Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Belskite – ir bus atidaryta

Albinas BERNOTAS

Kan. Pranas Liutvinas apie 1983 metus

Už mašinos lango pakele driekdamiesi trūkinėjančiu punktyru per nakties tamsumą lekia balkšvo sniego ruožai, kūlversčiais per griovius verčiasi susikūprinusios, susmegusios pusnys, tokios pat purvinai balkšvos kaip ir visur aplink sūkuriuojantys ūkanų tumulai, net sunku patamsy atskirti, kur ten pavasarinio sniego likučiai pagrioviuos slūgso, o kur nuo atbundančios po žiemos miego drėgnos ir šalvėjančios velėnos vaiduokliški miglų draiskalai aukštyn besiraivydami rangosi… Bet mudviem su Vituku šiąnakt nelabai ir rūpi nei tos visokiausias figūras aplink laukuos išdarinėjančios miglos, nei tie ištižę sniegai, tiesa, mane vežiojančiam giminaičiui Vitukui gal kiek ir rūpi, nes jis prie vairo, pažliugęs duobėtas kelias mašiną kratydamas mėto į visas puses, tik ir stebeilyk išpūtęs akis, kad kiek užsižiopsojęs neįlėktum į griovį, pilną vandeningos sniego košės. „Žiūrėk, – lėtindamas mašinos greitį man sako Vitukas, – žiūrėk, ar čia jau tik nebus tas pats posūkis, apie kurį mums ligoninėje kalbėjo ta seselė?“ Nespėjus man nė gerai apsidairyti, mašina staigiai pasuka į dešinę, kiek pariedėjus apsisuka ir sustoja, užgęsta šviesos, tada išlipęs nelabai ką įžiūrėsi, balkšvi miglų tumulai atkakliai grumiasi su nakties tamsuma, ir šių naktinių gamtos grumtynių įkarštyje vis dėlto akyse netrukus pasidaro lyg ir šviesiau, jau matau, kad esam atsidūrę tarsi kokiam dideliam senais medžiais apaugusiam kieme ar aikštelėje, netoliese niūkso tamsus ilgas namas. „Tai čia turbūt ir bus klebonija“, – sako Vitukas. Nuėjęs prie to namo pusiau apgraibom susirandu duris, nedrąsiai krumpliais pabeldžiu. Tyla. Antrąsyk pabeldžiu stipriau. Vėl ta pati tyla. Palei sieną skersom slinkdamas užčiuopiu lango rėmą. Pabarbenu į šaltą stiklą galais pirštų, atsargiai, lyg liesčiau skaudžią žaizdą, turbūt todėl ir stojusi tyla darosi kažkokia maudžianti, smilkiniuos vis skaudžiau sutvinksinti. Namo viduje nė menkiausio garso, atrodo, lyg čia niekas nebegyventų, lyg čia būtų seniai visi išmirę, lyg čia nebūtų likę nė gyvos dvasios, – tokios galvoje pakrikai šmėstelėjusios minčių nuotrupos paragina į langą barkštelėti kiek drąsiau ir stipriau. Į mano barkštelėjimą panašiu barkštelėjimu kažkas atsiliepia ir namo viduje, lyg koks aidas, kaip tikras aidas, po kurio įsivyrauja dar didesnė tyla. Ką daryti? O ką čia daugiau darysi, belieka tik važiuoti atgal nieko nepešus. Belskite – ir jums bus atidaryta… Prisimenu evangelinius žodžius, šimtus kartų girdėtus bažnyčioje nuo pat vaikystės. Tamsoje niekas nemato mano kreivos šypsenos. Nemato, bet paskutinius kumščių smūgius į duris atsisveikinant vis dėlto išgirdo. Labai apsidžiaugiu, kad naktis, tamsa, todėl ir mano kreivo šypsnio, išskyrus Dievą, niekas daugiau nepastebėjo, nematė. Niekada nereikia, galvoju, paskubom susierzinus dėl ko šaipytis iš šventų dalykų, reikia turėti šventos kantrybės. Laukujės durys, žinoma, neatsidaro, bet atsidaro kitos durys, ten, kažkur toliau namo viduje, ir pasigirsta balsas, kaip man pasirodė, senyvo, sakyčiau, ne išsigandusio, bet kažko labai bijančio ar įgąsdinto žmogaus.