|
Imperijos žlugimo priežastys
Toliau spausdiname ištrauką iš naujos knygos.
Pradžia Nr. 46,
55,
59,
67
Dr. Petras Ironis Jokubka
Malavis
Malavio sala yra Indijos vandenyne, į pietryčius nuo Afrikos žemyno. Šalis turi apie keturis milijonus beveik juodosios rasės gyventojų. Baltųjų priskaičiuojama iki šimto tūkstančių. 1891 metais Malavis tapo Anglijos protektoratu, o nuo 1969 metų tapo nepriklausoma ir įstojo į Anglijos Commonwealthą.
Krašte daug dėmesio skiriama išsilavinimui. Pradžios mokyklos daugiausia priklauso vienuolynams. Didelė dalis suaugusių lanko vakarines mokyklas, o kiti lavinasi patys.
Nuo 1961 metų per šešerius metus viduriniojo lavinimo mokyklose mokinių skaičius padidėjo maždaug trigubai. Nuo 1965 metų veikia universitetas, kuriame studijuoja apie 500 studentų.
Pagrindinis gyventojų užsiėmimas yra žemdirbystė. Dalį maisto Malavis eksportuoja. Nors Malavis daro pažangą, bet pagal krašto resursus darbininkų atlyginimas vargu ar kada nors galės pasiekti vidutinį NATO valstybių atlyginimą, ir todėl Malavis negalės patekti į Pasaulinę konfederaciją.
Kinija
Iš senųjų Kinijos raštų ir išlikusių pastatų matyti, kad kinų Šanų dinastija (XVIXII a. pr. Kr.) pradėjo organizuoti valstybę, kuri apėmė Geltonosios upės baseiną. Bendruomenė susidarė iš kelių feodalinių genčių, kurias jungė bendra kalba ir papročiai. Išlikę įrengimų griuvėsiai rodo, kad jau tuo metu kinai laistė laukus, kasė kanalus. Darbus atliko valstybės organizuojami darbininkai. Kinų pažangą rodo išlikę žalvariniai dirbiniai, audiniai, skulptūros, o ypač raštas.
Antrosios Ču dinastijos laikais (1100221 pr. Kr.) įsigali kinų rašyba ir pradedama spausdinti knygas. Tuo laiku gyveno įžymūs mokslininkai Konfucijus, Lao Dzė ir Mencijus. Įsigalėjo dideli žemvaldžiai, kurie bandydavo diktuoti valdovams savo sąlygas.
Konfucijus skelbė dorovės dėsnius: moters paklusnumą vyrui, vaikų tėvui, o piliečių valdovui. Jo autoritetas šaly išaugo, o vėlesniais laikais jis laikytas pranašu ir jam statytos šventoves. Konfucijaus mokslą sekė ir šviesuomenė. Liaudis turėjo savo pranašą Lao Dzė, kuris skelbė taoizmo religiją, kurios vardas pareina nuo kanoniškos knygos pavadinimo Tao-te-kin. Tą knygą yra parašęs nežinomas autorius, kuris save vadino Lao Dzė. Šios knygos spausdintų ir net iškaltų uolose tekstų yra išlikę ir iki šių laikų. Knygoje rašoma apie įsivaizduojamą būtybę, kuri yra sukūrusi dangų, žemę ir žmones.
Taoizmas skelbė esant nemirtingą ne tik žmogaus sielą, bet ir kūną. Taoistai matė Dievą visoje gamtoje. Jų skelbiama religija išliko iki šių laikų, bet komunizmui persekiojant jų skaičius sumažėjo.
Ču dinastijos laiku Kinijoje išsiplėtė prekyba su Indija ir pietinėm Europos valstybėm. Praturtėjusioje Kinijoje prasidėjo nuolatiniai karai. Ču dinastija žlugo, o jos vietoj iškilo Čieno dinastija (250206 pr. Kr.). Dinastijos vadas Ši-Huan-di nugalėjo feodalus ir įkūrė stiprią valstybę. Vietoj feodalų jis paskyrė valdininkus, kuriuos galėjo bet kada atleisti.
Ši-Huan-di įvedė matų sistemą ir išleido pinigus. Jis išplėtė Kinijos ribas iki moderniųjų laikų lygio. Jo laikais Kinija kovojo su pusiau laukiniais hunais. Nuo jų apsiginti pastatė Didžiąją sieną, kurios dalys yra išlikę iki šių laikų.
Nuo Ši-Huan-di laikų Kinija buvo imta vadinti dabartiniu vardu: vokiškai ir angliškai China; prancūziškai Chine.
Hano dinastija (206 pr. Kr. 221 po Kr.)
Šios dinastijos įkūrėjas buvo karo vadas Liu-Panu. Jis nužudė imperatorių ir pasisavino jo titulą. Hano valdovas rėmėsi Konfucijaus mokslu. Administraciją jis paliko tą pačią, tik sugriežtino įvedė aukštiesiems valdininkams rašybos egzaminus.
Kinų raštas yra labai sunkus. Jis susideda iš beveik 10 000 ženklų. Kiekvienas žodis turi savo ženklą. Tiek ženklų galėjo išmokti tik jaunuoliai iš aukštosios klasės, todėl tik jie ir galėjo patekti į valdininkus. Plačiai liaudžiai išsilavinimas nebuvo prieinamas. Tokiu būdu kvalifikuoti darbai buvo vien aukštojo luomo rankose.
Fiziniam darbui pritrūkdavo darbininkų, todėl valdžia gaudydavo žmones vergų darbui: kanalų kasimui, kelių tiesimui, tvirtovių statymui ir šilko gamybai.
Taikiu metu Hano dinastijos kinai prekiavo su hunais, totoriais ir mongolais. Kai Kinija praturtėjo, šie pirmieji ėjo ją apiplėšti. Taip kilo pirmųjų amžių karai. Padėčiai kiek aprimus, kinai prekiavo su Romos imperijos valstybėmis. Jų šilkas siekė Viduržemio jūros kraštus. Metraščiuose yra užfiksuota, kad 166 metais romėnų delegacija pasiekė Kiniją. Šiuo laikotarpiu kinai pradėjo gaminti popierių ir vartoti kilnojamas raides, paplito arbata. Arbata kinai prekiavo su Japonija jau III a. pr. Kristų.
220580 metų laikotarpy Kinija suskilo į kelias nomadines valstybes, kurių gyventojai pamažu susimaišė su kinais.
Sui dinastija (580618)
Sui dinastija, nugalėjus mažas valstybes, vėl sujungė susiskaldžiusią Kiniją. Užėmusi derlingus žemės plotus tarp Geltonosios ir Mėlynosios upių, Kinija užtikrino egzistenciją visam kraštui. Tas upes Kinija sujungė Didžiuoju 2000 mylių ilgio kanalu. Kanalas tarnavo laivininkystei ir laukų drėkinimui.
Tano dinastija (618907)
Perėmęs valdžią Tanas atnaujino karą su Korėja, bet nedaug ką laimėjo. Iš metraščių žinoma, kad jis palaikė ryšius su Japonija. Jam valdant, iš Kinijos budistų religija paplito į Korėją ir Japoniją.
Tano viešpatavimo metu Kinija pasiekė savo aukščiausią gerovę: buvo pertvarkyta administracija, laisvos žemės išdalytos dirbantiesiems. Krašte įsigalėjo budistų vienuoliai. Juos kiek aptramdė valdžia, kuri nusavino jų nuosavybę. Kinų siena saugojo valstybę nuo nomadų užpuldinėjimų, o patys kinai užpuldinėjo kaimynus ir pasiekė net Tibetą.
Šiuo metu kinai pradėjo gaminti porcelianą, kuris pasidarė svarbi prekė. Angliškas indų pavadinimas china rodo jų kilmę. Tano dinastija krito, kai krašto šiaurinę dalį užėmė mongolai. Po to buvo net penkios dinastijos, kurioms valdant nieko labai svarbaus neįvyko. Po jų vėl įsikūrė Suno dinastija.
Suno dinastija (9601280)
Suno dinastija dalinai sujungė padalytą valstybę ir perkėlė sostinę į Hančou miestą. Šiaurinė dalis su sostine Pekinu paliko nomadų valdoma.
Kinų kultūra plito toliau. Atsirado spaustuvės. Kinų pirkliai pradėjo lankytis Indijoje ir Indokinijoje, užmezgė ryšius su žydais ir arabais. Svarbiausios kinų prekės buvo porcelianas, šilkas, medvilnė ir metalo dirbiniai. Kinai pradėjo spausdinti popierinius pinigus, naudoti paraką karo tikslams. Suno dinastijai valdant, Kiniją užpuolė Čingiskano vadovaujami mongolai. Jie buvo nukariavę kai kurias vidurinės Azijos sritis, o perlipę Didžiąją sieną ėmė terioti ir Kiniją. Po Čingiskano mirties jo anūkas Kinijoje pradėjo mongolišką Juano dinastiją.
Juano dinastija (12801368)
Juano dinastija savo sostine pasirinko Pekiną. Dinastija dabar valdė ne tik Kiniją, bet ir dideles Azijos bei dabartinės Rusijos sritis. Tą imperiją aprašė Markas Polas. Iš jo aprašymo sužinoję apie Kiniją joje ėmė gausiau lankytis europiečiai, o kinai pradėjo imigruoti į Rusiją. Taip atsirado kinų kolonijos Maskvoje, Naugarde ir kituose Rusijos miestuose.
Mongolai Kinijoje daug padarė: pailgino Didįjį kanalą ir iškasė jų daugiau. Jie pastatė javams sandėlius ir laikė juos pilnus, kasmet pakeisdami javus ir juos badmečiu veltui dalydavo žmonėms. Buvo šelpiami vargšai, seneliai ir vaikai našlaičiai. Sergantiems vargšams buvo pastatytos specialios ligoninės. Kinai organizavo teatrus ir net operas. Mongolai Kinijoje laikėsi išdidžiai ir izoliuotai, todėl užgavo kinų išdidumą. Slaptai vyko agitacija prieš okupantus ir kilo sukilimas. Sukilimui vadovavo budistų vienuolis Hun-Vu. Laimėję laisvės karą kinai įkūrė naują Mino dinastiją ir pasirinko sostinei Nankino miestą.
Mino dinastija (13681644)
Jos įkūrėjas buvo Yiian-chang. Mino dinastijai valdant Kinijos įtaka išsiplėtė į pietinę Mandžiūriją, Korėją, Išorinę Mongoliją, Anamą, Birmą ir Javą. Dinastija sukūrė savo laivyną ir užmezgė ryšius su Japonija, Azijos ir net su šiaurinės Afrikos valstybėmis. Įsitvirtindama Korėjoje Kinija susidūrė su Japonija.
Dinastija vykdė patriotinę politiką ir mažino mongolų įtaką. Ji rėmė Konfucijaus ir varžė kitas religijas, ypač krikščionių. Dabar kinai kodifikavo anksčiau išleistus raštus ir sudarė didžiulį raštų rinkinį. Buvo pradėta leisti romanai ir apysakos.
Į Kiniją pradėjo imigruoti europiečiai, kuriems kelią paruošė portugalų pirkliai. Juos sekė jėzuitų vienuoliai su vadovu tėvu Matteo Ricci. Tėvas Ricci puikiai išmoko kinų kalbą ir palaikė artimus ryšius su imperijos dvaru. Jis nupiešė pirmą pasaulio žemėlapį, Pekine įkūrė pirmą katalikišką parapiją.
Mino dinastijos vadovas pradėjo lėbauti ir išsigimė. Pasipiktinę valstiečiai sukilo. Jų vadas Li-cočinas paėmė sostinę Pekiną.
Spaudai parengė Stasys POVILAITIS
© 2010 XXI amžius
|