| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Popiežiumi tapęs vienuolis eremitas Mindaugas BUIKA
Švento gyvenimo pavyzdys Popiežiumi Celestinu V netikėtai išrinktas vienuolis atsiskyrėlis (eremitas) Petras Moronietis (Pietro da Morrone), kaip nurodo Bažnyčios tradicija, gimė 1209 metais (tiksli data nėra žinoma) Sankt Andželo Limozano vietovėje (200 km į pietryčius nuo Romos) žemdirbių šeimoje. Pietras Andželerijas toks jo pasaulietinis vardas buvo vienuoliktas tarp dvylikos brolių ir seserų. Tėvas mirė ankstyvoje vaikystėje, todėl jo dvasiniam pašaukimui didelę įtaką turėjo religinga motina. Septyniolikos metų sulaukęs tapo benediktinų vienuoliu, vėliau gavo kunigystės šventimus. Turėdamas polinkį į asketizmą, 1239 metais pasitraukė gyventi į olą Moronės kalnuose, iš čia ir išgarsėjo Petro Moroniečio vardu. Petras Moronietis su keliais draugais sukūrė griežtos regulos vienuolinę bendruomenę, kurioje šv. Jono Krikštytojo pavyzdžiu buvo rodytas išskirtinis asketizmas ir apsimarinimas. Apie bendruomenės, kuri pasivadinusi celestinais kaip benediktinų atšaka 1244 metais gavo bažnytinį pripažinimą, atgailos praktikas Italijoje sklido legendos. Celestinai vienuoliai pasninkaudavo šešias dienas per savaitę (išskyrus sekmadienį), kiekvienais metais turėjo net keturis Gavėnios laikotarpius (su duona ir vandeniu), nešiojo grubios vilnos rūbus, susirakinę metalinėmis grandinėmis juosmenį. Maldoje ir fiziniame darbe praleisdavo visą dieną ir nemažą dalį nakties. Nepaisant tokio griežto asketizmo (o gal kaip tik dėl to) daug dvasingumo ištroškusių jaunuolių būrėsi apie puikiai išsilavinusį Petrą Moronietį: per vėlesnius penkis dešimtmečius visoje Italijoje susikūrė 36 celestinų bendruomenės, turėjusios daugiau kaip 600 narių. Petras Moronietis labai išgyveno dėl tuomet Katalikų Bažnyčios vadovybėje klestėjusios korupcijos, kuriai įtaką darė tarpusavyje besivaržančios aristokratų šeimos ir užkariavimų siekiantys monarchai. 1292 metais, mirus popiežiui Mykolui IV, dėl susiskaldymo net dvejus metus kardinolai negalėjo išrinkti naujo apaštalo šv. Petro įpėdinio. Dėl švento gyvenimo didelį dvasinį autoritetą turėjęs jau į devintojo dešimtmečio vidurį įžengęs Petras Moronietis atsiuntė kardinolams raštišką perspėjimą, kad jeigu jie greitai neišrinks naujo Popiežiaus, Bažnyčią dėl dangaus keršto gali ištikti sunki bausmė. Kardinolams, ypač ligotam Kardinolų kolegijos dekanui Latinui Orsiniui Malabrankai, toks griežtas perspėjimas paliko gilų įspūdį ir jie iš desperacijos vieningai nusprendė popiežiumi išrinkti senelį vienuolį Petrą Moronietį. Drąsus trūkumų suvokimas Gavęs šią žinią ir suprasdamas savo akivaizdžią kompetencijos stoką vienuolis atsiskyrėlis norėjo atsisakyti šios garbės ir netgi bandė pasislėpti. Tačiau didžiulė (apie 200 tūkstančių) pasauliečių ir dvasininkų delegacija, įskaitant karalius ir Kardinolų kolegijos narius, atvyko į jo rezidenciją kalnuose ir privertė sprendimą priimti. Popiežiaus Celestino V karūnacija 1294 metų rugpjūčio 29 dieną įvyko artimiausio didesnio miesto Akvilos Švč. Marijos di Kolemadžijo katedroje ir vėliau buvo pakartota Romoje. Savo vainikavimo iškilmės proga popiežius Celestinas V paskelbė specialiuosius atlaidus, kuriuos iki šiol gali gauti maldininkai rugpjūčio 29-ąją (šv. Jono kankinystės šventėje) apsilankę Akvilos bazilikoje. Kaip ir buvo galima laukti, visiškai neturinčio hierarchinio darbo patyrimo popiežiaus Celestino V veikla buvo kupina prieštaravimų. Dėl bažnytinių ir politinių intrigų padaryta daug administracinių klaidų, o norėdamas būti geras visiems, jis kartais tas pačias pareigas suteikdavo keliems besivaržantiems asmenims. Ypač sunkias pasekmes turėjo popiežiaus Celestino V draugystė su Neapolio karaliumi Karoliu II, kuris giminystės ryšiais buvo susijęs su Prancūzijos sostu. Iš Celestino V skubiai paskirtų grupės naujų kardinolų dauguma buvo prancūzai ir dėl to, kaip manoma, prasidėjo vadinamoji Avinjono nelaisvė bei šimtmetį trukęs Didysis Bažnyčios skilimas. (Nuo 1309 iki 1377 metų popiežiai buvo priversti reziduoti Prancūzijos mieste Avinjone, o iki 1417 metų Prancūzijos ir Italijos kardinolai rinko atskirus popiežius. Vienu metu Bažnyčią kartu valdė net trys popiežiai, ir ši schizma buvo užbaigta tik 1417 metais Konstancos susirinkime išrinkus popiežių Martyną V.) Suvokęs savo žmogiškųjų gebėjimų ribas popiežius Celestinas V iš gilaus ir šventumo kupino pareigos jausmo praėjus tik keliems pontifikato mėnesiams nusprendė atsistatydinti. Šis precedento iki tol ir vėliau Bažnyčios istorijoje neturėjęs įvykis sukėlė naujus prieštaravimus Popiežius tuomet turėjo ne tik aukščiausią bažnytinę, bet ir politinę valdžią (karūnuodavo karalius ir imperatorius), todėl buvo neaišku, kas turi priimti jo (Kristaus vietininko žemėje) atsistatydinimą. Pradžioje kardinolai nenorėjo patvirtinti 1294 metų gruodžio 13 dieną paskelbto Celestino V atsistatydinimo dekreto. Pagaliau kanonų žinovas kardinolas Benetetas Gaetanis tai išaiškino teigiamai ir pats buvo išrinktas nauju popiežiumi Bonifacu VIII. Vengdamas naujų skilimų ir schizmų atsistatydinęs Celestinas V (Petras Moronė) jo įpėdinio buvo izoliuotas Fumonės tvirtovėje, kur savo bendruomenės vienuolių celestinų priežiūroje mirė 1296 metų gegužės 19 dieną. Dėl jo gyvenimo herojiškų vertybių ir šventumo Bažnyčioje jokių abejonių nebuvo ir vėlesnio popiežiaus Klemenso V 1313 metais jis buvo kanonizuotas. Šventojo Celestino V mirties diena gegužės 19-oji yra Bažnyčioje minima jo liturginė šventė.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |