Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Mažas atlyginimas ir bedarbystė šaukiasi Dievo bausmės

Popiežiaus Pranciškaus socialinio mokymo akcentai

Mindaugas BUIKA

Vergiško darbo aukų artimieji reikalauja teisingumo

Bangladešo tekstilės fabriko pastatų suirimas pareikalavo beveik 600 dirbančiųjų gyvybių

Buvusios gamyklos griuvėsiai

Darbas – asmeninio orumo šaltinis

Šv. Juozapo Darbininko liturginės šventės minėjimas tapo gera proga popiežiui Pranciškui pirmą kartą išsamiau išsakyti savo socialinio mokymo nuostatas. Tą gegužės 1-ąją, kurią sekuliarizuotame pasaulyje buvo švenčiama Tarptautinė darbo diena, Šventasis Tėvas jo aukotų šv. Mišių homilijoje kaip tik palietė darbo temą. Švęsdamas Eucharistiją Šv. Mortos namų (Domus Sanctae Martae), kuriuose gyvena, koplyčioje kviestiniams svečiams iš socialiai remtinų sluoksnių, popiežius Pranciškus paminėjo, kad visuomenė, kurioje žmonėms mokamas menkas atlyginimas ir paplitusi bedarbystė, rūpinamasi tik biudžetinės sąmatos reikalais, o ne bendruoju gėriu, egoistiškai siekiama tik didesnio pelno, o ne tolygaus gėrybių paskirstymo, yra neteisinga ir šaukiasi Dievo bausmės. Komentuodamas tos dienos Šv. Mato evangelijos skaitinį, pasakojantį, kad Jėzui sugrįžus į tėviškę, Nazareto miestą, tenykščiai žmonės jį pažino, kaip „dailidės sūnų“, Šventasis Tėvas priminė, kad šiuo amatu užsiėmęs Jėzaus globėjas šv. Juozapas buvo darbo žmogus, ir Išganytojas jaunystėje irgi įsitraukė į šią veiklą, įgijo reikiamus įgūdžius. Aptardamas kitą skaitinį, kuriame kalbama apie dieviškąjį triūsą kuriant pasaulį, Popiežius paminėjo, kad tai yra Dievo darbininko paveikslas, patvirtinantis, kad darbas yra daugiau nei tik mūsų kasdienės duonos šaltinis. Darbas mums suteikia ypatingą asmeninį orumą, o tie vyrai ir moterys, kurie neturi galimybių dirbti, tokio orumo stokoja. Priverstina bedarbystė slegia visų mūsų sąžinę, kadangi jeigu ne kiekvienas turi galimybę būti pateptas darbo orumu, su tokia visuomene yra kažkas negerai. Tas neteisingumas reiškia ėjimą prieš Dievą, kuris norėjo, kad mūsų asmeninis orumas nuo darbinės veiklos ir prasidėtų, ragindamas jau pirmuosius tėvus rūpestingai įsisavinti pasaulį. Improvizuotame pamoksle popiežius Pranciškus aiškino, kad žmogaus kilnumą apibūdina ne turima valdžia ir galia, ne sukaupti pinigai ir netgi ne kultūra, bet pirmiausia sąžiningas darbas ir darbo sąlygų padorumas. Tai akcentuoti labai svarbu, kadangi ir šiomis dienomis dar yra daug socialinių, politinių bei ekonominių sanklodų, kuriose žmonės labai išnaudojami darbo vietose. „Nemokėdami teisingo atlyginimo, neapsirūpindami darbu, kada dėmesys išimtinai sutelkiamas į buhalterinę apskaitą, finansinius reikalus ir tik didesnio pelno siekimą, einame prieš Dievą“, – nurodė Šventasis Tėvas, pabrėždamas, jog dabar paplitęs biudžetinis griežtumas privalo turėti ribas, kai kalbama apie bendrosios gerovės uždavinius ar tiesiog padorią žmogiškąją egzistenciją.

Bangladešo tragedijos pamokos

Popiežius priminė pastaruoju metu tarptautinėje žiniasklaidoje ir Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ publikuotus pranešimus apie Bangladešo tragediją, kai vietinėje tekstilės gamykloje vos 40 dolerių mėnesinį atlyginimą gavę darbininkai patyrė didelę nelaimę: darbo metu sugriuvus gamyklos pastatui, žuvo beveik 600 žmonių, o tūkstančiai kitų gavo sunkius sužeidimus. Tokios darbo sąlygos popiežiaus Pranciškaus homilijoje buvo apibrėžtos kaip šiuolaikinės vergystės forma. Iš tikrųjų dėl didžiulio išnaudojimo bei kitų tiesiog kriminalinių apraiškų, tą verslą galima apibūdinti ir kaip organizuotą nusikalstamumą, nes vis didesnio pelno siekiančios užsienio tekstilės kompanijos bendradarbiauja su vietine jokių skrupulų nežinančia valstybinės korupcijos sistema, prasilenkiančia su elementariu padorumu ir nesilaikančia formalių įstatymų.

