| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Nauji palaimintieji Kun. Gerhardas Hiršfelderis
Rugsėjo 19 dieną Vokietijos Miunsterio katedroje Dievo tarnas kunigas Gerhardas Hiršfelderis buvo paskelbtas palaimintuoju. Liturgijai vadovavo ir popiežiui Benediktui XVI atstovavo Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris. Gerhardas Hiršfelderis gimė 1907 m. vasario 17 dieną Klodzko mieste, dabartinės Lenkijos teritorijoje. Jo motina nebuvo ištekėjusi už Hiršfelderio, todėl augo nepažinodamas savo tėvo. Gerhardas, baigęs licėjų Klodzke, išvyko į Vroclavą studijuoti teologijos. 1932 sausio 31 dieną gavo kunigo šventimus ir buvo paskirtas dirbti kapelionu netoli Klodzko, jam buvo pavesta rūpintis jaunimo pastoracija. Jaunas kunigas greitai perprato nacionalsocialistų propagandą ir stengėsi jaunimą atitraukti nuo fašistinių organizacijų. Savo pamoksluose jis drąsiai smerkė režimo smurtą ir dėl to 1941 rugpjūčio 1 dieną buvo suimtas. Kalėdamas Klodzko kalėjime, jis parašė apmąstymus apie kunigystę, santuoką ir šeimą. 1941 m. gruodžio 15 dieną kun. Gerhardas buvo išvežtas į Dachau konclagerį, čia 1942 rugpjūčio 1-ąją mirė. Kun. G. Hiršfelderio beatifikacijos byla buvo pradėta 1998 metais Miunsterio katedroje. Šių metų kovo 27 dieną popiežius Benediktas XVI pasirašė dekretą dėl Dievo tarno kun. Gerhardo kankinystės pripažinimo ir leido paskelbti palaimintuoju.
Vienuolė Skaisčiausiosios Mergelės ir Šventojo Kryžiaus Marija
Ispanijoje, Sevilijos mieste, vienuolė Skaisčiausiosios Mergelės ir Šventojo Kryžiaus Marija (Maria de la Purisima de la Cruz) buvo paskelbta palaimintąja. Šventajam Tėvui atstovavo ir beatifikacijos liturgijai vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas arkivyskupas Angelo Amato. Marija Izabelė Romero Salvat gimė 1926 vasario 20 dieną Madride, turtingoje aštuonių vaikų šeimoje. Mokėsi Madrido airių moterų vienuolių kolegijoje. Pilietinio karo metais su šeima persikėlė į Portugaliją, vėliau grįžo į Ispaniją ir apsigyveno San Sebastiane. 1942 metais Marija Izabelė susipažino su Šv. Kryžiaus kongregacijos vienuolėmis, atvykusiomis aplankyti Marijos Izabelės šeimos, kuri dosniai rėmė įvairias religines institucijas. Baigusi Madrido universitetą, 1944 gruodžio 8 dieną Marija įstojo į Šv. Kryžiaus kongregacijos vienuolyną ir pasirinko Skaisčiausiosios Mergelės ir Šventojo Kryžiaus Marijos vienuolišką vardą. Sesuo Marija daug metų vadovavo kongregacijai priklausančioms mokykloms, stengdamasi išlaikyti gyvą kongregacijos charizmą sekti Nukryžiuotąjį Kristų, mylėti pačius neturtingiausiuosius bei jais rūpintis. 1977 metais Skaisčiausiosios Mergelės ir Šventojo Kryžiaus Marija buvo išrinkta kongregacijos vyresniąja ir net tris kartus (1983, 1989 ir 1995 metais) ja perrinkta. Ir būdama vyresniąja ji neatsisakė ir toliau dirbti paprasčiausių darbų: valydavo patalpas, lankydavo ir prižiūrėdavo vargšus. Dažnai sakydavo, kad Dievo namuose nėra prastų darbų visi vienodai yra kilnūs. Ji gyveno, pamiršusi save, visiškai pasiaukojusi Dievui ir vargšams, ištikima kongregacijos charizmai ir tradicijoms. Sesuo Kryžiaus Skaisčiausioji Marija net du kartus 1980 ir 1981 metais susitiko su tuometiniu popiežiumi Jonu Pauliu II. Palaimintoji sesuo Marija mirė Sevilijoje 1998 m. spalio 31 dieną.
Kapucinų vienuolis Leopoldas Alpandeirietis
Ispanijos Granados mieste kapucinų vienuolis Leopoldas de Alpandeire Sančesas Markesas buvo paskelbtas palaimintuoju. Šventajam Tėvui atstovavo ir beatifikacijos liturgijai vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas arkivyskupas Angelo Amato. Palaimintasis Leopoldas gimė 1864 m. birželio 24 dieną valstiečių šeimoje Alpandeiro kaime, Malagos provincijoje, šalies pietuose. Iš savo motinos išmoko maldos dvasios. Vaikystę ir jaunystę praleido ganydamas avis ir dirbdamas lauko darbus. Kartą šventadienio pamokslo metu išgirdęs apie palaimintąjį kapuciną Diegą, nusprendė sekti vienuolio pėdomis. 1899 m. lapkričio 16 dieną apsivilko pranciškonišku abitu. Sevilijos vienuolyne patarnavo kitiems broliams vienuoliams, dirbo žemės darbus. 1903 metais vienuolis Leopoldas buvo nusiųstas į Granados vienuolyną. Čia jis padarė asketinio gyvenimo pažangą, čia subrendo jo vidinis mistinis dvasingumas. Kapucinas Leopoldas Alpandeirietis keliavo į Seviliją, vėliau į Granados ir Antekveros vienuolynus. 1914 metais jis grįžo į Granados vienuolyną ir čia liko iki gyvenimo pabaigos. Vienuolyje ėjo išmaldos prašytojo pareigas: eidavo nuo durų prie durų prašydamas žmonių paaukoti maisto broliams vienuoliams, o atsidėkodavo tris kartus sukalbėdamas Sveika, Marija ir melsdamas Dievo gailestingumo. Sulaukęs 92 metų amžiaus vienuolis Leopoldas mirė 1956 m. vasario 9 dieną. Nors vienuolis ir neatliko didelių darbų, nebuvo didis pamokslininkas, tačiau žinia apie jo mirtį greitai pasklido, o minios žmonių plaukė pagerbti ir atsisveikinti su mirusiu vienuoliu. Pasak arkivyskupo A. Amato, žmonių atmintyje likusio neišdildomo palaimintojo Leopoldo atminimo paslapties reikėtų ieškoti nereikšmingų žmonių mistikoje. Artimo meilė, nuolankumas ir pamaldumas į Dievo Motiną yra išskirtinės vienuolio Leopoldo savybės. Jo artimo meilės darbus visada lydėjo ypatingas nuolankumas. Pagal VR
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |