Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais 

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94, 2012 m. nr. 9, 13, 16)

Atvirukas gautas paštu iš Romos „Laisvosios Europos“ radijui Aušra Marija Jurašienė buvo parengusi visą laidą, kaip Brazdžionis 1987 metais Vatikane per iškilmingą Lietuvos Krikšto jubiliejaus minėjimą skaitė artimiems žmonėms dedikuotus eilėraščius. Poeto skaitomą perdavė šį vieną, pasiųstą į Vilnių atviruku. Prospekte netoli „Vagos“ sutikau bendrakursį Vytautą Vitkauską, kuris pabėgo į pirmą pasitaikiusį kiemą: „Kaip tu nebijai, apie tave „Laisvoji Europa“ kalba!?“

Gerbiamasis,

Jums buvau pasiuntęs sveikinimą Kalėdų proga, taip pat gavau ir Jūsų. Apie sausio vidurį siunčiau atviruką aštuoniasdešimtmečiui. Bet štai šiandien atėjo dar vienas Jūsų laiškas – sveikinimas su žaismingais pašmaikštavimais. Antroj pusėj voko pastebėjau, kad adresas jau kitas.⁴⁹ Kaip čia yra? Sveikinau senuoju, ir man būtų nesmagu, jeigu laiškas neateitų. Todėl siunčiu dar antrą tokį patį atviruką ir (kiek atsimenu) rašau tą patį, ką buvau parašęs pirmame.

Kuo gražiausius linkėjimus perduoda ir mano žmona, taip pat Jūsų poezijos mylėtoja.

Kažkada buvau minėjęs, kad Lietuvoje ketinama išleisti A. Giedriaus kūrybos. 1985 m. pasirodė pasakų pluoštelis „Sutemų šnekos“. Ta proga pernai parašiau „Pergalei“ apie A. Giedrių ir jo leistus žurnalus (Jurbarke) „Žiburėlį“ su „Saulute“. Suminėjau visus bendradarbius, ištyrinėjęs žurnalus. Jums, berods, rašiau iš vaiko atminties, kad, jei neklystu, „Saulutėje“ esama ir Vytės Nemunėlio eilėraščių. Deja, dabar tikrindamas neradau. Pažiūrėjau pas mus išleistą tritomę enciklopediją – ten Jūsų pavardė nurodyta. Taip ir nesusigaudau – ar aš apsirikau, ar jie. Mūsų enciklopedijose pilna faktinių klaidų, nekalbant jau apie kitką. O gal ne tuo slapyvardžiu Jūsų buvo pasirašyta? Man įdomu: jeigu aš neradau, versdamas lapelį po lapelio (komplektuose trūko dviejų numerių, bet metiniai turiniai buvo gale), tai iš kur enciklopedijai rašęs žmogus galėjo rasti?

Tą straipsnelį „Pergalė“ žada spausdinti.⁵⁰ Gal man galėtumėte parašyti, ar tikrai bendradarbiavote, – patikslinčiau „Saulutės“ autorius.

Su šiltu jausmu –

Jūsų J. Juškaitis
Vilnius,
1987.I.21.

⁴⁹ Išsikėlė į Los Angeles, India St. California.

⁵⁰ Jurbarke Antano Giedriaus leistas žurnalas vaikams „Saulutė“ (1925–1931 metais). Kitame numeryje bus jubiliejinio 1929 metų numerio viršelis. Ten pat 1920–1924 m. įsteigęs redagavo ir leido „Žiburėlį“.

Didžiai Gerbiamas,

Liepos pradžioje išvažiavau iš Vilniaus pasidairyt po vasarą. Neseniai trumpam sugrįžęs radau Jūsų atviruką su gražiu eilėraščiu. Rašyta Romoje. O štai dabar man dar didesnis netikėtumas: išgirdau, kaip jį skaitėte, kad jis dedikuotas man, įrašas iš amžinojo miesto mūsų tautos krikšto minėjimo dienomis. Iškilmių tada klausiausi per radiją, girdėjau kalbant ir Jus, ir daug kitų lietuvių. Ten savo širdimi ir pats buvau…

Esu nepaprastai sujaudintas, kad aš, tylus žmogus, Jūsų buvau prisimintas ir pagerbtas, o mano darbeliai vertinami.

Tikriausiai atėjo mano sveikinimai (Jūsų aštuoniasdešimtmečiui siunčiau netgi du skirtingais adresais, vieną su laiškeliu, dalijausi ir Velykų džiaugsmu). Straipsnelis, kurį prieš metus parašiau apie A. Giedrių, pagaliau išspausdintas „Pergalės“ 8 nr.⁵¹ Ar „Saulutėje“ bendradarbiavote, iš Jūsų patvirtinimo negavau.

M. Martinaitis birželio pabaigoje man kalbėjo, kad į Maironio paminėjimą Vilniuje spalio mėnesį, atrodo, pakviesti ir esate sutikę atvažiuoti ir Jūs su L. Andriekumi. Ar tai tiesa? Klausinėjau ne vieną, bet kiti klaustieji nežino. Jeigu toks stebuklas būtų ir tikrai sužinočiau, gal ir man kur pasitaikytų proga bent Jūsų autografą ant senos knygos gauti…

Su šiltu ir pagarbiu jausmu –

Jūsų J. Juškaitis
Vilnius,
1987.VII.30.

⁵¹ „Antano Giedriaus pasakų keliais“, p. 86.

87.8.12

Šis Ex Librisas – gimtadienio dovana iš Lietuvos.

Mielas Kolega,

Dabar jau skubu atsakyti, kad neužsitęstų vėl, kaip su atsakymu į anuodu laišku su gimtadienio sveikinimais. Gavau abudu ir esu labai dėkingas už atsiminimą. Atsakymas užsivilkino dėl labai paprastų priežasčių – keliantis į kitą gyvenvietę visi popieriai susimaišė ir trunka daug laiko, kol viskas susiklostys į seną vagą. Biblioteka dar ir dabar neišimta iš dėžių. O knygoms dar ir lentynų nėra. Be to, dar kelionė į Romą. Kaštavo ir laiko ir sveikatos. Juk ir energijos šitame žmogaus amžiuje nebe per daugiausia. O vasarą dar ir karščiai. Šilima irgi slegia, nors pagal liaudies pasakymą – šilima kaulų nelaužo. Laužo – nelaužo, bet nuotaiką slegia. Šiandien pirma diena po kelių savaičių vėsesnė. Tat ir mašinėlė geriau kala.

Sakote, girdėjęs, kad esu (kartu su L. Andriekum) pakviestas į Maironio gimimo sukakties minėjimą. Kvietimo nesu gavęs, ir pirmą kartą tokią įdomią mintį girdžiu. Maironis man labai rūpi (neseniai išleidau jo lenkiškai rašytą poemą „Nuo Birutės kalno“. Į lietuvių k. mano paprašytas išvertė Faustas Kirša). Aš manau, kad „naujiems vėjams“ papūtus, bus atitaisyta skriauda „tautos atgimimo dainiui“ ir sukakties proga bus grąžintas pakeistas antkapio užrašas.

Jei turėtumėt progos, dalyvaukite minėjime ir paskui parašykite man savo įspūdžius. Labai lauksiu.

Mano naujas poezijos rinkinys „Po aukštuoju dangum“ jau surinktas – taisau korektūras.

Kolegiškai
Bernardas Brazdžionis

Didžiai Gerbiamas,

Nesiskubinau atsakyti į rugpjūtyje Jūsų man parašytą laišką. Laukiau Maironio minėjimo. O jo banga nusirito per visą Lietuvą ir bangavo ištisą mėnesį.

Visko būta. Šiemet, sulenktas nesveikatos, nelabai kur pats galėjau pasikilninti, todėl, kaip tikras dalyvis, nedaug ir paliudyti galėčiau. Bet susidariau tokią nuomonę: Maironis tautai reiškia. O gal teisingiau – didesnė dalis tautos Maironiui gyva. Aš visada sakydavau, kad Maironis mūsų reikšmingiausias poetas ir mums reikšmingesnis negu vokiečiams Gėtė. Nuo mažens nesutikau žmogaus, kuris nebūtų žinojęs Maironio, nebūtų jo kūrinių dainavęs ar giedojęs. Nors apie meno aukštybes didžiuma tų žmonių nenusimanė. Vadinas, Maironio kūryboje sutelkta visa tautos gyvybė.

Dabar Maironis minėtas gana plačiai – pradedant iškilmėmis Vilniuje dramos teatre su televizijos transliacija, dvi dienas trukusia konferencija Mokslų akademijoje, tikinčiųjų susirinkimu Kaune prie Katedros ir t. t., baigiant renginiais mokyklose, paprasčiausiose bibliotekose ar kur kitur. Nežinau, ar visą spaudą gaunate, daug kas ten buvo aprašyta ir išspausdinta, mokslinės konferencijos pranešimai ir paskaitos numatomi išleisti Maironiui skirtame „Literatūros ir kalbos“ tome. Minėjo, kaip kas išmanė – nuo rimčiausio dėmesio vertų kalbų, nebūtinai tik didelių mokslininkų, bet ir paprastų žmonių, iki… nusišnekėjimų. Gal iki šiol dar nė vienas poetas taip ilgai nebuvo minimas. Sunku pasakyti, kiek čia reiškė Maironis, kiek pasikeitusi padėtis. Mane labiausiai domino, ką žmonės dabar apie Maironį kalbės? Iš to galima spręsti, kas jie…

Svarbiausia kalba tose kalbose laikau leidimą kalbėti Maironiui. Jau pasirodė jo raštų pirmasis tomas – lyrika – 50000 egz. tiražu. Toks, kokį buvo parengęs pats poetas. Patikrinau – sudėta viskas, parašyta didžiąja raide Dievas ir visa kita, ką poetas ja rašė. Dar du tomai – poemos ir dramos – turi išeiti kitais metais. Leidinys prenumeruojamas, buvo daug norinčių užsisakyti, visiems neužteko. Bet kol kas visuose knygynuose stovi. Jeigu per tris mėnesius prenumeratoriai neturi laiko atsiimti, tai…

Tiek to. Jų dar neteisiu. Šiemet R. Šilbajoris buvo Vilniaus universitete su paskaitomis. Teko ir man pasiklausyti.⁵² Girdėjau, kai paskui Amerikoje sakėsi, kad, užlipęs į Gedimino pilį, kažkodėl ašarų iš akių neišspaudė. Gal kad, anot jo, buvo pasiutusiai šalta ir šaltis sušaldė ašaras, gal dėl ko kito. Taip ir aš į renginius Maironio atminimui žiūrėjau su didžiausiu dėmesiu, tačiau be ašarų. Gal kad labai gerai žinau Maironį ir jo visą poeziją galiu iš atminties padeklamuoti, gal kad ašaras išlaisčiau anksčiau, kai Maironį šalčiai šaldė, o gal kad ašarų reikėtų pasitaupyti ne džiaugsmui, bet liūdesiui dėl tų, kuriems Maironis reiškia visai ką kita arba – nereiškia nieko.

Neseniai per televiziją buvo parodytas Maironio antkapis Kauno Katedros sienoje. Lenta balta. Skaičiau, kad restauruota dail. Daugirdo išpuoštoji Maironio svetainė. Pažiūrėsim. Pavasariop nuvažiuosiu į Kauną. Ko savo akimis nematau, apie tai kalbėti negaliu. Ir dėl renginių, kuriuose pats nedalyvavau, – vieni pasakoja vienaip, kiti kitaip. Lygiai kaip tas gandas, apie kurį Jums rašiau, kad žadate atvažiuoti. Dabar man kažkaip ir nepatogu.

O trumpai drūtai tariant, reikia džiaugtis. Pasijudinta iš vietos…

Lapkričio 5 d. pasiunčiau Jums naują savo eilėraščių knygą „Anapus gaiso“ su dedikacija. Tikiuosi, kad ateis. Pasiunčiau ir dar keliems rašytojams į Ameriką. Galėčiau atsiųsti ir mūsų spaudos, sakysim, su Maironiui skirtomis publikacijomis, straipsniais, kuriuose prisimenamas Jūs („Nemune“, „Švyturyje“) arba kad ir tą V. Vanago išleistą „Lietuvių rašytojų sąvadą“, apie kurį Jums anksčiau esu rašęs, – žodyną, kur surankioti ir suminėti beveik visi lietuvių rašto žmonės, net mažut mažutėliai. Betgi nežinodamas, ar iš kitur negaunate, susilaikau.

Ateinančiais metais žadama išleisti, kaip dabar Maironio, ir V. Kudirkos raštus, Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istoriją“. J. Aisčio poezija turėtų pasirodyti dar šių metų data. Žiūrėsim, kas ten bus.

Kai Los Angele drebėjo žemė, prisipažinsiu, smarkiai nugandino ir mane.⁵³

Sveikinu su garbingais apdovanojimais, nauja knyga⁵⁴, linkiu džiaugsmingų šventų Kalėdų, geriausios kloties ir sveikatos naujaisiais metais.

Širdingai – Jūsų J. Juškaitis
1987.XII.14.

⁵² Mano studijų laikų 34 auditorijoje. Apie L. Tolstojų ir rusų literatūrą. Pertraukos metu teko susipažinti, o kitą vakarą ir susitikti pas Eugenijų Ignatavičių (dar dalyvavo Juozas Aputis, Albertas Zalatorius). Parvykęs per „Laisvosios Europos“ radiją pasakojosi Lietuvos įspūdžius.

⁵³ Dėl to, kad Brazdžionis jau ten apsigyvenęs, o žemės drebėjimas buvo didelis.

⁵⁴ Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus proga B. Brazdžionis 1987 metais Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II buvo apdovanotas ordinu „Pro Ecclesia et Pontifice“ („Už Bažnyčią ir Popiežių“). Vėliau (1997) gavo aukščiausią Vatikano apdovanojimą – Šv. Grigaliaus Didžiojo ordiną. Rinkinys „Po aukštaisiais skliautais“ išėjo 1989 metais, bet paruoštas jau tada ir nuolat minimas laiškuose.

© 2012 „XXI amžius“