Tokiomis vergiško išnaudojimo sąlygomis Bangladeše veikia apie 4,5 tūkstančio tekstilės fabrikų, kuriuose dirba daugiau kaip 2 milijonai žmonių. Drabužių eksportu daugiausia į Europos Sąjungą ir Jungtines Amerikos Valstijas už 15 milijardų dolerių Bangladešas užima antrą vietą pasaulyje po Kinijos. Tai sudaro apie 10 proc. vargingos Pietų Azijos valstybės bendrojo nacionalinio produkto ir 80 proc. visų eksporto pajamų. Tose tekstilės gamyklose vergiškomis sąlygomis daugiausia dirba jauni žmonės už 30–50 dolerių per mėnesį po 12 valandų per dieną, o jų patalpos dažnai statomos skubiai ir nesilaikant jokių saugumo sąlygų, todėl neretai sugriūva, palaidodamos dirbančiuosius. Balandžio 24 dieną sugriuvęs sostinės Dakos priemiestyje buvusios minėtos tekstilės gamyklos pastatas buvo skubiai pastatytas ant netvirto neseniai nusausintos pelkės pagrindo. Jaunas (dabar jau suimtas) pastato savininkas sugebėjo penkių aukštų pastatui, kurio statybai buvo gavęs leidimą, nelegaliai pridėti dar tris aukštus. Ir nors nelaimės išvakarėse valstybinė inspekcija buvo patvirtinusi įtrūkusių sienų nestabilumą, darbininkai vis tiek buvo verčiami pastate dirbti, grasinant nemokėti atlyginimo. Atsitiko tai, ko ir buvo galima tikėtis: sienos neatlaikė galingų įrengimų vibracijos ir sugriuvo, prislėgdamos šimtų žmonių kūnus, kurie buvo gyvi palaidoti griuvėsiuose. „Taip šiandien fatališka vergyste paverčiama žmogui suteikta nuostabiausia Dievo dovana – gebėjimas dirbti ir kurti, būti savojo kilnumo ugdytoju“, – darė išvadą Šventasis Tėvas dėl minėtos plataus tarptautinio atgarsio susilaukusios baisios nelaimės. „Kiek daug pasaulyje panašioje padėtyje yra mūsų brolių ir seserų dėl tokios neatsakingos ekonominės, socialinės ir politinės veiklos“, – sakė jis. Palyginimui popiežius Pranciškus paminėjo vieno viduramžių žydų rabino posakį apie mistinio Babelio bokšto statybą: kai netyčia nukrisdavo plyta, kildavo didelis skandalas, o jei nukrisdavo ir užsimušdavo žmogus, buvo tik pusbalsiu palinkima „amžinąjį atilsį“.

