|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vyriausiam Lietuvs kunigui mons. Jonui Voveriui 100 metų! Romas BACEVIČIUS
Lapkričio 2 dieną ilgametis Taujėnų klebonas, o nuo 2005-ųjų altaristas, mons. Jonas Voveris sulaukė 100 metų! Šitokio garbingo jubiliejaus sulaukęs vyriausias amžiumi ne tik arkivyskupijos, bet ir Lietuvos dvasininkas nuo 1970-ųjų tarnauja Taujėnuose, yra šio krašto žmonių labai gerbiamas, vadinamas tiesiog Tėveliuku. Tokio uolaus ir taip mylinčio savo parapijiečius kunigo reikia paieškoti. Visur matosi rūpestingo klebono ranka ir labai šilti jo santykiai su savo parapijiečiais, po parapijos vizitacijos yra sakęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Kelerius pastaruosius metus prastai girdintis, sunkiai vaikštantis, nieko nebematantis šeimininkės Aldonos Skebaitės globojamas mons. J. Voveris dėl savo negalių nesiskundžia, nedejuoja, o dėkoja Aukščiausiajam už pašaukimą eiti Dievo keliu, galimybę pasiaukoti ir melstis. |
||
|
|
||
Pastoracinis darbas tęsiasi jau 65 metus Livija ŠIUGŽDIENĖ
Spalio 27-ąją Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje aukodamas savo įprastines sekmadienio Sumos šv. Mišias čia jau 14 metų Dievui ir žmonėms savo tarnystę uoliai vykdantis kun. Petras Tavoraitis paminėjo ir savo kunigystės 65 metų sukaktį. Paminėjimas vyko kukliai, bet šiltai (prieš penkerius metus minint kunigystės 60-metį šv. Mišias koncelebravo ne tik jubiliatas kun. P. Tavoraitis, bet ir monsinjorai Vincas Pranckietis bei Jurgis Užsienis ir tuo metu šios parapijos klebono pareigas uoliai vykdęs kun. Dainius Lukonaitis). Šv. Mišių pradžioje kunigas Petras parapijiečių paprašė pasimelsti vieni už kitus ir už jį bei kitus jo bendramokslius, 1948 m. spalio 31 d. įšventintus į kunigus (iš jų gyvų nelikę nė dešimt tarp jų yra apaštalinis protonataras Bronius Antanaitis, mons. Vincas Pranckietis, mons. Vytautas Sidaras, kan. Juozas Mieldažys). Atsigręžkime į praeitį ir prisiminkime nueitą kelią, matydami, kaip Dievo ranka globojo ir saugojo daugelį mūsų ir vedė tuos 65 metus. Daugelis prisimename tuos sunkius ir baisius karo metus ir vėl sugrįžusius sovietinius laikus. Ir aš galėjau kartu su kitais atsidurti tremtyje, bet Dievo ranka sudarė sąlygas, kad galėjau eiti kunigo pareigas Lietuvoje. Dievo ranka toliau saugojo ir vedė. Čia, Ukmergėje, kunigo pareigas einu jau per 14 metų. Prisimindami vieni kitus, ypač maldose, dėkokime už patirtas Dievo malones, melskimės vieni už kitus, melskimės už tautos vienybę, kitais metais 90-metį minėsiantis kun. P. Tavoraitis mišių pradžioje parapijiečius kvietė melstis ir už visus jo bendrakursius kunigus. Pamoksle kun. P. Tavoraitis savęs jau neminėjo, kalbėjo tos dienos Evangelijos tematika apie šventykloje besimeldžiantį fariziejų, kuris sakė: Dėkoju, Viešpatie, kad nesu toks kaip šis muitininkas, o tuo metu muitininkas mušėsi į krūtinę, kartodamas: Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio. Savo kunigystės sukaktį minėjęs pamokslininkas sakė: Ir tarp dabartinių žmonių dažnai tai pasitaiko. Vieni žiūri, kad aukščiau pakiltų už kitus, kiti jaučiasi kaip nusidėjėliai. Save aukštinęs fariziejus į namus sugrįžta nuteistas, o muitininkas, tik mušęsis į krūtinę ir prašęs Dievo gailestingumo, į namus grįžta išteisintas, nes jo kaltės yra atleistos. Pažiūrėkime, kiek tarp mūsų yra ir tokių fariziejų, ir tokių muitininkų. Fariziejai su tokiu pasipūtimu žiūri į kitus. Padarę ką nors gera, žiūri lyg Dievas jiems skolingas. Dievas, vaizdžiai kalbant, paduoda mums savo ranką. Mums tą ištiestą ranką reikia priimti, jos laikytis ir gyvenime ką nors pasiekti. Betgi galima tą ištiestą ranką ir atstumti. Mes patys pasirenkame, kaip elgsimės. Tačiau tą ištiestą Dievo ranką paimti reikia ir Dievo malonės. Visais laikais, kaip ir dabar, yra ir fariziejiško pasipūtimo, pasididžiavimo, laikant save geresniais, tačiau turime eiti siekdami Dievo gerumo jo nurodytu keliu. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |