|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Po sodžiaus kapinaites pasižvalgius Vytautas BAGDONAS
Sovietiniais metais Lenino keliu kolūkis, Atgimimo laikais pervardintas Malaišių kolūkiu, Anykščių krašte buvo ne per didžiausias. Tačiau jame buvo net penkerios kapinės. Visos tos kapinaitės išlikusios iki šių dienų, tačiau veikia tiktai vienintelės Kunigiškių kaimo kapinės, kuriose amžinajam poilsiui atgula ne tiktai kunigiškiečiai, bet ir kaimyninio Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos Ažubalių kaimo gyventojai. Apie Kunigiškių kapines XXI amžiuje jau pasakojome. O dabar pasižvalgykime po Vaitkūnų, Jotkonių, Gudonių ir Malaišių kaimų kapinaites. Ant Kapų kalnelio Vaitkūnų sodžiaus pakraštyje, šalia išlakaus pušyno, yra vieta, vadinama Kapų kalneliu. Iš tikrųjų ant to kalnelio yra senos, jau seniai nebeveikiančios, neprižiūrimos kapinaitės. Senoliai pasakoja, kad jos atsirado dar maro laikais, kuomet vaitkūniečiai masiškai mirė nuo šios baisios ligos ir buvo laidojami ant nuošalaus kalnelio. Čia buvo laidojama ir vėliau. Tačiau ilgainiui, mirusiuosius pradėjus laidoti Svėdasų kapinėse, Vaitkūnų kapinės buvo primirštos. Vietiniai žmonės dar gerai prisimena, kaip Kapų kalnelis buvo tankiai apaugęs alyvų krūmais, karklais, kažkoks paslaptingas, nelankomas, neprižiūrimas. O kapinių čia būta didelių. Kai nuo Kapų kalnelio šlaito kolūkio statyboms, kaimo keliams tiesti buvo kasamas smėlis, žvyras, kartu į automašinų kėbulus pasipildavo ir mirusiųjų kaukolės, kaulai. Tas kapinių darkymas tęsėsi ilgokai, kolūkio valdžia nelabai kreipdavo į tai dėmesį. Pasak vietinių gyventojų, kai kurie keliai buvo nutiesti, pastatai iškilo tiesiog ant... žmonių kaulų, panaudojant žvyrą ir smėlį nuo Vaitkūnų kapinaičių. Prieš gerą dvidešimtmetį Kapų kalnelis Vaitkūnuose buvo sutvarkytas. Susirinkę į talkas vaitkūniečiai iškirto alyvas, kitus menkaverčius krūmus, kapinių teritoriją aptvėrė medine tvora, pastatė kryžių. Tuomet, tvarkant senųjų kapinių teritoriją, buvo surastas tiktai vienintelis akmeninis antkapinis paminklas su šiaip taip dar įskaitomais metais: 1869. Ant pokario metų aukų Banių šeimos kapo Kapų kalnelyje buvo įrengta paminklinė plokštė su iškaltu užrašu: Čia ilsisi Banių šeima: Banys Feliksas 66 m., Banienė Emilija 56 m., Banytė Aldona 22 m., Banys Kazys 20 m., Banys Feliksas 17 m., nužudyti 1948.V.7. Ši vaitkūniečių šeima gyveno netoli Kapų kalnelio, tad, žvėriškai ją išžudžius, artimieji, giminės net neieškojo kitų kapinių, o palaidojo čia pat, nors Vaitkūnuose kapinės jau tuo metu buvo nebeveikiančios... Šiuo metu Kapų kalnelio vaizdas vėl gana slogus. Iš buvusios tvoros tik lentgalių liekanos, visa senųjų kapinių teritorija skendi aukštose žolėse. Tiktai aukštas medinis kryžius su Banių šeimos atminimui įrengta granito plokšte ir antrą šimtmetį skaičiuojantis akmuo ant nežinomo žmogaus kapo dar primena, kad čia yra kapinės. Netoli kalnelio vėl kasamas smėlis, tiktai jau mažesniais kiekiais, jis vežamas nebe sunkvežimiais ir traktoriais. Ir kasama ne taip giliai, kapaviečių kastuvai kol kas dar nepasiekia... Jotkonių kapai jau ne bevardžiai Pamiškėje, visai pakeliui į Jotkonių kaimą, ne vieną dešimtmetį kiekvienas prašalaitis matydavo žemės kauburėlius, primenančius kapavietes. Vietiniai žmonės žinojo, kas ilsisi po tais žemės kauburėliais, ten pasodindavo gėlių, uždegdavo žvakeles, o tiems, kas tik vieškeliu praeidavo ar pravažiuodavo pro šalį, tik trumpam užsukdavo į Jotkonis, tikriausiai ir ne taip svarbu buvo, kas tai per kapeliai, kokia jų atsiradimo istorija. Ne itin rūpėjo tokie dalykai ir grybautojams, uogautojams, pažvejoti Jaros upėje ar dirbtiniame tvenkinyje susiruošusiems. Neverta nei stebėtis, kad sovietmečiu tie kapai pakelės pušyne nebuvo paženklinti, įvardinti. Juk tai buvo kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kapai. Tiktai Atgimimui prasidėjus, pamiškėse, palaukėse, pakelėse esantys žemės kauburėliai buvo paženklinti, prie tų kapelių atsirado kryžiai, paminklai su užrašais. Taip atsitiko ir su Jotkonių kapinaitėmis. Toje vietoje buvo pastatytas metalinis kryžius ir ant jo pritvirtintas užrašas, bylojantis, kad čia ilsisi Musteikis Vytautas, Nakutis Alfonsas, Plitnikas Edvardas, Birkus Pranas, Birkus Albinas, žuvę 1946 m. sausio 13 d. Šalia šių šešių partizanų kapų neseniai buvo paženklintas dar vienas kapas. Kuklus paminklas-kryžius įamžino Albino Sabalio, gimusio 1923 metais, žuvusio 1945 m. balandžio 15 d., atminimą. Ne visi Jotkonių miške palaidoti partizanai vietiniai žmonės. Kai kurie yra iš Vaitkūnų, Visėtiškių, Adomynės ir kitų vietovių. Svėdasų krašto partizanai bazavosi Šimonių girioje ir aplinkiniuose miškuose. Susišaudymuose su stribais, raudonarmiečiais, enkavedistais žuvusių partizanų kūnus sumesdavo miestelių aikštėse prie stribynių ir stebėdavo tie liaudies gynėjai bei jų bendrai, ar kas nors neverkia prie partizanų kūnų, ar neatpažino saviškių. Jei taip atsitikdavo, tie partizanų artimieji tuoj pat būdavo areštuojami, tardomi. Todėl nieko stebėtino, kad savo artimuosius atpažinę žmonės to neparodydavo, slėpė skausmo ašaras, išsiverkdavo kur nors pasislėpę, tiktai ne miestelių aikštėse prie išniekintų partizanų kūnų. Po kurio laiko išniekintų partizanų palaikai būdavo sumetami kur nors į žvyrduobes ir užpilami žemėmis. Aukų artimieji paslapčiomis žuvusiųjų kūnus išsikasdavo, išsiveždavo ir kaip žmones, kaip katalikus, palaidodavo kapinėse. Konspiracijos tikslais dažnai partizanai būdavo laidojami visai ne savo gimtinės kapinėse, o kur nors kitur, kad dar kartą nebūtų išniekinti. Taip ir atsirado tos nelegalios kapinaitės pakeliui į Jotkonis. O šiaip jotkoniškiai amžinajam poilsiui atgula Adomynės kapinėse, kurios priklauso Kupiškio rajono Šimonių seniūnijai, nes Jotkonių kaimas priklauso Adomynės parapijai. Ant aukšto kalnelio Gudonių kapinaitės Važiuodamas vieškeliu nuo Kunigiškių link dabar jau beveik išnykusio Gudonių kaimo, būtinai pamatysi kairėje pusėje išlakiais beržais apaugusį kalnelį. Užkopęs siauru takeliu į kalnelio viršų, pateksi į Gudonių kaimo kapinaites. Jos aptvertos medine tvora, yra keletas suoliukų. Vienur kitur dar matyti kapų kauburėliai, prie penkių yra pastatyti mediniai kryželiai. Kas ilsisi po tais kryželiais, nežinia. Kairėje kapinių pusėje pastatytas didelis kryžius, o kapinių centre esantį akmeninį antkapinį paminklą su metaliniu kryžiumi ženklina dar aiškiai įskaitomi iškalti metai 1904. Akivaizdu, kad šis paminklas yra atnaujintas, nes iš naujo įbetonuotas į žemę. Paminklo apačioje įmontuota daili metalinė lentelė su užrašu: Senosios Gudonių kaimo kapinės. Jose laidota iki XX amžiaus vidurio. Kapų kalną sutvarkė ir kryžių atstatė savo protėviams pagerbti ir nykstančiam kaimui atminti iš Gudonių kilę žmonės 1990 metais. Senųjų kapinaičių išsaugojimu labai rūpinosi dabar jau šviesios atminties Jonas Dagys, kurio sodyba melioracijos metu per stebuklą Gudonyse išliko. Jam teko vilkėti raudonarmiečio uniformą Antrajame pasauliniame kare, o po karo už Lietuvos partizanų rėmimą gimtajame Gudonių krašte atsidūrė Sibiro kalėjimuose. Grįžęs namo, ilgą laiką darbavosi kolūkyje staliumi. Tuo metu Gudonių kapinaitės buvo labai apleistos, užžėlusios krūmais, piktžolynais, o nuo senųjų kapinių šlaito kolūkio reikmėms pradėtas kasti smėlis, žvyras, kartu buvo iškasami ir išniekinami mirusiųjų palaikai. Šių eilučių autoriui gudoniškis J. Dagys yra pasakojęs, kaip jis išgelbėjo savo protėvių atminimą ir kapines nuo visiško sunaikinimo. Taip jau atsitiko, kad jam teko gulėti ligoninėje Vilniuje, kur susipažino su toje pat palatoje besigydžiusiu Tiesos laikraščio žurnalistu. Sodietis jam ir pasibėdojo, kad kolūkio valdžia ne tiktai nesirūpina senomis kapinaitėmis, bet dar jas ir kasinėja, kartu su smėliu ir žvyru į statybas vežami netgi mirusiųjų kaulai, kaukolės. Tasai žurnalistas ne tik aprašė barbarišką Gudonių kapinaičių naikinimą laikraštyje, bet dar ir informavo apie tai savo bičiulį, patį Lietuvos kompartijos pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų. Ir nedelsiant atskriejo iš sostinės į Anykščių rajkomą, o iš ten į kolūkį įsakymas tuoj pat liautis naikinti Gudonių kapines. Žinoma, dėl savo poelgio J. Dagys pateko kolūkio valdžios nemalonėn, bet džiaugėsi visa širdimi, kad išgelbėjo kapines nuo sunaikinimo... O kai Atgimimui prasidėjus susirinkę gudoniškiai tvarkė senąsias kapinaites, pirmu smuiku grojo būtent Jonas Dagys. Jis, gerai prisimindamas, koks metalinis kryžius puošė ilgus dešimtmečius išsilaikiusį kapinių centre buvusį akmeninį paminklą, labai sielojosi, kad kryžius buvo pavogtas. Suradęs pavogtąjį kryžių kitose kapinėse, jį grąžino į Gudonių kapinaites... Dabar Gudonių kapinėmis rūpinasi po tėvo Jono mirties sugrįžęs gyventi į Gudonis sūnus Alfonsas Dagys su žmona ir dviem dukromis. Kai pastaraisiais metais kažkokie piktadariai pradėjo niokoti kapinaites, vartyti kryžius, kelti čia visokias orgijas, Dagių šeima ne kartą atstatinėjo kryžius, valė šiukšles, budėjo prie kapinių, informavo apie vandalus žurnalistus, policiją... Kur ilsisi Vaižganto jaunesnieji broliukai Malaišių kaime kadaise gyveno arti pusantro šimto gyventojų. Savaime suprantama, didžiuliame sodžiuje būta ir kapinaičių. Jos išliko iki šiol. Pasiekti viduryje dirbamų laukų, ganyklų esančias senąsias Malaišių kapines nelengva. Bet aplankyti šią mirusiųjų karalystę, apsuptą beržais, apjuostą metaline tvora, tikrai verta. Yra šiose kapinėse keletas labai senų antkapinių paminklų, pagamintų iš paprastų, tiktai šiek tiek apdailintų lauko akmenų. Gaila, kad jau neįmanoma įskaityti po tais paminklais palaidotų žmonių vardų, pavardžių, gimimo, mirties metų. Daug kur kapinaitėse tarp aukštų žolių, alyvų krūmų galima pastebėti kauburėlius, bet jų jau neženklina jokie kryželiai, antkapiniai paminklai. Niekas ant šių kauburėlių nebesodina gėlių, nebedegina žvakučių. Kas žino, gal po šiais žemės kauburėliais ilsisi ir penki jaunesni lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto broliukai, mirę dar ankstyvoje vaikystėje? Jei jų dar nespėta pakrikštyti, naujagimiai galėjo būti palaidoti šalia kapinių tvoros, o pakrikštyti vaikeliai tai jau tikrai laidoti šiose kapinėse. Malaišių kapinaitėse amžinojo poilsio atgulė ir buvę Vaižganto kaimynai, giminaičiai, tačiau kas kur ilsisi, dabar jau nežinia (rašytojo tėvai Barbora ir Anupras Tumai palaidoti Svėdasų kapinėse netoli koplyčios). Šiose kapinėse ant poros antkapinių paminklų dar galima šiaip taip įskaityti Sabalių šeimos narių bei Severo Barono pavardes, dar yra ženklų, kad šie kapai yra tvarkomi, prižiūrimi. Kai prieš keletą metų fotografavau senąsias Malaišių kapinaites, jose dar regėjau daugiau akmeninių antkapių paminklų su metaliniais kalvio kaltais kryžiais. Šį rudenį vėl užsukęs į šias atokiai esančias kapinaites, metalinių kryžių ant kai kurių akmeninių paminklų jau nebeišvydau. Gal juos nugvelbė kokie nors metalistai ar senienų kolekcionieriai, gal kryžiai patys nukrito ir pradingo tarp krūmokšnių ir aukštų žolių?
Anykščių rajonas
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |