|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Ar kelsis Lietuva, žadinta Sąjūdžio? Edvardas ŠIUGŽDA Prieš dvi savaites minėjome Lietuvos Sąjūdžio (buvusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio) suvažiavimo 25-ąsias metines. Prisimename tas džiugias 1988 metų spalio 2223 dienas, kai visa Lietuva, tapusi vieninga ir laisvai mąstanti bei turėjusi vieną tikslą, prigludusi prie televizorių ekranų stebėjo tą didingą istorinį įvykį. Prisimename, kaip to istorinio suvažiavimo delegatai ir visi geros valios žmonės skubėjo prie dar uždarytos Vilniaus Arkikatedros durų į kelių vyskupų ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus aukojamas šv. Mišias. Tai buvo dvasinis tautos įvykis. Prie tokio žingsnio mus artino ne tik Sąjūdžio vadovai, jau pasižymėję savo ugningais raginimais kovoti už teisingumą ir nepriklausomybę, bet ir kiti iki tol kovojusieji už Tautos reikalus: nenuilstantis tautinės savimonės propaguotojas Algirdas Patackas, iš kalėjimo jau grįžęs Povilas Pečeliūnas, politkalinių gynėjas ir laisvinimo akcijų rengėjas Petras Cidzikas, Algirdas Statkevičius, Balys Gajauskas, kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius ir kiti. Gaila, galime pasigirti ir daugybe okupacinio režimo agentais tada dirbusių prievartos, smurto ar šantažo sugniuždytų tautiečių. Tokį likimą mūsų Tautai ir piliečiams buvo parengusi 50 metų trukusi okupacija. Bet tada, Maskvoje, kaip imperijos sostinėje, pašalinus komunistų partiją, kaip vadovaujančią jėgą, Lietuvoje, kaip imperijos pakraštyje, irgi kilo judėjimas už Tautos laisves, už politinių kalinių paleidimą, pradėjo kurtis politinės partijos, atgijo radikalūs, netgi Sąjūdžio dar nepripažinti ir netgi smerkiami reikalavimai suteikti nepriklausomybę. Sąjūdis greitai išaugo į didžiulę jėgą su galingu energijos užtaisu, į tautos interesams atstovaujantį judėjimą. Visa tai rodė, kad tauta netikėtai ir nedviprasmiškai prisikėlė, atsibudo stebuklingu būdu. Galima kelti klausimą, ar tą užtaisą galėjo sukelti per penkis okupacijos dešimtmečius pasyvia padaryta tauta ir jos keliami perestroikos atstovai, iki tol nepasižymėję kokiu nors išskirtiniu aktyvumu (nors atsiras daugybė įrodinėtojų, kad tokių aktyvių ir dėl laisvės aukoti savo gyvenimą pasiryžusiųjų buvo labai daug, tačiau tai nebus tikroji tiesa aktyvieji ir drąsieji buvo provokuojami ir iškart okupacinės temidės sodinami į lagerius, o likusi laisvėje patriotų dalis mažai ką galėjo padaryti. Kaip tai galėjo įvykti per keletą mėnesių? Gal čia pasireiškė kažkokios jau suplanuotos priemonės ir per aktyviuosius piliečius pamėtėtos visuomenei? Yra žinoma (nors niekaip viešai neskelbiama ir galbūt jau pamiršta ar stengiamasi pamiršti), kad apie 1960-uosius metus, iš Sibiro grįžtant daugumai tremtinių ir politinių kalinių, pastariesiems buvo siūloma pradėti kurti politines partijas, pirmiausia krikščionių demokratų ir socialdemokratų. Tai siūlė ne bet kas, o KGB. Tačiau tada nesiryžta to daryti neradus tam tinkamų būdų arba režimui ieškant kitokių išeičių, nuspręsta to neskatinti. 19881989 metais kilęs Sąjūdis jau buvo nauja idėja, galėjusi išjudinti vis dėlto dar stiprius ir nepradėjusius trupėti imperijos pamatus. |
||
|
|
||
|
Benjaminas ŽULYS
Šiomis dienomis sukako 15 metų, kai buvo įkurta Lietuvos profesinė sąjunga Sandrauga, esanti Kaune, Laisvės alėjoje. Nūnai ji vienija apie 5000 narių. Daug jos padalinių veikia kitose Lietuvos vietovėse. Dešimtmetį jai vadovauja teisininkas Kęstutis Juknis. Nebuvo jokių iškilmių, apdovanojimų, garsių lozungų. Visą šį laiką šios profsąjunginės organizacijos žingsnius lydi aktyvi veikla, darbas, siekiai padėti žmonėms kol kas nelengvame jų gyvenime. Jame, deja, esama nemažai įvairaus plauko valdininkų nesąžiningumo, aplaidumo, godumo. Su tuo kaip tik profsąjungos turėtų kovoti. O tai sudėtinga. K. Juknio nuomone, svarbiausia nuo sovietinių laikų likęs valdžios požiūris į profsąjungą, kai ji buvo tarsi tarnaitė, pastumdėlė, kelialapių, talonų kai kurioms materialinėms vertybėms įsigyti dalintoja ir panašių funkcijų atlikėja. Dabar tokių talonų nėra, tik turėk pinigų ir tos vertybės bus tavo. Apmaudu, kad kai kurios dabartinės profsąjungos neįsigilina į savo vaidmenį, nesugeba ar nenori perimti pažangių užsienio šalių profsąjunginės veiklos patirties, jų aktyvistai neturi teisinių, ekonominių ir kitų žinių. Todėl Sandrauga stengiasi į savo aktyvistų gretas įtraukti kuo daugiau teisę, ekonomiką išmanančių žmonių. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |