| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Pradedame tiltų epochą
Jau daugiau nei metai Lietuvoje ir kitose dviejose Baltijos šalyse darbuojasi Šventojo Sosto atstovas arkivyskupas Luigi Bonazzi. Neseniai nuncijui klausimus pateikė Baltic News Service agentūra. Spausdiname arkivyskupo Luigi Bonazzi atsakymus, aktualius ir Lietuvos katalikų bendruomenei.
Jau daugiau kaip metus esate Latvijoje. Kokie jūsų įspūdžiai apie šią šalį? Iš tiesų, daugiau nei metai esu Baltijos valstybėse. Gyvenu Vilniuje, Lietuvoje, bet keletą kartų po keletą dienų esu buvęs Latvijoje. Aplankiau Rygą, Agluoną, Rezeknę, Liepoją, Daugpilį, Jekabpilį Įspūdžiai apie šalį? Nuoširdžiai manau, kad turėčiau ją pažinti geriau, kad galėčiau atsakyti. Man padarė įspūdį štai kas: man atrodo, kad šiuo metu į Latviją grįžo migracijos problema. Ypač jaunimas palieka šalį. Bet taip pat čia sutikau daug žmonių, besididžiuojančių savo šalimi, jos istorija, atkakliai siekiančių įtvirtinti ir skleisti specifišką latviškąjį identitetą. Mane sužavėjo stiprus ryšys su istorija, kultūriniu, pilietiniu ir religiniu Latvijos identitetu. Šis sveikas patriotizmas, kuris, aišku, nereiškia užsidarymo savyje, yra stiprus jėgos šaltinis, didelė vertybė. Kokią reikšmę turi dvasinės ir moralinės vertybės visuomenėje ekonominės krizės metu? Ar sutinkate, kad šiais ekonominių iššūkių laikais žmonės turi iš naujo apsvarstyti vertybes? Per pastaruosius mėnesius keletas žmonių, taip pat ir Popiežius Benediktas XVI teisingai priminė, kad globali finansų krizė yra trumpalaikės naudos vaikymosi ir troškimo kaupti turtą sau bendrojo gėrio sąskaita pasekmė. Ekonomikos ir finansų krizė pademonstravo, kad tradiciniai socialinės etikos principai skaidrumas, sąžiningumas ir atsakomybė negali būti ignoruojami ar nuvertinami, nesukeliant rimtų pasekmių individams ar visuomenei. Tokiu būdu dabartinė krizė tampa galimybe pasitikrinti. Mes turime ištirti patys save. Didysis filosofas Platonas mėgo sakyti, kad tas, kuris iš tiesų neklausia (nekvestionuoja) pats savęs, negali gyventi iš tiesų žmogiško gyvenimo. Tikėkimės, kad šie ekonominių iššūkių laikai paskatins žmones ir vyriausybes pažvelgti į save! Esu įsitikinęs. Aš, pavyzdžiui, manau, kad dabartinė krizė dar įtikinamiau rodo, kaip svarbu išlaikyti ryšį tarp socialinės etikos ir gyvybės etikos, tarp aplinkos ekologijos ir žmogaus ekologijos. Kalbant Benedikto XVI žodžiais, kaip galime tikėtis, kad jaunimas gerbs natūralią aplinką, kai mūsų švietimo sistemos ir įstatymai nepadeda jiems gerbti pačių savęs? Kai Jūs pernai perdavėte kredencialus Latvijos prezidentui Valdžiui Zatlerui, jis pakvietė popiežių Benediktą XVI aplankyti Latviją. Romos popiežius paskutinį kartą Latvijoje lankėsi 1993 metais. Ar yra reali galimybė, kad Popiežius aplankys Latviją (ar kitą Baltijos valstybę) artimoje ateityje? Latvijos prezidento Zatlero gruodžio mėnesio kvietimą pakartojo naujasis Latvijos ambasadorius prie Šventojo Sosto Einars Samanis. Galiu pridėti, kad neseniai ir naujasis Lietuvos užsienio reikalų ministras perdavė Šventajam Sostui prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimą aplankyti Lietuvą. Manau, kad yra civilinės ir bažnytinės valdžios konsensusas dėl popiežiaus Benedikto XVI vizito į Baltijos valstybes. Turiu pasakyti, kad Šventasis Tėvas yra dėkingas už kvietimus, kuriuos gauna iš įvairių pasaulio šalių. Jie rodo ne tik susižavėjimą, kuris siejamas su Jo asmeniu, bet ir susidomėjimą, kurį sukelia Jo paprasti, tačiau gilūs, pagarbūs, apšviečiantys sąmonę žodžiai Vis dėlto įvairiausi su kasdiene Bažnyčios veikla susiję įsipareigojimai trukdo Šventajam Tėvui atsakyti į visus kvietimus, kurie beveik kasdien gula ant jo darbo stalo. Popiežius ir vėl Baltijos valstybėse? Melskimės ir tikėkimės! Kaip, Jūsų nuomone, jaunimas šiandien vertina dvasines vertybes? Žinoma, Vakarų visuomenė yra labai paveikta materialistinio, hedonistinio, vartotojiško gyvenimo būdo. Jei atliktume jaunimo, gyvenančio šioje visuomenėje, kraujo tyrimą, matyt, daugeliui nustatytume nemenką dvasinę anemiją, arba idealų, pasiaukojimo dvasios stygių, o iš kitos pusės dideles greito asmeninio pasitenkinimo paieškas. Taigi dvasinių vertybių stinga. Kai kurie šios dvasinės anemijos simptomai pavyzdžiui yra: laisvės ir spontaniškumo painiojimas. Šūkis, klajojantis daugelio jaunų žmonių aplinkoje, yra daryk tai, kas tau atrodo (ko tau norisi), ir pasiduok tam, ką jauti. Taip, jei tau patinka, ne, jei tau kainuoja. Spontaniškumas nėra laisvė. Jau didysis Augustinas priminė būsi laisvas, jei tapsi vergas; laisvas nuo nuodėmės, teisingumo tarnas. Stiprus pasiaukojimo atmetimas ir menkas kančios toleravimas, kuri suvokiama kaip pasikėsinimas į asmeninės laimės teisę. Malonumo ir laimės painiojimas. Visgi kalbama apie du labai skirtingus dalykus: malonumas ateina iš patenkinto troškimo, o laimė yra gerai atlikto gėrio vaisius. Tuo pat metu, jei pažiūrėsime į jaunimą iš arčiau ir giliau, pamatysime ir daug teigiamų dalykų. Pavyzdžiui: jie atviri religinėms paieškoms, laisvoms nuo ideologinių sąlygotumų; jie atidūs asmeninėms vertybėms; jie ištroškę autentiškos laisvės; ieško dialogo; centre pastato draugystę, solidarumą, teisingumą, įsipareigojimą taikai; juose yra sveikas kūniškumo vertinimas ir naujas požiūris į moters orumą ir misiją Vienu žodžiu, stiprus dvasinių vertybių troškulys. Manau, kad patenkinti šį troškulį šiandien yra didelis iššūkis ir pilietinei visuomenei, ir Bažnyčiai. Ar manote, kad mokyklos mokymas apie šeimos sudarymą gali pakelti vaikų moralę? Koks yra tėvų, televizijos, socialinių tinklų vaidmuo šioje srityje? Šis klausimas primena esminę gero pavyzdžio reikšmę ir atsakomybę duoti gerą pavyzdį. Visi turime būti mokiniai to universiteto, kuriame duodamas ir praktikuojamas geras pavyzdys. Iš tiesų gyvenime svarbiausia yra geras pavyzdys. Gerai žinoma popiežiaus Pauliaus VI mintis šiandien labiau klausoma liudininkų, o ne mokytojų, o jei klausoma mokytojų, tai todėl, kad jie yra liudininkai. Todėl jei tėvai nori turėti gerus vaikus, prieš pradėdami rūpintis vaikais, turi pasižiūrėti į save. Iš tiesų taip yra ir su Juo, geruoju tėvu, kuris gali išpildyti viltį turėti gerus vaikus. Kristaus pedagoginis metodas buvo būtent toks: mokyti duodant pavyzdį. Esame interneto, komunikacijos visuomenėje ir dažnai pamirštame, kad pirmoji komunikavimo forma yra mūsų gyvenimas. Ar norime, ar nenorime, mes nuolat komunikuojame savo gyvenimu! Taigi svarbu pasiūlyti gerų pavyzdžių, perduoti vertybes: gebėjimą atskirti gera nuo bloga, tai, kas teisinga, nuo to, kas neteisinga Kas iš to, jei tėvai siunčia vaiką į geriausią mokyklą, kur jis gauna diplomą, turi socialines-ekonomines garantijas, bet po to dėl vertybių stokos tas vaikas gyvenime priima neteisingus sprendimus? Toks vaikas pateks į bėdą ir įtrauks į bėdą savo tėvus. Kartais savęs klausiame, ar Europoje, o ir apskritai pasaulyje, laimi dvasios ir solidarumo vertybės, ar abejingumas, egoizmas ir vartotojiškumas. Atsakymas priklausys nuo visų įsipareigojimo ir gero pavyzdžio. Tai yra didelė tėvų, televizijos, socialinių tinklų ir, žinoma, bažnyčios atsakomybė perduoti vertybes, geruosius tobulumo, sveikumo pavyzdžius. Užduotis, aišku, sudėtinga, bet su Dievo pagalba įveikiama. Bažnyčios atstovai Latvijoje, įskaitant Janį Pujatą, Šventosios Romos Bažnyčios kardinolą, taip pat įsitraukė į politinį gyvenimą, savo buvimu ir komentarais paremdami tam tikras politines jėgas. Ar Jūs manote, kad tai yra teisinga ir turi būti leidžiama? Pagal savo prigimtį Bažnyčia asmeniškai nesikiša į politiką, ji gerbia valstybės ir jos institucijų, tarp kurių yra ir politinės partijos, autonomiją. Kartu, neįsitraukdama asmeniškai į politiką, Bažnyčia aistringai dalyvauja kovoje už teisingumą, už bendrojo gėrio kūrimą. Todėl Katalikų Bažnyčia nesieja savęs su jokia politine partija, bet įsipareigoja skleisti krikščioniškąsias vertybes, kurios taip pat yra ir žmogiškosios vertybės. Šios vertybės, pavyzdžiui, yra: religinės laisvės principas, gyvenimo šventumas nuo pradėjimo iki natūralios mirties, šeima, sukurta vyro ir moters santuokos pagrindu, atvira atsakingai motinystei ir tėvystei, ugdymo ir mokymo laisvė, teisingai atlyginamas darbas, sveikatos apsauga. Katalikų Bažnyčia ragina visus krikščionis, dalyvaujančius politikoje, palaikyti šias vertybes ir atverti naujus kelius teisingumui. Kardinolas Janis Pujatas, kurį labai gerbiu ir vertinu, yra labai įsipareigojęs krikščioniškųjų vertybių sklaidai Latvijoje, dėl to drąsina visus, kurie kovoja už šias vertybes. Kaip Jūs vertinate santykius tarp Bažnyčios ir Valstybės. Ar manote, kad Latvijoje ir kitose dviejose Baltijos valstybėse jos yra atskirtos? Katalikų Bažnyčia visuomet vertino savo santykius su Latvijos Respublika. Šventasis Sostas buvo vienas iš pirmųjų, pripažinusių Latvijos Respublikos nepriklausomybę po jos paskelbimo 1918 metais. 1922 metais buvo pasirašytas Konkordatas tarp Vatikano ir Latvijos. Pastaraisiais laikais abipusė draugystė buvo sustiprinta labai reikšmingais įvykiais: norėčiau pirmiausia paminėti istorinį Jono Pauliaus II vizitą į šią šalį 1993 metais ir sutarčių pasirašymą 2000 metais. Norėčiau taip pat paminėti labai svarbią ambasadoriaus Dr. Einars Samanis kalbą, pasakytą įteikiant kredencialus popiežiui Benediktui XVI 2009 m. gruodžio 17 dieną. Sveikų valstybės ir Bažnyčios atstovų santykių reikalingumą II Vatikano susirinkimas paaiškino šiais žodžiais: Politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityse yra viena nuo kitos nepriklausomos ir savarankiškos. Tačiau jos abi, nors ir skirtingu pagrindu, tarnauja tų pačių žmonių asmeniniam ir visuomeniniam pašaukimui. Šią tarnybą visų gerovei jos vykdys juo sėkmingiau, juo labiau abi, atsižvelgdamos į laiko ir vietos aplinkybes, stengsis sveikai viena su kita bendradarbiauti (Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes Nr. 76). Ką manote apie gėjų eisenų kampanijas Baltijos šalyse? Ar manote, kad Bažnyčios ir kai kurių aktyvistų veikla, kuri kartais kenkia žmonių orumui, yra leistina? Į šį klausimą norėčiau atsakyti pirmiausia pareikšdamas, kad Katalikų Bažnyčia vertina minties laisvę ir kiekvieno žmogaus asmeninius pasirinkimus. Iš tiesų, jei jūs atimate laisvę, jūs atimate orumą. Tačiau laisvė negali būti absoliuti, nes žmogus nėra Dievas. Žmogaus kelio pasirinkimas negali būti sąlygotas užgaidos ar užsispyrimo ir turėtų atitikti struktūrą, norėtą Kūrėjo. Dėl to Katalikų Bažnyčia mano, kad yra labai svarbu perspėti apie socialinį tų klaidingų teorijų pavojų, kurios iš žmogaus asmens pašalina visą vyriškumo ir moteriškumo reikšmę, tarsi tai būtų grynai biologinio faktoriaus klausimas. Tokios teorijos teigia, kad žmogus, kuris yra intelektas ir troškimai, autonomiškai sprendžia, kas jis yra ir kas nėra. Taip kūniškumas paniekinamas, o pasekmė žmogus, siekiantis išsilaisvinti nuo savo kūno nuo biologinės sferos galų gale sunaikina pats save. Jei teigiame, kad Bažnyčia neturi kištis į tokius reikalus, tai belieka atsakyti: argi žmogus nėra mūsų rūpestis? Ar tikintieji, dėl savo tikėjimo dorybės didžios kultūros turi teisę paskelbti apie visa tai? Ar tai ne jų mūsų pareiga pakelti balsus, kad apgintume žmogų tą būtybę, kuri neatskiriamoje kūno ir sielos vienovėje yra Dievo paveikslas? Manome, kad svarbu tai daryti, žinoma su pagarba, tačiau be svyravimų. Latvijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios arkivyskupas Janis Vanags teigė, kad Latvijos krikščionių vienybė yra išskirtinai gera. Ką Jūs apie tai manote? Kas turėtų būti nuveikta skatinant ekumeninį dialogą ir vienybę? Ko šiame dialoge trūksta? Pritariu arkivyskupo Janis Vanags vertinimui. Jį aplankiau šių metų kovo 3 dieną. Man buvo malonu susitikti ir pabendrauti su arkivyskupu, į kurio veiklą Benediktas XVI žvelgia su susižavėjimu ir viltimi, į santykių nuoširdumą tarp Latvijos liuteronų bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios. Pasinaudodamas metafora pasakyčiau, kad kartu baigėme sienų epochą ir pradedame tiltų epochą. Neslėpkime doktrinos ir pastoracinių skirtumų, kurie mus vis dar skiria, bet tikėkimės, kad skirtumai niekada nepateisina priešpriešų, nesusipratimų, proto ir širdies uždarumo. Kaip tikintieji Viešpačiu, turime sunkią atsakomybę istorijai: mūsų pasidalijimas buvo skandalingas ir nemažai prisidėjo prie modernios visuomenės nukrikščionėjimo proceso. Todėl atgaivinti bendrumo dvasingume įsipareigokime matyti tai, kas teigiama yra kitame, kad priimtume ir vertintume jį kaip Dievo dovaną ir kad neštume vieni kitų naštas. Tiltų vis dėlto nepakanka. Kaip Viešpaties apaštalai norime daug daugiau. Tiltai juk statomi ten, kur yra skiriantys grioviai. Tiltai daugiau nebereikalingi ten, kur skilimą sujungia tiesa ir meilė. Būtent ten atkuriama vienybė. Todėl kartu maldaukime Viešpatį padėti mums vis geriau įgyvendinti Kristaus maldą, kuria jis kreipėsi į Tėvą prieš pasiaukodamas ant kryžiaus: kad visi būtų viena. Kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje: būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Kad ateitume bendrystės keliu į vienybę, turime duoti pirmenybę artimo meilei (carita). Todėl daugiau niekada netolerancijai, pagiežai, kaltinimams, priešiškumui, o visados gyvenimui abipusiškumo dvasia ir brolybėje, už kurią Viešpats atidavė save patį. Ką manote apie Latvijos Bažnyčios materialinius ir žmogiškuosius išteklius? Ar šiame krašte pakanka bažnyčių ir kunigų? Keturių Latvijos diecezijų vyskupai (Rygos, Rezeknės-Agluonos, Liepojos, Jelgavos), kaip šeimininkai ir betarpiški bendradarbiai, turi apie 160 kunigų ir septynis nuolatinius diakonus. Jie visi sudaro vietos bažnyčių tarnystės širdį. Be to, dar yra apie 100 vienuolių, kurie yra nepaprastas žmogiškasis ir pastoracinis diecezijų išteklius. Susipažinau ir su nemažu skaičium gerai išugdytų pasauliečių, motyvuotų ir aktyvių, įsipareigojusių skleisti Evangelijos naujumą ir jėgą, bendradarbiaujančių parapijose ir esančių visuomenės atsinaujinimo raugu. Ar jų pakanka? Jei atsimename apie maždaug 400 tūkst. tikinčiųjų katalikų ir broliškai bendradarbiaujant su įvairių krikščioniškų Bažnyčių jėgomis atsimename visą latvių tautą, ar jų pakanka? Manau, kad ir Latvijos Bažnyčiai turime taikyti Kristaus žodžius Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite Turime melstis, ypač kad išaugtų pašaukimų į kunigiškąją tarnystę ir pašvęstąjį gyvenimą, nes šie pašaukimai yra būtina prielaida Bažnyčios augimui ir yra jos dvasinio gyvenimo patvirtinimas.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |