|
Ar kelsis Lietuva, žadinta Sąjūdžio?
Edvardas ŠIUGŽDA
Prieš dvi savaites minėjome Lietuvos Sąjūdžio (buvusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio) suvažiavimo 25-ąsias metines. Prisimename tas džiugias 1988 metų spalio 2223 dienas, kai visa Lietuva, tapusi vieninga ir laisvai mąstanti bei turėjusi vieną tikslą, prigludusi prie televizorių ekranų stebėjo tą didingą istorinį įvykį. Prisimename, kaip to istorinio suvažiavimo delegatai ir visi geros valios žmonės skubėjo prie dar uždarytos Vilniaus Arkikatedros durų į kelių vyskupų ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus aukojamas šv. Mišias. Tai buvo dvasinis tautos įvykis. Prie tokio žingsnio mus artino ne tik Sąjūdžio vadovai, jau pasižymėję savo ugningais raginimais kovoti už teisingumą ir nepriklausomybę, bet ir kiti iki tol kovojusieji už Tautos reikalus: nenuilstantis tautinės savimonės propaguotojas Algirdas Patackas, iš kalėjimo jau grįžęs Povilas Pečeliūnas, politkalinių gynėjas ir laisvinimo akcijų rengėjas Petras Cidzikas, Algirdas Statkevičius, Balys Gajauskas, kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius ir kiti. Gaila, galime pasigirti ir daugybe okupacinio režimo agentais tada dirbusių prievartos, smurto ar šantažo sugniuždytų tautiečių. Tokį likimą mūsų Tautai ir piliečiams buvo parengusi 50 metų trukusi okupacija. Bet tada, Maskvoje, kaip imperijos sostinėje, pašalinus komunistų partiją, kaip vadovaujančią jėgą, Lietuvoje, kaip imperijos pakraštyje, irgi kilo judėjimas už Tautos laisves, už politinių kalinių paleidimą, pradėjo kurtis politinės partijos, atgijo radikalūs, netgi Sąjūdžio dar nepripažinti ir netgi smerkiami reikalavimai suteikti nepriklausomybę. Sąjūdis greitai išaugo į didžiulę jėgą su galingu energijos užtaisu, į tautos interesams atstovaujantį judėjimą. Visa tai rodė, kad tauta netikėtai ir nedviprasmiškai prisikėlė, atsibudo stebuklingu būdu. Galima kelti klausimą, ar tą užtaisą galėjo sukelti per penkis okupacijos dešimtmečius pasyvia padaryta tauta ir jos keliami perestroikos atstovai, iki tol nepasižymėję kokiu nors išskirtiniu aktyvumu (nors atsiras daugybė įrodinėtojų, kad tokių aktyvių ir dėl laisvės aukoti savo gyvenimą pasiryžusiųjų buvo labai daug, tačiau tai nebus tikroji tiesa aktyvieji ir drąsieji buvo provokuojami ir iškart okupacinės temidės sodinami į lagerius, o likusi laisvėje patriotų dalis mažai ką galėjo padaryti. Kaip tai galėjo įvykti per keletą mėnesių? Gal čia pasireiškė kažkokios jau suplanuotos priemonės ir per aktyviuosius piliečius pamėtėtos visuomenei? Yra žinoma (nors niekaip viešai neskelbiama ir galbūt jau pamiršta ar stengiamasi pamiršti), kad apie 1960-uosius metus, iš Sibiro grįžtant daugumai tremtinių ir politinių kalinių, pastariesiems buvo siūloma pradėti kurti politines partijas, pirmiausia krikščionių demokratų ir socialdemokratų. Tai siūlė ne bet kas, o KGB. Tačiau tada nesiryžta to daryti neradus tam tinkamų būdų arba režimui ieškant kitokių išeičių, nuspręsta to neskatinti. 19881989 metais kilęs Sąjūdis jau buvo nauja idėja, galėjusi išjudinti vis dėlto dar stiprius ir nepradėjusius trupėti imperijos pamatus.
Per tą laiką nuo pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo mes visi pasenome 25 metais. Apie tai irgi tenka susimąstyti. Daug Sąjūdžio aktyvistų, džiaugsmingai dalyvavusių pirmuosiuose išsivadavimo mitinguose ir renginiuose, jau išėjo į amžinybę, daug jau ir nusivylusiųjų pamiršo Sąjūdį ir jo iškiliąją dvasią, tačiau svarbiausias mūsų tikslas jau įgyvendintas gyvename 24-uosius nepriklausomybės metus. To siekė pirmoji karta po nepriklausomybės netekimo, stichiškai kurdama partizaninio pasipriešinimo bangą, kurios herojai dėl nepriklausomybės ryžosi paaukoti savo laisvę ar net gyvybę. Pamiršti skurde gyvena dauguma teisiųjų Sąjūdžio žmonių, kurių neprisimena net patriarchai. Mes vis daugiau nusiviliame savo iškovota laisve ir nepriklausomybe, nors suprantame, kad be šių idealistinių siekių Tauta gyvuoti negali. Mes piktinamės politinių grupuočių skaldymo politika, Seimas ir partijos praradę Tautos pasitikėjimą, tačiau politikai, save laikantys tautos atstovais, pamiršta, kad į valdžios struktūras pateko tik susikūrę sau palankius įstatymus. Mes piktinamės nesveikai realizuota kūrybine laisve tai, kas rodoma per įvairias televizijas, piliečiams yra visiškai nepriimtina. Dauguma laidų, kaip masiškiausios ir priimtiniausios informacijos priemonės, gadina žiūrovų skonį, požiūrį į gyvenimą, į vertybes, netgi jas suniekina, o tautinės ir krikščioniškos vertybės yra atmetamos. Pasigendama specialių laidų, aptariančių jau priimtus ar Seimui svarstyti pateiktus įstatymus. Tokie įstatymai ar jų projektai turėtų būti analizuojami viešai, dalyvaujant ekspertams ir visų suinteresuotų pusių atstovams, kartu aiškinantis, kodėl toks įstatymas siūlomas, kam jis reikalingas, kuo prisidės prie geresnio ir kokybiškesnio tautos gyvenimo, kokį trūkumą pataisys. Jeigu prieš 25 metus kovojome, kad būtų įtvirtinta mūsų įstatymų viršenybė prieš Sovietų Sąjungos įstatymus, tai dabar jokiu būdu negalime leisti, išskyrus išimtinius atvejus, kad mūsų įstatymai paklustų Europos Sąjungos įstatymams. Televizijos turi atspindėti aktualias problemas, netgi ir tokią, kaip ginčytinas referendumas dėl žemės pardavimo. Dėl šios galimybės ginčijasi politikai, o turintys galią tildo referendumo iniciatorių balsą. Referendumo iniciatoriams net neleidžiama patekti į televiziją, jie jau iš anksto pasmerkiami. To neturėtų būti tikrai demokratinėje ir teisinėje valstybėje, jei tokia norime vadintis ir būti. Lietuvos televizijos, kaip ir dauguma žiniasklaidos, turi būti auklėjimo priemonės, padėti kontroliuoti valstybę, kurioje dabar vyksta grėsmingi reiškiniai. Jei trečdalis tautos išbėgiojo, tai reiškia, kad valstybėje kažkas yra negerai. Tačiau jaunajai kartai brukami šlykštūs užsienietiški filmai, taip pat ir rusiškieji, mes esame patekę į Rusijos informacinę erdvę, iš kurios dar neseniai išbėgome. Vietoj rimtų temų televizija pateikia žiūrovui nepraustaburniškos kalbos, šlykščių keiksmažodžių prisodrintus serialus ar filmus, publicistines ar kultūrines laidas. Argi neturėtų Lietuvos televizija būti pavyzdinė, kurioje būtų rodomi mokslo pasiekimai, mūsų šalies istorija, laidos patriotine tematika? Mūsų televizijos ir spauda tyli apie pasiaukojančias kovas su okupantais (išimtys labai retos), bet užtat beveik visa žiniasklaida pilna žvaigždžių pažinčių, gražinimosi, vedybų ir skyrybų istorijų. Nežinome, ką veikia mūsų atstovai Europos Parlamente ar ambasadose, už ką jie kovoja. Vyresni žmonės prisimena, kaip sovietinė spauda kasdien pranešdavo, ką pasakydavo SSRS atstovai Jungtinių Tautų organizacijoje, jos Saugumo Taryboje, o mūsų atstovų pozicija ir darbais Lietuvos spauda visai nesidomi. Matyt, tik todėl, kad ir tautai tai neįdomu, o ir atstovybės tyli apie savo darbus, nes jie nėra reikšmingi. Ar tik mūsų diplomatai, atstovai daugelyje valstybių, neatsitvėrę nuo tų užsienio šalių piliečių, netgi ir nuo savo tautiečių neperskrodžiama tylos siena?
Nors politikai kalba apie kylančią ekonomiką, tačiau tauta to kilimo niekaip nepastebi ir toliau didžiausiomis bangomis emigruoja į užsienį, taip uždirbdami pensijas svetimšaliams. O mes patys tapome pasaulio skurdžiais taupome tik 1 proc. metinių pajamų, kai Europos Sąjungos vidurkis yra 11 proc., net nuo skurdžių kaimynų atsilikdami 56 kartus, taigi fizinis skurdas mus toliau alina. Bet blogiau yra dvasinis skurdas, kuris atims visas mūsų gyvybines jėgas ateičiai. Kaip mes, tiksliau, visokiausiais įstatymais tautą apraizgiusi ir toliau raizganti valdžia, gerbiame savo didvyrius, jeigu pagrindinėje sostinės aikštėje sovietiniais laikais pastatyti paminklai Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui stovi apšnerkšti? Nors kaip tik šiemet minime 1863 metų sukilimo garbingą 150 metų sukaktį, šie paminklai net nebandyti atnaujinti. Nugriauto Lenino paminklo vietoje tuščia, nes partizanams paminklas taip ir lieka per 23 metus nepastatytas, belieka tik neaiškūs, nieko neįpareigojantys pažadai. Užtat visoje Lietuvoje (net ant bažnyčių sienų) vis dar galima pamatyti lenteles, žyminčias, kad čia stovi LTSR istorinis (ar architektūros) paminklas, saugomas valstybės. Per visus tuos 23 metus bijomasi gatves pavadinti vyskupo ar kunigo vardais (nurodoma tik pavardė) juk iškart pasipils nepatenkintųjų klyksmai. Pamiršome Kražių bažnyčios gynėjus, juo labiau pamiršome Kęstutaičius. Mūsų vyskupai Julijonas Steponavičius, Pranciškus Ramanauskas, Teofilius Matulionis pamiršti, neminimi, lyg jų nebūta, negyventa, nekovota. Iš knygnešių tautos tapome mažiausiai skaitančia tauta. Užtat galime pasigirti (taip ir daro kai kurie politikai, pamiršę tautos istoriją ir atsisakę tautinių vertybių), kad turime daugiausia mobiliųjų telefonų, tapome vos ne šnekiausia tauta pasaulyje. Tapome ir pirmąja tauta, nuvertusia išrinktąjį prezidentą, o dabar jau svarstome, kad gal per daug žiauriai pasielgėme. Išties, beveik nesuprantame, kad tai buvo dviejų imperinių jėgų KGB ir GRU likučių grumtynės, į kurias buvome ir mes įvelti. Galime pasiguosti, kad savo Sąjūdžiu sugriovėme SSRS, tačiau esame valdomi tų pačių komunistų. Galime pasiguosti ir tuo, kad ir Aleksandro Dubčeko Prahos pavasarį sukėlusi bei Vaclavo Havelo vadovaujama čekų tauta į valdžią susigrąžino komunistus. Kažkaip ne taip vyksta mūsų dainuojančios ar aksominės revoliucijos.
Esame pirmoji tauta, su įniršiu sekanti savo piliečius teisiškai leidžiama net 80 tūkst. pasiklausymų per metus. Kai VSD be jokio pagrindo seka buvusių disidentų pėdomis, kai į Vilniaus apygardos teisme vykstantį sufabrikuotą teisminį susidorojimą su Egle Kusaite atvykusius prie teismo pastato durų filmuoja slaptos vaizdo kameros ir įrašinėja jų pokalbius, kai teisiškai persekiojami Sausio 13-osios laisvės gynėjai ir jiems sukurpiamos bylos, tada tenka pagalvoti, kur mes einame, kaip Tauta ir kaip Valstybė. Tiesiog protu nesuvokiama, kad toliau tęsiasi Lietuvos valstybei tik gėdą atnešantys administracinių bylų, policijos (aišku, diriguojant VSD) iškeltų per Garliavos šturmą nuo pareigūnų smurtinių veiksmų nukentėjusiems piliečiams neva už teisėtų reikalavimų nevykdymą, procesai. Šios bylos grynai politinės: pilietiškai aktyvūs žmonės, dažnai netgi Sausio 13-osios laisvės gynėjai ar jų dvasios perėmėjai, baudžiami ne už kokį nors maištą ar priešinimąsi policijos nurodymams, bet už jų parodytas nuostatas, siekiant įbauginti ir kitus, pareiškiančius kokį nors nepritarimą neteisingiems, prievartiniams valdžios veiksmams. Teismo nutartys žinomos jau iš anksto: dviejuose trijuose lapuose surašomas budėjusiųjų nusikaltimas ir paskiriama 300400 litų bauda. Viskas vyksta panašiai kaip Stalino teismuose: jei nieko nepadarei 10 metų, jei ką nors padarei 25 metai. Štai iki ko priėjome per tuos 25 metus nuo teisingumo principą iškėlusio Sąjūdžio susikūrimo. Tada galima klausti, ar mūsų Valstybės saugumo departamentas nuoširdžiai kelia triukšmą apie Rusijos užmačias skleisti informacinį karą prieš Lietuvą. Juk, tiesą sakant, tas karas vedamas jau seniai tereikia pažiūrėti į tą VSD atkastą ir demaskuotą portalą rubaltic.ru, kuriame įžeidžiančiai kalbama ne tik apie D. Grybauskaitę ar V. Landsbergį, bet apskritai apie mūsų valstybę, vadinant ją limitrofine ar vadinamąja valstybe ir panašiais epitetais. Tik mes kažkodėl tylime ir neduodame jokio dvasinio atkirčio, tokio, kuris buvo mūsų naudojamas Sąjūdžio augimo laikais. Juk mūsų tauta, kilni ir galinga, savo istorine esybe ne tik gynėsi nuo prievarta nešamos krikščionybės, bet paskiau, jau apšlakstyta jos gaivinamąja jėga, pati gynė tikėjimą, gynė uždaromas bažnyčias savo įgimtu doroviniu pagrindu. Tuo pagrindu remdamasi ji vedė ilgą dešimt metų trukusį partizaninį karą, kurio nepatyrė jokia kita į komunizmo jungą patekusi tauta. Ir štai iškovojus nepriklausomybę tarp teisingumo siekiančių piliečių ieškoma išsigalvotų priešų, paminant visus Sąjūdžio keltus teisingumo principus.
Daug blogybių, nebūtinai susijusių su ES, bet daug ir susijusių su netikėtai atsivėrusios laisvės sąlygomis, atėjo į mūsų tautą, nepasirengusią atvirumui. Tai ne tik iki tautos išnykimo užaugusios emigracijos, ypač pakilusios krizės tramdymo metais, reiškinys, su kuriuo net nesirengė kovoti tą krizę aštrinusi valdžia, ir ne tik savižudybių skaičius, pasiekęs didžiausią ribą visoje Europoje ir netgi pasaulyje, ir ne tik girtuokliavimas, jau ateinąs net iki moterų ir netgi mergaičių. Diegiami nauji gyvenimo papročiai. Ar mūsų dorieji skaitytojai, taurieji katalikai žino, kad Vilniuje ar kituose didmiesčiuose egzistuoja tokie restoranai, į kuriuos renkasi merginos, norinčios suvilioti užsieniečius, tiksliau, ištekėti už jų pinigų? Ne, jie net nenumano, nes išauklėti ant krikščioniškos doros pagrindų. Tokioms merginoms lietuviškai kalbantys vaikinai visai neįdomūs, jos ieško tik angliškai, vokiškai ar ispaniškai kalbančių užsieniečių, be abejo, pinigingų. Taigi, formuojami tokie santykiai, kokių niekada nebuvo Lietuvoje. Čia neminime kitų iškrypėliškų ydų, išsikerojusių kapitalistinėje Lietuvoje: prostitucijos, kurios šakos nueina iki didžiųjų Europos ir net Azijos miestų, pornografijai ir pedofilijai panaudojamų vaikų išnaudojimo, merginų siūlymosi meilės valandai už pinigus (tam tikslui skiriamos studenčių savaitgalinės išvykos užsidirbti mokesčiams už brangų mokslą), gėjų paradų ir jų įkuriamų klubų bei kitų Romos imperijos žlugimo laikams būdingų ištvirkavimo būdų. Ar už tai žuvo mūsų partizanai, kentėjo lageriuose ir kalėjimuose, buvo šaudomi už meilę tėvynei? Ar mes, kaip tauta, taip greitai pamirštame savo idealus, kurių nė už nieką negalima parduoti? Už kiek mes parduodame savo idealus, vaizduodami, kad mūsų tai neliečia? Savo nuolat kuriamais įstatymais ribojame ir net naikiname Konstitucijoje apibrėžtas piliečių laisves, net nesuprasdami, kad politikai tautai parengę įstatymų diktatūrą, kai nieko nebegalime daryti be visagalių įstatymų, pagal kuriuos už teisingumą kovojantis žmogus bus nubaustas tokia bauda, jog nesumokės visą gyvenimą. Tačiau įsišaknijusios ydos, nusikalstami papročiai liberaliai pateisinami kaip laisvės išraiška. Ar neatėjo laikas nublokšti tą veidmainišką įstatymų diktatūrą, naudojamą kai kuriuos politikus be galo ir be krašto tupdant ant valdžios laktų?
Tad dabar susidurdami su nelabai šviesia realybe kartu su nusivylusiaisiais keliame klausimus: ar už tokią nepriklausomybę kovojo mūsų partizanai, ar už tokią nepriklausomybę meldėsi ir giesmes giedojo didelėse kančiose tremiami ir bado ar šalčio kankinami mirštantys tremtiniai, ar už tokius siekius pasisakė Sąjūdžio atstovai bei visa entuziazmo išjudinta, dvasinio atgimimo sulaukusi tauta? Bet mes turime išlikti kaip garbinga tauta, turinti savo istoriją, ilgą ir tragišką, skaudžią ir didingą, ir negalime jos atiduoti jokiems okupantams. Turime aktyviai įsijungti į kovą už teisingumą, prieš neteisybę, o ne tik pasyviai stebėti, lyg tai mūsų neliečia. Prisimindami ir tą prieštaringą Sąjūdžio istoriją, prisimindami jo steigiamąjį suvažiavimą, vykusį prieš 25 metus, susivienykime Sąjūdžio dvasioje, kaip vienijosi ir 1949 metų partizanai, pasirašę Vasario 16-osios Deklaraciją, skelbusią tautos laisvę ir nepriklausomybę net ir okupacijos sąlygomis.
© 2013 XXI amžius
|