Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Tvirti „Sandraugos“ žingsniai

Benjaminas ŽULYS

„Sandraugos“ vadovas Kęstutis Juknis

Šiomis dienomis sukako 15 metų, kai buvo įkurta Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“, esanti Kaune, Laisvės alėjoje. Nūnai ji vienija apie 5000 narių. Daug jos padalinių veikia kitose Lietuvos vietovėse. Dešimtmetį jai vadovauja teisininkas Kęstutis Juknis.

Nebuvo jokių iškilmių, apdovanojimų, garsių lozungų. Visą šį laiką šios profsąjunginės organizacijos žingsnius lydi aktyvi veikla, darbas, siekiai padėti žmonėms kol kas nelengvame jų gyvenime. Jame, deja, esama nemažai įvairaus plauko valdininkų nesąžiningumo, aplaidumo, godumo. Su tuo kaip tik profsąjungos turėtų kovoti. O tai sudėtinga. K. Juknio nuomone, svarbiausia – nuo sovietinių laikų likęs valdžios požiūris į profsąjungą, kai ji buvo tarsi tarnaitė, pastumdėlė, kelialapių, talonų kai kurioms materialinėms vertybėms įsigyti dalintoja ir panašių funkcijų atlikėja. Dabar tokių talonų nėra, tik turėk pinigų ir tos vertybės bus tavo. Apmaudu, kad kai kurios dabartinės profsąjungos neįsigilina į savo vaidmenį, nesugeba ar nenori perimti pažangių užsienio šalių profsąjunginės veiklos patirties, jų aktyvistai neturi teisinių, ekonominių ir kitų žinių. Todėl „Sandrauga“ stengiasi į savo aktyvistų gretas įtraukti kuo daugiau teisę, ekonomiką išmanančių žmonių.

Ypač aktualūs darbo teisės klausimai. Nereikia, aiškinti, kad darbas yra viena iš pagrindinių žmogaus vertybių, nes neturint darbo, gyvenimas gerokai pasunkėja, ir kiekvienas, siekiantis visaverčio gyvenimo, norėdamas jame išsilaikyti, dirba, stengiasi šią vertybę kuo ilgiau išlaikyti bei puoselėti.

Bet kai kada vien gero noro neužtenka. Tu nori darbo, žinai, kad jo yra, bet tau jo neduoda, arba dirbi, dirbi, o kitą dieną jau esi bedarbis. Ką daryti? Dabar daugybė įmonių tapo savo naudos puoselėtojomis ir siekėjomis, nepaisydamos žmogaus interesų. Jų vadovams svarbu tik pelnas, dešimttūkstantiniai atlyginimai sau ir, žinoma, asmeniniai interesai. Nepatikai darbdaviui – nedirbsi. Priežasčių atleisti darbdavys suras. Ne visur taip yra, bet yra, sako K. Juknis. Tarkime, sumanei išeiti atostogų, grįžai, o tavo kėdę šildo jau kitas asmuo, kuris nenutuokia, kad prabėgus kuriam laikui, jį gali ištikti toks pat likimas.

Kai kur net motinystės atostogų išėjusi moteris nėra garantuota, kad grįžusi ji bus priimta į ankstesnes pareigas. Tam sukurpiamos įvairios aplinkybės, sąlygos, trukdžiai su grasinimais, kad tik nereikėtų jauną motiną vėl priimti į darbą. Apie padorumą čia nėra ką kalbėti. Kaip tik šiemet sukako 10 metų, kai buvo priimtas Darbo kodeksas, kuris duoda dar tvirtesnį pamatą siekiant teisingumo kovojant už darbo žmonių teises. Ir žmonės eina, kreipiasi, skundžiasi. Tai labai jaučia „Sandrauga“, į kurią kreipiasi daugybė žmonių. „Sandrauga“ jiems nemažai padeda, ypač savo profsąjungos nariams – juos nemokamai konsultuoja, nemokamai gina jų interesus teismuose. O juk žinome, kiek kainuoja advokatų paslaugos, bylinėjimasis teismuose. Ir tikrai, „Sandraugos“ pastangomis laimėta daug bylų. Už tai ne vienas buvęs nuskriaustasis dabar dėkoja. Dera pastebėti, kad, pavyzdžiui, Kauno apskrityje veikiančiose trijose Darbo ginčų komisijose vien per šių metų keturis mėnesius individualūs darbo ginčai skaičiuojami tūkstančiais. Dabar šis skaičius ženkliai išaugęs. Be to, kol vyksta darbo ginčai, teismai, svarstomi skundai, teisybės ieškančiam žmogui nemokamas joks atlyginimas. O juk jam reikia gyventi, išlaikyti šeimą.

Pagrįstas rūpestis, kodėl Seimo rudens sesijoje numatyti Darbo kodekso pakeitimai yra tokie nenaudingi dirbančiajam žmogui. Nenorima jam duoti darbo užmokesčio lapelio, žmonės nesupažindinami su darbo grafikais, derėtų supaprastinti atleidimą iš darbo ir kt. Atrodo, socialdemokratai ir Darbo partija turėtų kovoti už darbo žmogų, bet taip, deja, nėra.

„Ne vienerius metus mes artimai bendravome, žengėme koja kojon, dirbome ranka rankon, dalijomės patirtimi su Darbo inspekcija. Toks bendravimas buvo naudingas abiems organizacijoms, o svarbiausia – žmonėms. Bet dėl politikų sprendimų šios organizacijos veikla tapo labai ribota. Todėl kone visa dirbančiųjų interesų gynyba tenka profesinėms organizacijoms. Prieš kurį laiką ši organizacija nuo mūsų atsiskyrė, ji dirba sau, o mes – sau. Žinoma, ir vieni, ir kiti turime darbo apsčiai, bet vis dėlto kažkokia juoda katė mums perbėgo kelią“, – sako K. Juknis.

Dar vienas skaudulys Lietuvos gyvenime – emigrantai. Jei jie darbštūs, tai užsienyje labai vertinami. Ten darbdaviams nesvarbu, kiek darbuotojui metų, jei gerai dirba, gali ramiai plušėti daug metų. Ir į užsienį plūsta dešimtys, šimtai tūkstančių mūsų tėvynainių, kurių ne vienas ten prasigyvenęs į Lietuvą neketina grįžti. Ypač apmaudu prarasti jaunus žmones, specialistus, kurių didžiuma kaip tik yra tarp išvykstančiųjų. Daugelio tokių bent pradžioje laukia sunkus, kone vergiškas darbas, sunkios gyvenimo sąlygos. Tenka dirbti po 16–18 valandų per parą, bet žmonės dirba, niekam nesiskundžia, teisybės neieško, nes gauna gerą atlygį, apie kokį Lietuvoje nė nesvajoja. Grįžę į gimtinę, perkasi butus, brangius automobilius, kitas vertybes. Tad ar nuodėmė – noras, nors ir svetur gerai uždirbti? Žinoma, darbas užsienyje neturėtų būti išeitis. K. Juknis pateisina, kai į užsienį žmonės, ypač jauni, išvyksta vedini meilės arba norėdami mokytis. Tačiau gavę išsilavinimą ten, turi tam tikrą laiką už tai atidirbti. Darbo jiems surandama, pačiam ieškotis nereikia. Tačiau jie turėtų grįžti į Lietuvą ir privalėtų įgytas žinias, patirtį pritaikyti gimtinėje.

Tad „Sandraugai“ rūpi ne vien darbo, socialiniai mūsų reikalai. Svarbu, kas dedasi Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse, ar viskas ten skaidru, svarbu eilinis žmogus. Ar normalu, kad tokioje, palyginti, nedidelėje mūsų valstybėje veikia net keturiolika ministerijų, daug kitų respublikinių organizacijų su būriu patarėjų, padėjėjų? Vien Ministrui Pirmininkui tarnauja 15 padėjėjų su didžiuliais atlyginimais, žinoma, iš mūsų, mokesčių mokėtojų, kišenės. „Kiek reikia pastangų, ceremonijų norint iš pareigų atleisti susikompromitavusį Seimo narį. Jų ir kitų pareigūnų atlyginimai nuolat didinami, o kur dar įvairūs priedai, premijos, kelionės po užsienio valstybes ir kita. Visko nė neišvardysi... Gerai bent, kad kai kuri žiniasklaida netyli, viešumon kelia daug negerovių“, – pastebi K. Juknis. Tarp tokių leidinių jis pamini ir „XXI amžių“, kuriame iškeliami valstybę niekaip nestiprinantys reiškiniai.

Kaunas

© 2013 „XXI amžius“