Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Po sodžiaus kapinaites pasižvalgius

Vytautas BAGDONAS

Ilgą laiką buvę bevardžiai kapeliai Jotkonyse jau įvardinti...

Sovietiniais metais „Lenino keliu“ kolūkis, Atgimimo laikais pervardintas Malaišių kolūkiu, Anykščių krašte buvo ne per didžiausias. Tačiau jame buvo net penkerios kapinės. Visos tos kapinaitės išlikusios iki šių dienų, tačiau veikia tiktai vienintelės – Kunigiškių kaimo kapinės, kuriose amžinajam poilsiui atgula ne tiktai kunigiškiečiai, bet ir kaimyninio Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos Ažubalių kaimo gyventojai. Apie Kunigiškių kapines „XXI amžiuje“ jau pasakojome. O dabar pasižvalgykime po Vaitkūnų, Jotkonių, Gudonių ir Malaišių kaimų kapinaites.

Vėlinių laužai – gyva tradicija

Rūta Averkienė

Margionių kaimo žmonės, kapinėse ratu susėdę ant suoliukų aplink besikūrenantį laužą

Margionys. Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis vėl pagerbėme į Amžinybę išėjusius savo artimus žmones. Tvarkydami jų kapelius, sodindami gėles ir degdami žvakutes, mes dar kartą uždegėme laiko vėjų neužpučiamą atminimo bei pagarbos žvakutę savo sielose. Žinome, kad Vėlinių tradicijos, Lietuvoje skaičiuojančios daugybę amžių, jau baigia negrįžtamai nugrimzti istorijon. Tačiau keliuose Dzūkijos kaimuose jos dar gyvos. Ypač gražiai – aštuonias dienas kūrenant Vėlinių laužus ir nuoširdžiai meldžiantis – senolių tradicijos gerbiamos šiluose pasislėpusiuose Margionyse. Išnykimo ženklu pažymėtuose Zervynų ir Mardasavo kaimeliuose ši tradicija irgi dar rusena. Niekur kitur Lietuvoje to jau nebeišvysime.