Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Popiežius dėkojo už nuoširdų priėmimą

Jos Didenybę Karalienę Elžbietą ir popiežių Benediktą XVI Škotijos sostinėje Glazge sveikina vaikai

Vėlų sekmadienio vakarą (apie 22 val. Romos laiku) popiežiaus lėktuvas iš Birmingemo parskrido į Romos Kempino oro uostą, o dar po pusvalandžio Šventasis Tėvas jau buvo savo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfo rūmuose.

Išlydėti vizitą baigiančio popiežiaus į Birmingemo oro uostą atvyko Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Kameronas. „Atsisveikinimo ceremonija užbaigia nepaprastas keturias dienas, sujudinusias visą mūsų šalį, – sakė premjeras. – Šio tikrai istorinio vizito metu Jūs, Šventasis Tėve, kalbėjote šešiems milijonams katalikų, bet jūsų žodžių klausėsi šešiasdešimties milijonų tauta ir milijonai žmonių visame pasaulyje. Jūs paskelbėte žinią, skirtą ne tik katalikams, bet mums visiems – kiekvienam tikinčiam ir netikinčiam žmogui. Tai iššūkis mums visiems, kviečiamiems klausyti savo sąžinės balso, kalbėti ne tik apie savo teises, bet ir apie atsakomybę, ne apie tai, ką galime sau nuveikti, bet apie tai, ką galime padaryti kitiems.“

Dangus daugiau nei pragaras

Kun. Vytenis Vaškelis

Graži pasakaitė ir tiek. Tokius žodžius galėtume ištarti, jei palyginimas apie turtuolį, atsidūrusį nesibaigiančiuose kentėjimuose, ir elgetą Lozorių, išaukštintą amžinojo Jeruzalės miesto aukštikalnėse, nebūtų paskelbtas paties Dievo Sūnaus, kuriam priklauso laikai ir visa, kas amžina. Mąstantys tikintieji supranta, kad jei nebūtų įvykęs Gelbėtojo Jėzaus atpirkimas, žmogaus egzistencija tebebūtų ne tik chaotiška, bet ir beprasmė.  Nes jei po šio gyvenimo nėra kito, tada kiekvieno iš mūsų po mirties laukia apokalipsiška lemtis – absoliutus sunaikinimas. Tuomet mus gali apvaldyti „eretiška“ mintis: geriau gal nebūčiau gimęs...

Mirė pirmasis indų dalitų arkivyskupas

Haiderabado arkivyskupas Joji Marampudi, pirmasis Indijos arkivyskupas dalitas

Rugpjūčio 27 dieną nuo širdies smūgio mirė 68 metų Haiderabado arkivyskupas Joji Marampudi, pirmasis Indijos arkivyskupas dalitas. Ganytojo sveikata buvo silpna, ligoninėje jis gulėjo nuo birželio pradžios. Pagal jo paties paskutinę valią, gedulo Mišios už jį buvo aukotos rugpjūčio 30 dieną Vijayawada mieste, buvusioje jo katedroje.

Joji Marampudi paskyrimas Haiderabado arkivyskupu buvo reikšmingas įvykis Indijos krikščionims. Nors Indijoje kastų sistema oficialiai yra panaikinta, tačiau socialiai ji neišnyko. Žemesniųjų kastų nariai lenkiasi aukštesnėms. Kai kurios profesijos, kai kurios darbo vietos neoficialiai rezervuotos aukštesniųjų kastų nariams. Tačiau net ir žemiausios kastos narys galėjo turėti daugiau lūkesčių už indus dalitus, kurie net nepatenka į kastų sistemą. Jų socialinis statusas yra žemesnis už pačios žemiausios kastos nario, tad dar ir šiandien tai nulemia visišką jų beteisiškumą. Aukštesnės kastos narys, sumušęs ar net nužudęs dalitą, anksčiau išvengdavo atsakomybės. Dalitai aukštesniųjų kastų nariams yra „nešvarūs“. Po jų apsilankymo namuose ar prisilietimo prie jų reikėdavo daryti apsivalymo apeigas. Dėl to dalitai buvo vadinami „neliečiamaisiais“.

Nauji palaimintieji

Kun. Gerhardas Hiršfelderis

Rugsėjo 19 dieną Vokietijos Miunsterio katedroje Dievo tarnas kunigas Gerhardas Hiršfelderis buvo paskelbtas palaimintuoju. Liturgijai vadovavo ir popiežiui Benediktui XVI atstovavo Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris.

Gerhardas Hiršfelderis gimė 1907 m. vasario 17 dieną Klodzko mieste, dabartinės Lenkijos teritorijoje. Jo motina nebuvo ištekėjusi už Hiršfelderio, todėl augo nepažinodamas savo tėvo. Gerhardas, baigęs licėjų Klodzke, išvyko į Vroclavą studijuoti teologijos. 1932 sausio 31 dieną gavo kunigo šventimus ir buvo paskirtas dirbti kapelionu netoli Klodzko, jam buvo pavesta rūpintis jaunimo pastoracija. Jaunas kunigas greitai perprato nacionalsocialistų propagandą ir stengėsi jaunimą atitraukti nuo fašistinių organizacijų. Savo pamoksluose jis drąsiai smerkė režimo smurtą ir dėl to 1941 rugpjūčio 1 dieną buvo suimtas. Kalėdamas Klodzko kalėjime, jis parašė apmąstymus apie kunigystę, santuoką ir šeimą. 1941 m. gruodžio 15 dieną kun. Gerhardas buvo išvežtas į Dachau konclagerį, čia 1942 rugpjūčio 1-ąją mirė.

Šešiasdešimt kunigystės metų

Romas BACEVIČIUS

Vyskupai Arūnas Poniškaitis ir Juozas Žemaitis MIC (centre) bei kunigystės 60-metį švenčiantis kan. Pranas Liutvinas (dešinėje) Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje

Šiandien, rugsėjo 24 dieną, sukanka 60 metų, kai vyskupas Kazimieras Paltarokas kunigais įšventino trylika Kauno kunigų seminarijos klierikų. Kunigystės 60-mečio sulaukė penki iš jų: kan. Pranas Liutvinas, kunigai Juozas Gunta, Kazimieras Lapinskas, Antanas Jurgaitis ir Jonas Survila. Praėjusį sekmadienį, rugsėjo 19-ąją, du kunigai bendrakursiai – kan. Pranas Liutvinas ir kun. Jonas Survila – savo tarnystės Dievui ir žmonėms 60-metį minėjo Kaune, Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje, kur tuo pačiu metu vyko ir tituliniai atlaidai. Šventėje dalyvavo vyskupai Juozas Žemaitis MIC ir Arūnas Poniškaitis, mons. Alfonsas Svarinskas, kan. Vytautas Vaičiūnas, kunigai Viktoras Brusokas, Gediminas Bulevičius, Juozas Fakėjavas, Virginijus Gražulevičius, Vytautas Užkuraitis ir Kęstutis Vosylius.

Bendruomenėse

Bažnyčios šimtmečiui – Sakralinių skulptūrų parkas

Alvyra Grėbliūnienė

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis su Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariais

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28 – 30) Šiais Kristaus žodžiais Ratnyčios Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia kvietė atvykti į jos 100 metų jubiliejų. Visi, kurie atėjo, buvo atgaivinti Gyvąja Duona iš Vilniaus arkivyskupijos arkivyskupo metropolito kardinolo Audrio Juozo Bačkio, vyskupo emerito Juozo Tunaičio ir kitų kunigų rankų.

