus kelyje stabtelėta prie dvidešimties koplyčių, o sugrįžus į Baziliką vėl melstasi, giedota, pritariant dūdoms. Tik 16 valandą Telšių vyskupas Jonas Boruta galėjo visiems maldininkams padėkoti už aktyvų dalyvavimą atlaiduose. Panašiai vyko ir kitas dienas nuo liepos 2 iki 12-osios, tik buvo meldžiamasi kitomis intencijomis ir šv. Mišias aukojo vis kitas vyskupas.

Žemaičių Kalvarijos dekanas ir Bazilikos vikaras kan. Andriejus Sabaliauskas sakė, kad džiaugiasi žemaičių pamaldumu – jis labiausiai guodžia ir stiprina šiais tikėjimo stokos laikais. Dekanas taip pat buvo patenkintas, kad atlaidų iškilmę parėmė ir miestelio prekybininkai, tomis dienomis nepardavinėję alkoholinių gėrimų.

Pasibaigus iškilmėms galėjome atidžiau pasižvalgyti po miestelį. Be koplyčių, čia gausu pastatų su memorialinėmis lentomis, žyminčiomis nepriklausomybės laikais čia buvus švietimo įstaigas, gyvenusius knygnešius. Iš tiesų knygnešių daugiau būta pasienio su Prūsija rajonuose, bet jie mėgdavo atkeliauti  ir į Žemaičių Kalvarijos atlaidus, kur, nepaisydami budrių caro žandarų akių, sugebėdavo platinti knygas. Kai kurie jų persirengdavo elgetomis, kiti paskęsdavo tūkstantinėse maldininkų miniose, o buvo ir tokių drąsuolių, kurie atvažiuodavo su pilnais knygų vežimais.

Taigi įspūdžiai, patirti Žemaičių Kalvarijoje, kuo maloniausi. Ne žemaičiams, o, pavyzdžiui, dzūkams ar sūduviams ši vietovė gana tolima – reikia bent 3–4 valandas į vieną pusę važiuoti. Bet kviečiu pasiryžti ir vieną kartą čia apsilankyti. Tikrai nesigailėsite.

Žemaičių Kalvarija, Plungės rajonas
Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“