| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Apie pasaulinę konfederaciją Toliau spausdiname ištrauką iš naujos knygos. Pradžia Nr. 46, 55, 59, 67, 76 Dr. Petras Ironis Jokubka
Či-Bei-Čeno (Čeng) Mandžiūrų dinastija (16441912) Mandžiūrai, nors ir būdami Kinijos mažuma, sugebėjo paimti valdžią ir išsilaikyti iki Naujųjų amžių. Jie įsiliejo į kinų tautą ir tapo kinais. Būdami valdžioj, jie palaikė savo kilmės žmones ir skyrė juos į aukštesnes valdžios vietas. Šiai dinastijai valdant Kinija plėtė savo teritorijas: užėmė Formozos salą ir ją išlaikė savo žinioje, iki joje įsikūrė iš žemyno išvaryti Čiangaišeko nacionalistai, kurie salą valdo iki šių laikų. Viduje kinai pradėjo atsiriboti nuo svetimų šalių įtakų, pradėjo kontroliuoti svetimųjų kišimąsi į vidaus reikalus. Portugalams buvo leista veikti tik savo kolonijoje, Sibire pristabdytas rusų plėtimasis. Tik išimties tvarka buvo leista vienam rusų ortodoksų šventikui apsigyventi Pekine. Plėsdamasi į Rytus Kinija kariavo su Korėja, Tibetu, Birma ir Nepalu. Nors jiems galutinai ten nepavyko įsikurti, bet jie įsitvirtino Mongolijoje, be to, užėmė Turkestaną. Inkorporavusi Mongoliją, Kinija tapo antrąja pagal dydį pasaulio valstybe (po Rusijos). Mandžiūrų viešpatavimas buvo švelnus. Jie puikiai žinojo, kad yra mažuma, todėl labiau taikėsi negu vadovavo. Jie kalbėjo kinų kalba, todėl patys nutautėjo. Tam, kad išsiskirtų iš kitų kinų daugumos, jie pradėjo auginti ilgus plaukus ir pinti juos į kasas. Mandžiūrų Či-Bei-Čeno (Čeng) dinastijos metu kai kurios Europos tautos pradėjo domėtis prekyba su Kinija. Kinijos šilkai, arbata ir porcelianas traukė Europos tautas, o čia jos galėjo parduoti kailius, fabrikų gaminius ir vilną, vėliau ir opiumą. Pirmieji Kinijoje pradėjo kurtis portugalai. Netrukus jais pasekė anglai, olandai, prancūzai ir amerikiečiai, kuriems kailius pristatydavo indėnai. Opiumą kinams pardavinėdavo anglai. Kad sustabdytų šią prekybą, įsikišo kinų valdžia. Ji konfiskavo didelius opiumo kiekius ir juos suvertė į vandenį. Į tai Anglija reagavo labai piktai ir 1842 metais paskelbė Kinijai karą. Taip prasidėjo europiečių šeimininkavimas Kinijoje ir jos išnaudojimas. Nors Kinija buvo daugelio išnaudojama ir skriaudžiama, vis dėlto ji sugebėjo gerinti krašto ekonomiką ir kelti gyventojų gerovę, konfiskavo žemę iš didelių savininkų ir ją išdalino darbininkams, kurie ją dirbo, ėmė bausti griežtomis bausmėmis tuos, kurie skriaudė darbininkus. Mandžiūrų dinastijos vadovai dalį savo dvarų išdalino darbininkams. Kinų imperija aukščiausią lygį buvo pasiekusi valdant Kan-Hi (16621724) ir Kien-Lo-Nui. Šiuo laikotarpiu Kinija dar buvo savarankiška ir nedraskoma savų magnatų. Pekine ji pastatė didžius imperatorių rūmus su puikiais vasarnamiais, kurie buvo apstatyti gerų meistrų gamintais baldais, o lentynos prikrautos porceliano indų. Šiuo laikotarpiu imperatoriams didelę įtaką darė tėvai jėzuitai, kuriuos imperatorius kvietė į savo rūmus ir leido jiems skelbti krikščionybę. Vėliau jų veikla buvo suvaržyta, bet vis viena jie pasiliko gyventi valdovų rūmuose. Jėzuitų dėka Kinijoje vystėsi architektūra ir dailė, ypač tapyba. Pirmasis kinų karas su Anglija (18391844) Devynioliktame šimtmetyje, vystantis pramonei, Europos valstybės ieškojo naujų rinkų, o Kinijos rinka buvo labai didelė. Britų prekybininkai reikalavo, kad Anglija išgautų iš Kinijos pažadą, kad prekiaus tik su Anglijos East Indija company. Kinams atmetus tuos reikalavimus, santykiai tarp Anglijos ir Kinijos darėsi įtempti. Ginčas pasiekė kulminacinį tašką, kai britai pareikalavo, kad kinai leistų pardavinėti opiumą pačioje Kinijoje. Kai ši prekyba atvedė Kiniją prie bankroto, ji ją uždraudė. Dar kurį laiką slapta prekiavo piratai, gangsteriai ir slaptos organizacijos. Kai kinai prieš juos pavartojo karinę jėgą, kilo Pirmasis opiumo karas. Anglija tą karą laimėjo palyginant lengvai ir išsikovojo teisę pardavinėti Kinijoje opiumą. Be to, ji gavo Hong Kongo salą ir teisę naudotis kinų uostais: Canton, Armoy, Foochow ir Shanghay. Išnaudodama sunkią kinų padėtį, JAV ir Prancūzija pareikalavo iš Kinijos tokių pačių privilegijų, kokias jau kiek anksčiau buvo gavusi Anglija. Be to, prancūzai reikalavo, kad būtų tolerantiškai elgiamasi su katalikais ir būtų apsaugota jų bažnytinė nuosavybė. Antrasis kinų karas (18561860) Po Pirmojo kinų karo sudaryta taika netenkino nei kinų, nei užsieniečių. Užsieniečiai buvo nepatenkinti tuo, kad jie laisvai galėjo judėti tik kai kuriuose miestuose, o kitų miestų gyventojai negalėjo laisvai susisiekti su savo atstovybėmis Pekine. Tuo tarpu kinai galvojo, kad jie anglams suteikė per dideles privilegijas, o kadangi jos buvo išreikalautos jėga, tai nėra privalomos. Antrasis karas kilo dėl menkniekio. Kai kinų jūrininkai, aptarnaudami britų laivą, neparodė tinkamos pagarbos jų vėliavai, jie buvo areštuoti. Prie šio konflikto, palaikydami anglus, prisidėjo prancūzai. Po šių įvykių santykiai tarp Kinijos ir Anglijos bei Prancūzijos pasidarė įtempti. Šios valstybės užpuolė Kiniją ir 1857 metais užėmė Kontono miestą. Kai pavojus kilo Pekinui, kinai paprašė taikos. Ta proga rusai išsireikalavo iš Kinijos teritoriją, esančią į šiaurę nuo Amūro upės. Kinijos taikos sutartis su Anglija ir Prancūzija buvo pasirašyta Tiensine 1858 metais. Pagal tą sutartį buvo sumažinti prekybos tarifai, leista įvežti į Kiniją opiumą, numatytos patalpos sąjungininkų atstovybėms, užsieniečiams leista keliauti po visą Kiniją. Krikščionių misionieriams buvo suteikta laisvė skelbti savo tikėjimą, o užsienio valstybių prekiniams laivams plaukioti Yangtze upe. Be to, užsieniečių laivams buvo atidaryti ir dar keli uostai, sureguliuota prekyba su užsienio valstybėmis ir nustatyti muitai. Kai 1859 metais sąjungininkų atstovai atvažiavo ratifikuoti sutartį, jie rado užblokuotus kelius. Kinai pasiūlė persvarstyti taikos sutartį. Kai britai ir prancūzai bandė peržengti tas ribas, karas vėl atsinaujino. Tada sąjungininkai užėmė Pekiną, o imperatorius pabėgo. Taigi, kinai vis dėlto buvo priversti pasirašyti 1858 metų sutartį. Kinijos problemos didėjo. 1800 metais pastebėta, kad Kinijos gyventojų skaičius per paskutinį šimtmetį beveik padvigubėjo. XIX amžiuje Kinija, turėdama daug rūpesčių su ją išnaudojančiom Europos valstybėm, beveik neturėjo laiko ir išteklių kovoti su vidaus priešais. Įsigalėjo plėšikavimai, prekyba opiumu, piratai ir slaptos kriminalinės organizacijos. Tuo laikotarpiu Kiniją vargino bedarbystė ir badas. Dėl to nuolat kildavo sukilimai. Tam, kad surinktų mokesčius, kinai samdė specialistus kitataučius. Tai papildė iždą, bet gyventojų padėtį dar labiau apsunkino. Devyniolikto šimtmečio antroje pusėje krašto vadovas buvo nepilnametis. Už jį valdė jo motina Ceu-Hi (Tseu-Hi). Nuo 1860 metų Kinijoje trumpą laiką buvo sąlyginai ramus laikotarpis. Laikui bėgant, prekyba su Europos didžiosiomis valstybėmis, ypač su Anglija, didėjo. Kinijos miestuose užsieniečiai kūrė savo kolonijas, o jas valdė jų konsulai su eksteritorinėm teisėm. Į kraštą plaukė krikščionių misionieriai, buvo spausdinamos ir platinamos religinės knygos. Tai buvo kinų pirmieji kontaktai su Europos valstybėmis. Nuo tada tie kontaktai plėtėsi. Apie 1890 metus Kinijoje gyveno apie pusė milijono katalikų ir apie 50 tūkst. protestantų. Amerika, siekdama palaikyti su Kinija draugiškus ryšius, nuo 1868 metų leido kinų darbininkams imigruoti į JAV. Nuo 1880 metų Kinija užmezgė diplomatinius ryšius su dauguma pasaulio valstybių, bet davė joms suprasti, kad kinai yra aukščiau už juos. Nuo 1894 metų europiečiai pradėti traktuoti kaip lygūs. Maždaug tuo laiku Kinijoje pradėjo veikti specialios mokyklos, ruošiančios diplomatinei tarnybai. Buvo pradėti tiesti geležinkeliai ir telefono linijos. Karinės pajėgos buvo pradėtos organizuoti pagal Europos valstybių pavyzdį. Kinų japonų karas Japonai artėjo prie europietiškos kultūros, o Kinija vis dar laikėsi rezervuotai. 1894 metais, kai Japonija ir Kinija įsikišo į Korėjos reikalus, tarp jų kilo karas. Japonija įsiveržė į Mandžiūriją, užėmė Port-Artūro uostą ir Veihavei miestą. Vokietijai, Prancūzijai ir Rusijai reikalaujant, Japonija iš daugumos užimtų vietų pasitraukė, sau pasilikdama tik Formozos salą. Už šį patarnavimą Anglija pasiėmė Veihavei uostą, Prancūzija Kuanču-Vaną, Vokietija Kinčau iškyšulį su Thingtau uostu ir metalo kasyklomis. Rusija gavo koncesiją per Mandžiūriją tiesti geležinkelį iki Vladivostoko. Po kiek laiko Rusija prisijungė Laotuno pusiasalį su Port-Artūro uostu ir jį sujungė geležinkeliu su Rusijos teritorija. Panašu, kad minimos valstybės ruošėsi okupuoti visą Kiniją, bet ją, beveik skęstančią, atėjo vaduoti JAV. Jungtinės Amerikos Valstijos, nenorėdamos, kad kitos valstybės įsigalėtų, 1899 metais iškėlė atvirų durų politikos idėją. Pagal tą politiką jokia valstybė neturi gauti monopolinės teisės Kinijoje ir netrukdyti kitoms valstybėms palaikyti su ja draugiškus santykius. Prekyba ir natūrinių turtų naudojimas turi būti prieinamas visoms valstybėms. Šiuo krizės laikotarpiu didelį vaidmenį suvaidino imperatorienė Ceu-Hi (Tseu-Hi, 18611908). Ji buvo neoficiali diktatorė. Įkalinusi imperatorių jo paties rūmuose, ji kraštą valdė dekretais, kovojo prieš europiečių įsitvirtinimą Kinijoje ir palaikė vadinamąjį boksininkų sąjūdį. 1900 metų Boksininkų sukilimas Kinijai išgyvenant krizę, kai penkios Europos valstybės smarkiai apkarpė teritoriją ir kilo pavojus jos nepriklausomybei, iškilo kelios slaptos organizacijos, iš kurių daugiausiai pasireiškė boksininkai. Iš pradžių jie atrodė pavojingi valdžiai, bet imperatorė Ceu-Hi sugebėjo juos nukreipti prieš svetimšalius išnaudotojus. Boksininkai pradėjo persekioti krikščionis, kurie pradėjo slėptis užsieniečių ambasadose. Tada sukilėliai puolė ambasadas. Aštuonios valstybės, kurių ambasados nukentėjo, suorganizavo bendrą ekspediciją. 1900 metais ta ekspedicija pasiekė Pekiną ir jį užėmė. Vaduotojai elgėsi žiauriai sugautus sukilėlius žudė. Kinijai už sukilėlių rėmimą buvo paskirta 67 milijonų dolerių kontribucija. Sąjungininkai ėmė šeimininkauti Kinijoje kaip pavergtame krašte. Jie tiesė geležinkelius, organizavo kasyklas, kūrė fabrikus. Rusai okupavo Mandžiūriją, o japonai paėmė Mandžiūrijos geležies rūdos ir akmens anglių kasyklas. 1905 metais karas tarp Japonijos ir Rusijos vyko jau kinų teritorijoje. Laimėję karą japonai pasiliko Mandžiūrijoje ir Port-Artūre. Kinai ėmėsi reformų. Kylant Japonijos galybei, Europos valstybės ėmė jos bijoti, tad netrukdė kinams organizuotis. Kinų studentai, baigę mokslus užsienyje, sugrįžę namo, ragino tautiečius nuversti vyriausybę ir ją organizuoti demokratinių valstybių pavyzdžiu. Aktyviųjų pusėn stojo žinomas intelektualas Sun-Jat-Senas (18661925), kuris siekė suorganizuoti modernią Kiniją. Jo pagrindiniai siekiai tautiškumas, demokratija ir krašto gerovė. Jo organizacija pagaliau laimėjo. 1912 metais Mandžiūrijos dinastija buvo nuversta ir Sun-Jat-Senas tapo naujos Kinijos prezidentu. Jo prezidentavimo metu centrinė valdžia siekė tik kelias pietines provincijas. Keičiantis valdžiai atsirado daug pretendentų. Negalėdami susitarti, jie kiekvienas pasiskelbė savo srities valdovu. Visi jie turėjo savo kariuomenę ir savo valdžios aparatą. Vakarų sąjungininkai, lyg būtų patenkinti esama padėtimi, toms naujoms valstybėms suteikė finansinę paramą. Pirmasis pasaulinis karas (19141918 m.) Prasidėjus karui Azijoje, Japonija užpuolė vokiečių valdomas sritis. Nors Japonija ir Kinija buvo sąjungininkės, Japonija nesiskubino grąžinti Kinijai jos nuosavybės. Kinijos padėtis pasunkėjo, kai Rusijoje prasidėjo revoliucija. Dalis caro šalininkų, spaudžiami komunistų, bėgo į Mandžiūriją. Juos persekiodami komunistai irgi peržengė Mandžiūrijos sieną, o čia elgėsi, kaip jiems patiko. Suirutėje skęstanti Kinija bolševikams atrodė gera dirva skelbti savo idėjas. Jų viltys padidėjo, kai Kinijoje įsikūrė komunistų partija. Komunistų partijos vadu tapo Mao-Dze-Dun (Mao-Ce-Tung). Partija greit stiprėjo ir tapo antra po Sun-Jat-Seno liaudies partijos. Sun-Jat-Senas, nematydamas iš komunistų pusės pavojaus, iš pradžių su jais bendravo, priėmė komunistų siunčiamus instruktorius ir siuntė savo žmones į sovietų mokyklas. Artimiausias Sun-Jat-Seno talkininkas Čian-Kai-Ši (Čan-Kai-Šek) irgi nematė nieko blogo toje draugystėje. Greit kuomintano kinai pradėjo savo didelį žygį į šiaurę. Tarp vadovų buvo ir Čian-Kai-Ši. Komunistai, tikėdamiesi patraukti jį į savo pusę, leido jam vadovauti. Čian-Kai-Ši vadovaujami kinai greit pasiekė Pekiną ir beveik visa Kinija pirmą kartą buvo sujungta į vieną valstybę. Kai Čian-Kai-Ši sudarė vyriausybę ir pradėjo dirbti, tas nepatiko kinų komunistams ir japonams. Dabar komunistai jau veikė visoje Kinijoje ir ruošėsi perimti valdžią. Kariniam konfliktui prasidėjus su atskirais sričių vadovais, bolševikai pradėjo su nepasitikėjimu žiūrėti į savo sąjungininką Čian-Kai-Ši. Pirmasis ginčas tarp jų kilo dėl naudojimosi rytiniu geležinkeliu. Po trumpo apsišaudymo Čian-Kai-Ši nusileido ir 1929 metais pripažino bolševikams naudojimosi teises. Kinijos pašonėje augo kitas priešas Japonija. Ji reiškė pretenzijas į Mandžiūriją, greit ją užėmė ir sukūrė Mandžuko valstybę. Netrukus ji okupavo Džekolo sritį. Prasidėjęs tarp Kinijos ir Japonijos karas plėtėsi. Japonai užiminėjo vis naujas sritis. 1937 metais jie pradėjo lemiamą puolimą ir greit užėmė visus didžiuosius pajūrio miestus ir net sostinę Nankiną. Vyriausybė pasitraukė į Čunkiną, prie Jancės upės. Kai Japonija 1941 metais stojo prieš sąjungininkus ir įsijungė į Antrąjį pasaulinį karą, Kinija stojo sąjungininkų pusėn. Jos padėtis nedaug ką pagerėjo, nes japonai buvo okupavę kaimynines valstybes, o sąjungininkams buvo sunku Kiniją remti, nes neturėjo su ja tiesioginio susisiekimo. Kinai vykdė partizaninį karą, kuriame aktyviai dalyvavo ir komunistai. Padėtis pasikeitė, kai į pagalbą sąjungininkams atėjo Sovietų Sąjunga, kuri okupavo Mandžiūriją. Sovietai okupavo Pekiną ir padarė jį srities sostine. Mandžiūrijoje kinai, sovietų remiami, suorganizavo didelę armiją ir pradėjo puolimą prieš nacionalistus, o 1949 metų pabaigoje okupavo visą Kiniją. Čian-Kai-Ši su vyriausybe pasitraukė į Formozos salą, kuri pasiliko nacionalistų valdoma iki šių laikų. Nuo pilietinio karo laikų įsigalėjęs komunizmas kiek sušvelnėjęs užmezgė draugiškus santykius su daugeliu demokratinių valstybių. Žlugus komunizmui Rusijoje atrodė, kad ir kinai paseks jos pavyzdžiu ir nebesieks pasaulinės revoliucijos. Kinijos didžiausia problema yra gyventojai, kurių jau yra beveik pusantro milijardo, nors kinai skelbia vieno vaiko politiką ir dėl propagandos bando riboti gimstamumą. Reikia tikėtis, kad kinai bandys įstoti į pasaulinę valstybę. Jei į tą sąjungą įstotų Rusija ir atidarytų Kinijai savo sienas, problema sumažėtų. Laikinai kinai savo gyventojų perteklių galėtų permesti į Sibirą ir, laikui bėgant, modernėti, pradėti vykdyti dviejų ar trijų vaikų politiką, kaip JAV ir Europos valstybės. Stebint paskutiniųjų metų įvykius, Kinija daro didelę pažangą tiek ekonomikoje, tiek politikoje. Ji galėtų užimti vieną iš pagrindinių vaidmenų organizuojant pasaulinę valstybių konfederaciją. Tautų Sąjunga Žemiau aptarti klausimai gali padėti tiems, kurie apie tai rašys ar prisidės prie Pasaulinės konfederacijos organizavimo. Laikui bėgant valstybės jungdavosi apsigynimo ar puolimo tikslais. Sąjungos apimdavo dvi ar daugiau valstybių. Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios valstybės, patyrusios milžiniškus nuostolius, nusprendė kurti plačią sąjungą ir ją sutvirtino Versalio taikos sutartimi. Sutartį pasirašė 32 valstybės, kariavusios su Vokietija ir jos sąjungininkėmis Austro-Vengrija, Bulgarija ir Turkija. Vėliau prie sutarties prisidėjo dar 13 neutralių valstybių. Nors sutartis neapsaugojo pasaulio nuo galimų karų ateityje, bet davė pavyzdį, kaip siekti taikos. Tuo pavyzdžiu pasinaudojo valstybininkai kurdami Jungtinių Tautų Organizaciją (United Nations), kuri veikia iki šių dienų ir turi savo nuolatinę būstinę Niujorke. Kurti tautų sąjungą skatino ir tokios tarptautinės organizacijos: tarptautinis paštas ir žemdirbystės institutas, kuriems buvo aktualus artimesnis tautų bendravimas. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo įsteigtos komisijos, kurios kontroliavo prekybą, laivininkystę ir įvairias karo įmones. Tokios komisijos vėliau išsivystė į nuolatines įstaigas. Pagrindinė Tautų Sąjungos kūrėjų mintis puolamasis karas yra nusikaltimas ir jį reikia uždrausti. Visos taiką mylinčios tautos turi jungtis ir tą daryti tuoj pat. Bendras apsigynimo klausimas buvo svarstomas JAV, Anglijos, Prancūzijos ir kai kurių neutralių valstybių dar karui tebevykstant. Jau ir prieš karą teisininkai diskutavo, kaip išvengti karų. Tie klausimai buvo plačiai svarstomi 1899 ir 1907 metais Hagos konferencijose. 1907 metais Hagos konferencijoje buvo siekiama įsteigti tarptautinį teismą, bet susitarti nepavyko. Vietoj to tarp atskirų valstybių buvo pasirašytos kelios arbitražinės sutartys, bet jose palikta rezervų. Dar karo laiku buvo svarstomi pasiūlymai dėl bendro saugumo, atsižvelgiant į trečiųjų nuomonę, ekonominį bei socialinį bendravimą ir atvirą diplomatiją. Buvo prieita prie bendros nuomonės, kad tuos klausimus galima išspręsti tarptautinėse organizacijose. Taip galvojo tokie žymūs asmenys kaip buvęs JAV prezidentas William H. Taft, anglų politikai seras Edward Grey bei lordas Robert Cecil. Buvo siekiama jų mintimis pasinaudoti kuriant Tautų Sąjungą. Organizuojant Tautų Sąjungą buvo sudarytos draugijos: Anglijoj Tautų lyga, Amerikoj Lyga vykdyti taiką. 1916 metais Amerikos prezidento rinkimuose abi partijos agitavo prisijungti prie organizuojamos Tautų Sąjungos. Prezidentas Wilson savo keturiolikos punktų pasisakyme siūlė sudaryti Bendrą tautų sąjungą, kuri garantuotų didelėms ir mažoms valstybėms politinę nepriklausomybę ir teritorinį neliečiamumą. Prie šio organizavimo daug prisidėjo prezidento Wilsono patarėjas E. M. House ir Pietų Afrikos valstybininkas maršalas I. C. Smuts. Sutartis Kai projektas buvo paruoštas, jį pasiuntė svarstyti komitetui, kurį sudarė atstovai valstybių, kariavusių prieš vadinamąsias Ašies valstybes, ir trylikos neutralių valstybių atstovai. Į komitetą galėjo būti priimtos ir kitos valstybės, jei už jų priėmimą balsuotų bent du trečdaliai sąjungos narių. 1919 m. vasario 14 dieną po ilgų svarstymų sutarties projektas įsteigti Tautų Sąjungą buvo paskelbtas. Jį smarkiai kritikavo Jungtinės Amerikos Valstijos ir neutralūs europiečiai. Galutinis tekstas buvo priimtas 1919 m. balandžio 28 dieną. Paskelbtame dokumente 26 straipsniai. Pirmi septyni straipsniai apėmė konstitucinį pagrindą. Pirmame straipsnyje buvo pavardės asmenų, pasirašiusių taikos sutartį. Po to išvardintos pavardės trylikos neutralių asmenų. 25 straipsniuose buvo paminėti vadovaujantys organai. Visuotinis susirinkimas buvo sudaromas iš visų sąjungos valstybių atstovų, o nuolatinis komitetas sudarytas iš nuolatinių narių: Jungtinių Valstijų, Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ir iš keturių renkamų atstovų. 67 straipsniai sukūrė nuolatinį sekretoriatą, numatė lėšas, iš kurių bus padengtos sąjungos išlaidos ir savo būstine pasirinko Ženevą. 89 straipsniuose kalbama apie ginklavimąsi. Visi nariai sutiko ginklavimąsi sumažinti. 1017 straipsniai aptarė bendrą saugumą ir numatė būdus, kaip taikiai reikėtų spręsti ginčus. 11-tas straipsnis teigė, kad kiekvienas karas ar grasinimas taikai yra visų narių reikalas. 12-tame straipsnyje visi nariai pasižadėjo tarpusavio ginčus spręsti sąjungoje. 1315 straipsniai numatė sudaryti nuolatinį tarptautinį teismą. 16-tame straipsnyje valstybės pasižadėjo bendrai veikti prieš valstybę, kuri pradės karą. Iš pradžių numatyta nutraukti ekonominius ryšius, jei neužtektų, pavartoti karinę jėgą. 17-tas straipsnis numatė teikti pagalbą užpultam nariui, kuris nepriklausė sąjungai. 18-tas straipsnis reikalavo, kad visos ateity sudarytos sutartys būtų užregistruotos sąjungos sekretoriate. 19-tas straipsnis įgaliojo visuotinį susirinkimą daryti pakeitimus veikiančiose sutartyse, jei padėtis to reikalautų. 20-tame straipsnyje visi nariai sutarė, kad bet kokia sutartis, priešiška sąjungai, būtų laikoma nelegalia. 21-tas straipsnis sakė, kad sąjungos statutas neprieštarauja Monroe doktrinai. 22-tas straipsnis įkūrė mandatų sistemą. 23 ir 24-tas straipsniai davė nariams pasiūlymus bendradarbiauti transporto, informacijos, prekybos, sveikatos ir narkotikų platinimo draudimo srityse. Sąjungos nariai nutarė organizuoti tarptautinę darbininkų organizaciją ir numatė programą Raudonajam kryžiui. 26-tas straipsnis aptarė tvarką, kaip turi būti papildyta ar pataisyta sąjungos sutartis. Nepatenkinti sutartimi buvo tie, kurių pasiūlymai, kad sąjunga turėtų savo karinę jėgą, buvo atmesti. Lietuva į Tautų sąjungą buvo priimta 1922 m. rugsėjo 22 dieną. Tam, kad patektų į Tautų sąjungą, valstybė turėjo pasižadėti nepradėti karo, palaikyti tarptautinius santykius, pagrįstus teisingumu ir garbe, griežtai laikytis tarptautinės teisės nuostatų, įgyvendinti teisingumą ir gerbti visus tarptautinius pasižadėjimus. Jei narys nesilaikytų pasižadėjimo, jis galėjo būti pašalintas. Taip buvo pašalinta Italija, kai ji 1935 metais užpuolė Abisiniją. Sovietų Sąjunga buvo pašalinta, kai ji užpuolė Suomiją. Susirinkime kiekvienas narys turi tik vieną balsą. Dviejų trečdalių balsų dauguma buvo priimami nauji nariai ir renkami nenuolatiniai tarybos nariai. Taryba susidarė iš nuolatinių narių ir iš nenuolatinių, kurių skaičius buvo nuolat didinamas, iki pasiekė vienuolika. Sąjungos nuolatinis organas buvo sekretoriatas, vadovaujamas rinkto generalinio sekretoriaus. Sekretoriatas turėjo kelis šimtus tarnautojų. Sąjunga turėjo pagalbinių organizacijų: Nusiginklavimo komisiją, tris technines komisijas ekonominę bei finansinę, susisiekimo bei transporto ir higienos. Be to, turėjo mandatinę organizaciją ir intelektualinio bendravimo ir tarptautines komisijas. Taip sulipdyta organizacija po kurio laiko pradėjo irti. Jungtinėms Amerikos Valstijoms neratifikavus Versalio sutarties, ji liko tik stebėtoja. Po to buvo išmestos Italija ir Sovietų Sąjunga. 1935 metais išstojo Vokietija ir Japonija. Iki 1942 metų išstojo 17 valstybių. Italijai užpuolus Abisiniją, o Sovietų Sąjungai Suomiją, šios susilaukė tik Tautų sąjungos papeikimo ir lengvų sankcijų. Tai paskatino didžiuosius agresorius Vokietiją ir Japoniją pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Lietuva irgi nesusilaukė iš Tautų sąjungos užtarimo sovietinės okupacijos metu. Jungtinės Tautos Dar tebevykstant Antram pasauliniam karui, Antantės sąjungos valstybės galvojo, kaip apsaugoti pasaulį nuo ateities karų. 1942 m. sausio 26 dieną šios valstybės San Franciske pasirašė tokį susitarimą. 1945 m. balandžio 25 dieną Anglijos, Kinijos, Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstybių atstovai San Francisko mieste pasirašė Jungtinių tautų chartą (teisių sąrašą), kurią pasirašė 26 valstybės ir kuri įsigaliojo 1945 m. spalio 24 dieną, kai sutartį pasirašė dar 19 valstybių. Vėliau prie jų prisidėjo Ukraina, Argentina ir Danija. Iš viso sutartį pasirašė devynios Europos valstybės, 21 Amerikos valstybė, septynios Artimųjų Rytų valstybės, šešios Anglų Commonwealth valstybės, trys Sovietų Sąjungos respublikos, dvi Tolimųjų Rytų ir dvi Afrikos valstybės. Jungtinių Tautų tikslai ir nariai Jungtinių Tautų tikslas yra išlaikyti taiką ir saugumą pasaulyje diplomatinėmis priemonėmis. Organizacija vysto tarptautinius santykius. Remdamasi lygybės bei brolybės principais, ji sprendžia ekonominius, socialinius, kultūrinius ir humanitarinius nesutarimus. Teisių ir privilegijų rinkinio antras straipsnis sako: Jungtinės Tautos remiasi suverenių narių teisėmis. Ginčai turi būti sprendžiami taikiu būdu. Nariai neprivalo vartoti jėgos ar grasinimų. Kiekviena sąjungos valstybė turi paremti sąjungą kiekvienu atveju, kai ji imasi veiksmų, susijusių su Charta. Valstybės, kurios nepriklauso sąjungai, privalo taikytis prie jos principų ir, esant reikalui, palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą. Naujų narių priėmimas Naujos valstybės į Jungtines Tautas yra priimamos pagal saugumo tarybos rekomendacijas, dviem trečdaliais sąjungos narių balsų. Kandidatai turi būti taiką mylinčios valstybės. Reikalavimas, kad kandidatą rekomenduotų visi tarybos nariai, buvo didelė kliūtis, nes Sovietų Sąjunga dažniausiai būdavo prieš. Per didelis mažų valstybių skaičius sunkino sprendimus, todėl didžiosios valstybės bandė spręsti einamus klausimus saugumo taryboje. Pagrindiniai Jungtinių Tautų organai Jungtinių Tautų pagrindiniai organai yra: Visuotinis susirinkimas, Saugumo taryba, Ekonominė ir Socialinė taryba, Patikėtinių taryba, Tarptautinis tribunolas ir Sekretoriatas. Visuotinis susirinkimas yra organas, kuris susideda iš visų sąjungos narių atstovų. Valstybė gali siųsti kelis atstovus, bet ji turi tik vieną balsą. Sprendimai priimami paprastose ar specialiosiose sesijose. Specialiąsias sesijas šaukia generalinis sekretorius, reikalaujant Saugumo tarybai ar narių daugumai. Dviejų trečdalių balsų daugumos reikia tam, kad būtų priimti pasiūlymai išlaikyti tarp valstybių taiką ir išrinkti nuolatinius saugumo tarybos narius, Socialinės ir Ekonominės tarybos narius ir Patikėtinių tarybos narius. Visus kitus klausimus susirinkimas sprendžia paprasta balsų dauguma. Visuotinis susirinkimas, reikalui esant, gali suvaržyti narių teises. Jis aptaria biudžeto klausimus. Visuotinis susirinkimas nagrinėja Jungtinių tautų Chartos nustatytus klausimus ir gali duoti pasiūlymus saugumo tarybai ir valstybėms. Susirinkimas gali atkreipti tarybos dėmesį į gresiantį pavojų ir siūlyti klausimą spręsti taikiu būdu. Susirinkimas priima Saugumo tarybos ir kitų organų nepaprastus ir metinius pranešimus. Gavęs pranešimą raštu apie kokį nors įvykį susirinkimas gali imtis iniciatyvos tą klausimą svarstyti. Teritoriją liečiančias sutartis tvirtina Saugumo taryba. Spaudai parengė Stasys POVILAITIS
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |