Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Balansai ir avansai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Prezidentės Dalios Grybauskaitės pirmieji darbo metai jau vertinami politikų ir politikos apžvalgininkų, o šalies visuomenėje daug svarstymų šia tema. Kaip įvertinti pirmuosius Prezidentės darbo metus, kokias išvadas galime padaryti? Yra daug teigiamų šalies vadovės darbo rezultatų ir veiklos tendencijų. Prezidentė parodė, kad su ja reikia skaitytis, kad su jos nuomone negali būti nesiskaitoma. Ji ėmėsi ryžtingų žingsnių teisėsaugos sistemoje – atleido kai kuriuos abejotinos reputacijos pareigūnus, ir sutrukdė bandymams pulti sąžiningus kai kurių teisėsaugos institucijų vadovus. D. Grybauskaitė atleido aplaidžiai dirbusį generalinį prokurorą A. Valantiną, kiek vėliau postų neteko ir jo pavaduotojai G. Jasaitis ir V. Barkauskas. Prezidentė pareiškė paramą STT vadovui Ž. Pacevičiui, kai buvo pasigirdę svarstymų apie tai, kad STT vadovą reikia keisti, Prezidentės parama užtikrino tolesnę sėkmingą STT veiklą. Būtent Ž. Pacevičius ir kiti šios tarnybos vadovai bei atsakingi pareigūnai inicijavo ryžtingus antikorupcinius tyrimus – 2009 metais pavyko išsiaiškinti Panevėžio, Birštono ir dar kelių miestų vadovų korupcinę veiklą, 2009 metų pabaigoje – 2010 metų pradžioje atlikti svarbūs tyrimai Sveikatos apsaugos ministerijoje, Valstybinėse ligonių kasose ir dar keliose valdžios žinybose. Prezidentės patarėjas nacionalinio saugumo klausimais J. Markevičius vertinamas kaip atsakingas ir profesionalus valstybės pareigūnas.

Nors Prezidentė ir jos patarėjai žadėjo imtis ryžtingų veiksmų energetikos sferoje, vis dar nepavyko pažaboti energetikos tarpininkų veiklos. Pagrindinė dujų importo tarpininkė – su „Gazpromu“ ir Rusijos žvalgyba susijusi „Dujotekana“ vis dar sėkmingai veikia bei daro įtaką šalies politiniams procesams. Lietuvos piliečius smaugia ir didžiulės kuro kainos. Benzinas ir dyzelinis kuras labai brangus. Kai kurie valdžios veikėjai aiškina, kad aukštos kuro kainos yra dėl to, kad priklausome Europos Sąjungai. Bet tai tėra mitas – kuro kainos mažesnės Lenkijoje, Slovakijoje, Ispanijoje, t. y. tose šalyse, kuriose žmonių pajamos gerokai didesnės. Apmaudu, kad prezidentūrai nepavyko pasiekti, kad iš postų būtų pašalinti destruktyvūs ministrai – švietimo ministras G. Steponavičius ir aplinkos apsaugos ministras G. Kazlauskas.

Stambių monopolijų atstovai Lietuvoje vis dar tvarkosi kaip savo dvare. ,,Akropolis“ sugebėjo klasta pasiglemžti iš valstybės 20 milijonų litų, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos likvidatorius LCS narys G. Sodeika visai nesipriešino šiai aferai. Valstybė prarado 20 milijonų – ir tai jau ne pirmas atvejis, kai vyksta tokios įžūlios aferos. Žinomas politikas, TS-LKD tarybos narys Naglis Puteikis teigia, kad ši situacija itin skandalinga – G. Sodeika aplaidžiu darbu pasitarnavo aferistams ir liko nenubaustas. O tai, kad prieš kelias dienas G. Sodeika tapo vidaus reikalų ministro patarėju, jau rodo visišką teisinį nihilizmą. Be to, susidaro įspūdis, kad visą marketavičių imperiją, kuriai priklauso „Akropolis“, globoja Liberalų ir centro sąjunga.

Lietuvos švietimo ir mokslo sistemoje ir toliau vyksta prieštaringi procesai – drastiškai mažinamas vidurinių mokyklų skaičius, o studentams ir toliau teks mokėti didžiules sumas už mokslą –  po 6–16 tūkstančių Lt už metus. Laisvosios rinkos instituto viceprezidentas Giedrius Kadžiauskas teigia, kad Lietuvoje reikia įvesti tokią praktiką – tik apie 40 proc. vidurines mokyklas baigusių jaunuolių turi siekti aukštojo mokslo, o likę 60 proc. turėtų eiti į profesines mokyklas. Tokie postringavimai stebina: jei bus vykdoma tokia skandalinga švietimo „strategija“, emigracijos srautai į Vakarus tik didės. Per 20 metų į Vakarus jau išvyko apie 1,5 milijono Lietuvos piliečių.

Savivaldos srityje egzistuoja nemažai problemų. Vis dėlto artėjančiuose savivaldos rinkimuose piliečiai jau galės sudaryti sąrašus ir konkuruoti su partijomis. Tik sąlygos konkuruoti dar nebus lygios – savivaldos rinkimų įstatymo pataisos turi daug trūkumų. Gerai, kad per paskutinius metus imtasi esminių korupcinių tyrimų – išaiškinti kai kurių savivaldos institucijų vadovų padaryti nusikaltimai. Štai 2009 metų rudenį atskleista, kad beveik visa tuometinės Panevėžio valdžios viršūnėlė susijusi su kyšininkavimu, dokumentų klastojimu ir kitais nusikaltimais. Bet dar prastesnė padėtis yra kai kuriose kitose savivaldybėse – Pagėgių, Tauragės, Švenčionių rajonuose, Alytaus mieste. Alytuje įsigalėjęs Daugėlų klanas mieste tvarkosi kaip savo dvare. Kartais jau primename didžiąją Rytų kaimynę. Rusijoje klesti kai kurių autonominių respublikų prezidentų ir jų giminių klanai: Baškirijoje –Rachimovai, Kalmukijoje – Iliumžinovai, Čečėnijoje – Kadyrovai. Ir Lietuvoje matome panašių pavyzdžių: Pagėgiuose klesti Komskiai, Alytuje – Daugėlos, panašių pavyzdžių yra ir dar keliuose rajonuose. Tokia tariama „savivalda“ vystosi feodaliniu principu – čia viską lemia giminystės ryšiai ir aklas paklusnumas. Tiesa, Lietuvoje yra ir kitokių pavyzdžių. Štai Molėtų, Anykščių rajonuose vietos valdžia tvarkosi pakankamai skaidriai ir atsakingai, o nuo šių metų sausio pabaigos veiklą pradėjusi naujoji Panevėžio valdžia imasi ryžtingų žingsnių atkurti tvarką mieste.

Iki šiol nėra aišku, kur pasuks Lietuva – ar Rusijos keliu, ar pažangos keliu, kaip Estija, Lenkija, Slovakija. Vienas iš žinomų Rusijos žmogaus teisių gynėjų M. Trepaškinas teigia, kad Rusijoje egzistuoja ištisa žmogaus teisių pažeidimų sistema. Ir Lietuvoje regime daug žmogaus teisių pažeidimų. Lietuva pakils iš nuosmukio liūno tuo atveju, jei šalies valdžios olimpe nyks melas ir klasta, o įsigalės tiesos sakymas. Tai liečia ir tarptautinę politiką. Juk nuo 1994 metų pabaigos vykdomas čečėnų tautos genocidas, kryptingai plečiamos tendencingos propagandinės kampanijos – priešiškomis paskelbtos čečėnų, ingušų, gruzinų tautos. Tai galime įvardyti kaip stalininės politikos atgimimą. Juk stalinizmo laikais „liaudies priešais“ buvo paskelbti ir čečėnai, ir vokiečiai, graikai, korėjiečiai, Krymo totoriai bei kitos tautos. Šiuo metu Lietuvoje vis labiau primirštami ir laisvės siekiantys čečėnai, ir Kremliaus spaudžiama Gruzija. O štai kai kuriems Lietuvos prokurorams Rusijos FSB pareigūnai yra strateginiai partneriai. Toks jų „balansavimas“ kelia daug klausimų. Tarsi avansu pasitikint FSB veikėjais, daroma didžiulė klaida. Jei toliau tęsis tokio tipo kapituliacinė politika, neįgysime autoriteto tarptautinėje erdvėje, nebus ir stabilumo šalies viduje. Ateina apsisprendimo metas – ar toliau liksime pilka butaforine valstybe, ar sukursime stiprią ir klestinčią valstybę.

© 2010 „XXI amžius“