Belskite – ir bus atidaryta

Albinas BERNOTAS

Kan. Pranas Liutvinas apie 1983 metus

Už mašinos lango pakele driekdamiesi trūkinėjančiu punktyru per nakties tamsumą lekia balkšvo sniego ruožai, kūlversčiais per griovius verčiasi susikūprinusios, susmegusios pusnys, tokios pat purvinai balkšvos kaip ir visur aplink sūkuriuojantys ūkanų tumulai, net sunku patamsy atskirti, kur ten pavasarinio sniego likučiai pagrioviuos slūgso, o kur nuo atbundančios po žiemos miego drėgnos ir šalvėjančios velėnos vaiduokliški miglų draiskalai aukštyn besiraivydami rangosi… Bet mudviem su Vituku šiąnakt nelabai ir rūpi nei tos visokiausias figūras aplink laukuos išdarinėjančios miglos, nei tie ištižę sniegai, tiesa, mane vežiojančiam giminaičiui Vitukui gal kiek ir rūpi, nes jis prie vairo, pažliugęs duobėtas kelias mašiną kratydamas mėto į visas puses, tik ir stebeilyk išpūtęs akis, kad kiek užsižiopsojęs neįlėktum į griovį, pilną vandeningos sniego košės. „Žiūrėk, – lėtindamas mašinos greitį man sako Vitukas, – žiūrėk, ar čia jau tik nebus tas pats posūkis, apie kurį mums ligoninėje kalbėjo ta seselė?“ Nespėjus man nė gerai apsidairyti, mašina staigiai pasuka į dešinę, kiek pariedėjus apsisuka ir sustoja, užgęsta šviesos, tada išlipęs nelabai ką įžiūrėsi, balkšvi miglų tumulai atkakliai grumiasi su nakties tamsuma, ir šių naktinių gamtos grumtynių įkarštyje vis dėlto akyse netrukus pasidaro lyg ir šviesiau, jau matau, kad esam atsidūrę tarsi kokiam dideliam senais medžiais apaugusiam kieme ar aikštelėje, netoliese niūkso tamsus ilgas namas. „Tai čia turbūt ir bus klebonija“, – sako Vitukas. Nuėjęs prie to namo pusiau apgraibom susirandu duris, nedrąsiai krumpliais pabeldžiu. Tyla. Antrąsyk pabeldžiu stipriau. Vėl ta pati tyla. Palei sieną skersom slinkdamas užčiuopiu lango rėmą. Pabarbenu į šaltą stiklą galais pirštų, atsargiai, lyg liesčiau skaudžią žaizdą, turbūt todėl ir stojusi tyla darosi kažkokia maudžianti, smilkiniuos vis skaudžiau sutvinksinti. Namo viduje nė menkiausio garso, atrodo, lyg čia niekas nebegyventų, lyg čia būtų seniai visi išmirę, lyg čia nebūtų likę nė gyvos dvasios, – tokios galvoje pakrikai šmėstelėjusios minčių nuotrupos paragina į langą barkštelėti kiek drąsiau ir stipriau. Į mano barkštelėjimą panašiu barkštelėjimu kažkas atsiliepia ir namo viduje, lyg koks aidas, kaip tikras aidas, po kurio įsivyrauja dar didesnė tyla. Ką daryti? O ką čia daugiau darysi, belieka tik važiuoti atgal nieko nepešus. Belskite – ir jums bus atidaryta… Prisimenu evangelinius žodžius, šimtus kartų girdėtus bažnyčioje nuo pat vaikystės. Tamsoje niekas nemato mano kreivos šypsenos. Nemato, bet paskutinius kumščių smūgius į duris atsisveikinant vis dėlto išgirdo. Labai apsidžiaugiu, kad naktis, tamsa, todėl ir mano kreivo šypsnio, išskyrus Dievą, niekas daugiau nepastebėjo, nematė. Niekada nereikia, galvoju, paskubom susierzinus dėl ko šaipytis iš šventų dalykų, reikia turėti šventos kantrybės. Laukujės durys, žinoma, neatsidaro, bet atsidaro kitos durys, ten, kažkur toliau namo viduje, ir pasigirsta balsas, kaip man pasirodė, senyvo, sakyčiau, ne išsigandusio, bet kažko labai bijančio ar įgąsdinto žmogaus.

Laikas ir žmonės

Leckavos paminklai

Albertas Ruginis

Paminklas Žemaičių krikšto ir Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui

Mažytis  Leckavos miestelis,  įsikūręs Lietuvos ir Latvijos pasienyje, Ventos ir Vadaksties upių santakoje, kadaise garsėjęs Jokupinių ir Pranculių jomarkais, o nūnai atsidūręs galingų naftos perdirbimo gamyklos kaminų papėdėje,  buvo tylus ir apsnūdęs, iki jame nepasirodė Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios kunigas rezidentas Antanas Jurgaitis.

Kunigas Antanas Jurgaitis gimė 1926 m. balandžio 28 d. Upynos kaime,  Šilalės rajone. Mokėsi Upynos bei  Skaudvilės mokyklose, Tauragės ir Šilalės gimnazijose, paskui Telšių kunigų seminarijoje ir  Kauno tarpdieciezinėje kunigų seminarijoje.

Rusų kalba leidžiami leidiniai – Lietuvos draugai, konkurentai ar oponentai?

Gintaras Visockas

Pasaulinės rusų spaudos asociacijos emblema Autoriaus nuotrauka

Rugsėjo 13–14 dienomis Vilniuje vyko Pasaulinės rusų spaudos asociacijos (PRSA) posėdis, į kurį susirinko rusakalbės žiniasklaidos vadovai ir vyriausieji redaktoriai iš daugiau nei 20-ies šalių. Mums, lietuviams, žinoma, pirmiausiai rūpi, ar didėja rusų kalba leidžiamos žiniasklaidos įtaka Baltijos šalyse ir kokia iš tiesų toji įtaka. Sakykim, kaip derėtų traktuoti Lietuvoje rusų kalba leidžiamus populiarius savaitraščius – kaip draugus ar kaip oponentus?

Tėviškės lobiai

Atgimsta naujam gyvenimui

Bronius VERTELKA

Restauruoti Pakruojo dvaro centriniai rūmai

Įvažiavus į Žeimelį nuo Linkuvos, atsiveria  vienintelis Lietuvoje didžiosios ir mažosios karčemų kompleksas. Savo laiku Žeimelyje buvo 11 karčemų. Mažoji karčema priklauso Pakruojo rajono savivaldybei. Beveik prieš 20 metų pastatas buvo dalinai restauruotas (pakeistas stogas ir perdangos), tačiau tų laikų statybinės medžiagos pasirodė esančios nekokybiškos ir jo būklė vėl tapo avarinė. Teko imtis skubių priemonių padėčiai taisyti, kadangi dalį statinio užima Pakruojo krašto muziejus „Žiemgala“, turintis 6,5 tūkstančio eksponatų. Pernai buvo atlikti svarbiausi darbai, kad muziejaus fondų nesunaikintų drėgmė ir šaltis. Muziejaus direktorius Pranas Razgus vylėsi turėti papildomų patalpų. Rekonstravus visą namą,  muziejui atsirastų dar trys salės.  Skirta lėšų  įrengti „Žiemgalos“ apšildymo sistemą. Didžioji karčema turi du savininkus ir yra tinkamai prižiūrima. Rajone yra apie 350 saugotinų objektų, net 17 vėjo malūnų, arba maždaug tredalis visų Lietuvos malūnų, įtrauktų į kultūros paveldo registrą. Restauruotas medinis Stačiūnų malūnas atiduotas vietos bendruomenės reikmėms. Iš kultūros paveldo objektų  svarbiausias – Pakruojo dvaras, į kurio restauravimą savivaldybė nepagailėjo investuoti ne vieną milijoną litų. Dvaras turi  34  pastatus – tai daugiausia akmeniniai ūkinės paskirties namai.  Pastatai pamažu prikeliami gyvenimui. Liko sutvarkyti tik pietinę ūkinę dalį.