Būti solidariais, neprarasti vilties

Taigi, žmogus buvo mažiau vertinamas už plytą, ir taip faktiškai yra dabar, kai siekiama kuo didesnio pelno, nepaisant baisaus dirbančiųjų išnaudojimo, sveikatos ir grėsmės gyvybei, negerbiant jų žmogiškojo orumo. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad evangelinis Juozapo, Jėzaus ir nuolat dirbančio Dievo vaizdavimas moko mus užtikrinti dirbančio asmens kilnumą ir skatina solidarumą bei maldas už tuos, kurie patiria bedarbystę arba vergiškai išnaudojami darbo vietose. Pratęsdamas šiuos socialinius apmąstymus, per gegužės 1 dieną vykusią tradicinę trečiadienio bendrąją audienciją, popiežius Pranciškus sakė, kad jam ypač didelį susirūpinimą kelia bedarbystę išgyvenantys jauni žmonės, kurių visa gyvenimo ateitis dažnai priklauso nuo pirmųjų savarankiškos veiklos metų. „Nepraraskite vilties: šv. Juozapas irgi patyrė daug sunkumų, bet jis niekada neprarado tikėjimo ir gebėjo juos įveikti tikėdamas, kad Dievas niekada neapleidžia“. Ragindamas kiekvieną rodyti solidarumą bedarbystės ir socialinio teisingumo akivaizdoje, Šventasis tėvas ypač kreipėsi į valstybių veikėjus, kad jie dėtų visas pastangas šio blogio įveikimui, nes tai yra pagrindinės jų tarnystės pareigos. Yra visiškai nepriimtina daugelio jų propaguojama „grynai ekonomistinė visuomenės koncepcija, kuria vadovaujantis, savanaudiškai siekiama kuo didesnio pelno, nepaisant jokių bendrosios gerovės parametrų“. Kita vertus, ir dirbantieji neturi teisindamiesi veltėdžiauti ir privalo neapleisti savo pareigų: reikia darbuose ir moksluose būti rūpestingiems, vieni kitiems padėti ir, kiek įmanoma, išlaikyti save, prisidėti prie savo šeimų išlaikymo, savo tautos klestėjimo. Tačiau visuomet reikia vadovautis principu, kad ne žmogus turi tarnauti darbui, bet darbas žmogui ir jo orumo palaikymui, todėl vergiškas darbas ir darbas, kuris pavergia žmogų, yra visiškai nepriimtinas. „Prašau visus savo tikėjimo brolius ir seseris ir visus geros valios vyrus ir moteris ryžtingai pasipriešinti prekybai žmonėmis įskaitant ir jų vergišką darbą“, – ragino popiežius Pranciškus. Šios Šventojo Tėvo mintys susilaukė plataus atgarsio ir daugelis didžiausių televizijos žinių kanalų citavo jo prasmingą vergiško darbo įvardijimą. Bangladešo katalikiškos paramos organizacijos „Caritas“ direktorius Benediktas Alo D’Rozario sakė, kad toje šalyje minėti žodžiai su padėka buvo priimti kaip didelė paguoda ir paskatinimas teisingumo siekiui. „Kiekvienas žino apie šią padėtį, bet mes iš naujo turime patikrinti savo sąžinę, ir klausti, ką visi galime padaryti, – sakė B. Alo D’Rozario. – Mūsų atsakomybė daryti viską, kas įmanoma, kad būtų užtikrintos ir palaikomos kiekvieno žmogaus teisės ir orumas“. Pranešama, kad Bangladešo „Caritas“ aktyviai dalyvauja įveikiant gamyklos griūties pasekmes aprūpindamas vaistais, maistu aukų šeimas, padėdamas identifikuoti iš griuvėsių ištrauktų žuvusiųjų tapatybę. Susitarta su Dakos universiteto psichologais, socialiniais darbuotojais ir sielovadininkais dėl emocinės paramos aukų artimiesiems.

Ekonominio liberalizmo kritika

Analizuodamas gegužės 1-ąją pateiktas popiežiaus Pranciškaus pastabas, amerikiečių katalikų apžvalgininkas Tomas Rysas primena, kad jis, dar būdamas Argentinos sostinės arkivyskupu kardinolu Chorche Bergolju SJ, priešinosi Lotynų Amerikoje paplitusiai marksistinei išlaisvinimo teologijai, tačiau nebuvo ir nežaboto kapitalizmo rėmėjas. 2000 metais išleistoje knygoje „Danguje ir Žemėje“ tuometinis kardinolas Ch. Bergoljas pripažino privačios nuosavybės vaidmenį, tačiau nurodė, kad naudojimasis šia teise turi vykti „teisingumo parametruose“. Toje knygoje pabrėžiama, kad Bažnyčia nepalaiko komunizmo ekonominės sistemos, tačiau ji priešinasi ir laukiniam ekonominiam liberalizmui, kuris yra matomas šiandien.

Tuometinio Argentinos kardinolo kapitalistinės sistemos kritika rėmėsi ne tiek ekonominiais ir politiniais, bet daugiau teologiniais argumentais, pažymint, jog perdėtas ekonominis liberalizmas skatina supasaulėjimą, užmirštant, jog pagarba Dievui reiškia „klusnumą Jo valiai, teisingumui, įstatymui ir pranašiškam įkvėpimui“, – citavo T. Rysas apžvalginiame gegužės pradžioje paskelbtame JAV katalikų laikraštyje „National Catholic Reporter“. Tokia supasaulėjusi kapitalizmo sistema skatina „vartotojiškumo, hedonizmo civilizaciją su atitinkamu valdžios bei politinių sektorių manipuliavimu ir pinigų viešpatavimu“.

Tačiau knygoje „Danguje ir žemėje“ stipriausi kritikos žodžiai skirti kapitalizmo rodomai nepagarbai darbo žmonėms, dideliam jų išnaudojimui. Nėra blogesnio dalyko, kai iš dirbančiųjų atimama galimybė pelnyti sau duoną, kai dėl menko užmokesčio paneigiamas pats darbinės veiklos kilnumas. Tuometinis kardinolas Ch. Bergoljas pasmerkė nepateisinamą kapitalo bėgimą iš šalies, kai investicijos labai reikalingos ūkio vystymui ypač besivystančiose valstybėse. Tokiomis sąlygomis tas, kuris susikrauna finansinį turtą gimtinėje, o paskui pinigus perveda į užsienį, „nusideda, kadangi negerbia šalies, kuriai skolingas už savo gerovę ir žmonių, kurie savo darbu prisidėjo prie jo praturtėjimo“.

© 2013 „XXI amžius“