2013 m. gegužės 10 d.    
Nr. 19
(2043)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Bet kokia kaina!

Gintaras Visockas

Seimas pritarė siūlymui rengti referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo ir dvigubos pilietybės įteisinimo. Jo tikslas – išsaugoti Lietuvos piliečius, lietuvius, kur jie begyventų. Jeigu tas straipsnis bus pakeistas, jeigu referendumas vyks pagal Seimo nario Artūro Paulausko scenarijų, praradimai bus dar didesni. Dabartinis Konstitucijos 12 straipsnis tarsi kviečia lietuvius sugrįžti, nes grasina nubausti kitą šalį įsimylėjusiuosius, o jeigu jis bus pakeistas, atriš jiems rankas: gyvenkite svečiose šalyse, negrįžkite į Lietuvą, bet naudokitės jos teikiamomis gėrybėmis. Emigrantų (nesvarbu – lengvabūdiškai jie išvyko iš Lietuvos ar skurdo, nedarbo slegiami) bandymas reikalauti ypatingų teisių – yra savanaudiškas, Tėvynę prievartaujantis siekis. Ar turės jie dvigubą pilietybę, ar priims naujosios šalies ir praras gimtosios (jeigu referendumas, pavyzdžiui, neįvyks, o jūs jo nepaisysite) pilietybę, vis tiek Lietuvai anksčiau ar vėliau jie bus skaudi netektis. Jei kas mano, kad bus kitaip, tegu atidžiai perskaito šiuos žinomo literatūros kritiko Algimanto Bučio žodžius: Pirmosios lietuvių emigracijos likimas negalėjo būti kitoks, nei daugumos pasaulio tautinių išeivių. Jau trečioje kartoje išeivių vaikai, anūkai, proanūkiai, kaip rodo universali patirtis, nebemoka kalbėti gimtąja kalba. Taip jau yra pagal gamtos dėsnius – nuo „tautos kelmo“, „tautos kamieno“ atskilusi emigracija pasmerkta asimiliacijai. Yra, tiesa, išimčių, bet jos liečia arba gausiausias tautas (kaip kinų), kurios išeivijoje sudaro savo uždaras stambias kolonijas, arba dvasiškai itin sutelktas tautas (kaip žydai, airiai), kurios ir svetur sugeba konsoliduoti tautines jėgas savo tėvų tikybos ir tautinio solidarumo galia. (Algimantas Bučys apie pirmąją, Mindaugo laikų, emigraciją. „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“, 2012). Taigi neišvengiamą praradimą teks kompensuoti normaliu gimstamumu (trys vaikai), ženkliai pagerėjusiu gyvenimu Lietuvoje, patriotiniu auklėjimu... Jeigu nesugebėsime arba nenorėsime to padaryti, išgaruosime kaip vandens lašas ant įkaitinto akmens. Deja, nesugebėjimo ir nenoro šiame reikale labai daug. Nenoro daugiau. Daug abejingumo. Šių „vertybių“ prisigraibėme staiga atsivėrus globaliajam pasauliui, tiksliau, pasidavę jo galingiesiems, kurie pripažįsta visai kitas vertybes, daugelį kurių man norisi rašyti kabutėse.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija