|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ir negalia liudija tikėjimą Vyriausiam Lietuvs kunigui mons. Jonui Voveriui 100 metų! Romas BACEVIČIUS
Lapkričio 2 dieną ilgametis Taujėnų klebonas, o nuo 2005-ųjų altaristas, mons. Jonas Voveris sulaukė 100 metų! Šitokio garbingo jubiliejaus sulaukęs vyriausias amžiumi ne tik arkivyskupijos, bet ir Lietuvos dvasininkas nuo 1970-ųjų tarnauja Taujėnuose, yra šio krašto žmonių labai gerbiamas, vadinamas tiesiog Tėveliuku. Tokio uolaus ir taip mylinčio savo parapijiečius kunigo reikia paieškoti. Visur matosi rūpestingo klebono ranka ir labai šilti jo santykiai su savo parapijiečiais, po parapijos vizitacijos yra sakęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Kelerius pastaruosius metus prastai girdintis, sunkiai vaikštantis, nieko nebematantis šeimininkės Aldonos Skebaitės globojamas mons. J. Voveris dėl savo negalių nesiskundžia, nedejuoja, o dėkoja Aukščiausiajam už pašaukimą eiti Dievo keliu, galimybę pasiaukoti ir melstis. Lapkričio 3 dienos, sekmadienio, popietę Taujėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas, Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris mons. Adolfas Grušas, Ukmergės dekanas kun. Gintautas Kabašinskas, kun. Gintautas Naudžiūnas, kun. Dainius Lukonaitis, kun. Rimas Mačiulskis ir mons. Jurgis Užusienis, šv. Mišiose meldėsi už mons. J. Voverį, dėkojo Viešpačiui už 100 jo metų jubiliejų, iš kurių jau 75 gyvenimo metai yra pašvęsti kunigo tarnystei (1939 m. birželio 3 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje kunigu jį įšventino arkivyskupas Juozas Skvireckas pirmasis Kauno arkivyskupas metropolitas). 2005 metais kun. J. Voveriui suteiktas monsinjoro (Popiežiaus rūmų kapeliono) titulas. Pats mons. J. Voveris jo garbei skirtose šv. Mišiose nedalyvavo, nes išvakarėse atgulė į ligos patalą. Vysk. K. Kėvalas, pradėdamas šv. Mišias, sakė turįs didelį džiaugsmą melstis už kunigą, sulaukusį tokio garbingo, turbūt už gerus darbus jam Dievo duoto amžiaus. Vyskupas, pasakodamas apie jubiliatą, priminė, kad jis į seminariją atėjo trokšdamas žinių ne tik apie šį gyvenimą, bet ir pomirtinį, jautė alkį ieškodamas Dievo. Mes esame liudininkai žmogaus, pas kurį atėjo ir apsigyveno Kristus, Jis beldėsi ir Jam buvo atidaryta, sakė vysk. K. Kėvalas. Tas žmogus leido save mylėti, nes Dievas prašo, ir kai kurie žmonės leidžia užeiti, būti mylimi. Tai išgyveno ir monsinjoras Jonas, buvo mylintis, atjaučiantis, gerą žodį sakantis. Kai žurnalistai jo klausdavo, kokiose parapijose dirbo, kokias patirtis iš jų gali papasakoti, jis atsakydavęs dirbęs labai gerose parapijose, o jose nebuvę blogų žmonių, jis tokių nesutikęs. Koks mylintis žmogus taip gali sakyti! Pasak vyskupo, prie monsinjoro Jono buvo prisiliesta paties Kūrėjo ir, matydami jį, matėme dangiškojo Tėvo veidą. Mes esame pakviesti būti Dievo paveikslu, ir tą paveikslą spinduliavo ilgametis Taujėnų klebonas. Retas atvejis, kad daugiau kaip 40 metų kunigas būna vienoje parapijoje, ir taujėniškiai turėjo galimybę būti šio kunigo gyvenimo liudytojai. Vysk. K. Kėvalas priminė, kad mons. J. Voveris gimė 1913 m. lapkričio 2 d. Vaičiuliškių kaime, Kurklių valsčiuje, Ukmergės apskrityje (Anykščių rajonas), šeimoje, kurioje augo trys sūnūs ir trys dukros. Dar mokėsi Ukmergės gimnazijoje, kai nuo džiovos mirė mama, o po kelerių metų džiova pakirto ir tėvą. Našlaičiais likę vaikai gyvenime turėjo būti užgrūdinti. Jonas mokėsi Kauno Jėzuitų gimnazijoje, paskui įstojo į Kauno kunigų seminariją. Įšventintas į kunigus buvo paskirtas į Pernaravos parapiją, paskui į Vidiškius, po pusmečio kraustėsi į Kauną, iš pradžių į Prisikėlimo bažnyčią, paskui į Šančius. Tuometinei valdžiai užkliuvo kunigo Jono pamokslai, kuriuose jis ragino lankyti bažnyčią, melstis ir pabardavo bedievius. 1947 metais jis pamoksle sakė, kad bedievystė yra blogai, o komunistai tai pritaikė sau. Ir nors kunigas nevartojo žodžio komunistas, vis dėlto to užteko jam pateikti kaltinimą. Kai rengėsi tremti į Sibirą, dokumentuose buvo įrašytas kitas tėvo vardas ir ne ta gimimo data, viską ištaisė ir kunigą išsiuntė dešimčiai metų. Ištrėmimo bausmė skirta už neva vykdytą agitaciją, kurios metu ragino melstis už parapijos žemėje palaidotus mirusiuosius (taigi ir už partizanus). Kunigas suprato, kad vietoj kito savo kurso draugo tuo pačiu vardu ir pavarde vyksta į Sibirą. Nesipriešino ir kaip Kristus, kentėdamas už žmones, važiavo už draugą, gelbėdamas jo gyvybę. Kunigas ištvėrė Sibirą, Stalino mirtis pagreitino jo sugrįžimą 1954 metais. Paskui tarnavo Girdžių parapijoje, o nuo 1970-ųjų lapkričio 5 dienos Taujėnuose. Vyskupas paminėjo, kad 1979 metais klebono dėka buvo restauruotas bažnyčios vidus, o nuo 1992-ųjų leidžiamas parapijos laikraštis Tėviškėlė. Šv. Mišių dalyviams buvo išdalintas jau 142-asis jo numeris, skirtas 100 metų jubiliejų švenčiančiam mons. J. Voveriui. Pasak vyskupo, monsinjoras Jonas gimė prieš Pirmąjį pasaulinį karą, jaunystę praleido laisvoje Lietuvoje, matė Antrąjį pasaulinį karą, iškentė Sibirą, gyveno sovietmečiu, ir vėl laisvės metais, buvo kaip koks Mozė, atvedęs tautą į Pažadėtąją žemę. Kai pradedi galvoti, tai matai, kad kai kurie žmonės atkartoja biblines istorijas, sakė vyskupas. Jo gyvenimas ir audrų mėtytas, ir džiaugsmo palytėtas. O kiek daug prie jūsų, taujėniškių, gyvenimų prisilietė: švęsdavo su jumis šv. Mišių auką, klausydavo jūsų išpažinčių, guodė, išlydėdavo į amžinybę artimuosius, kartais net pinigų už patarnavimą neimdamas, tarnavo jums krikštydamas, tuokdamas. Jis jus laikė savo šeima, jis buvo jūsų tėvas. Mes per jį supratome, ką reiškia Dievas tėvas. Štai kam iš tiesų yra pašauktas kunigas būti tėvu savo bendruomenei. Vienas didžiausių kunigo pomėgių buvo knygų skaitymas. Skaitė ne tik lietuviškai, bet ir vokiečių, rusų, lotynų, lenkų kalbomis. Mons. J. Voveris buvo ir rašto, knygos žmogus išleido net 12 knygų, tarp jų ypač svarbios katechetinės literatūros vaikams, religinės poezijos. Jis pats daug metų dėstė tikybą mokykloje, kai labai trūko tikybos mokytojų. Bendravimas su vaikais jam buvęs didelis džiaugsmas. Po pamokų mokiniai didžiuliu būriu jį palydėdavo iki namų. Ir barti vaikų neteko nė karto. Pasak Tėveliuko, nebuvo už ką. Atsidėkojant už jo nuopelnus suteiktas monsinjoro vardas jam nieko nepridėjo, nes kunigas liko paprastas, artimas, mielas žmogiškas, kiekvienam pavyzdys, kaip reikia liudyti krikščionišką gyvenimą, kad taptum broliu ir seserimi, Dievo atvaizdu. Šv. Mišių metu arkivyskupijos kancleris mons. A. Grušas perskaitė popiežiaus Pranciškaus palaiminimą 100 metų jubiliejų šventusiam mons. J. Voveriui, jo giminėms, artimiesiems ir bendruomenei. Taujėnų bendruomenės pirmininkas ir Ukmergės rajono savivaldybės vicemeras Rolandas Janickas perskaitė Ukmergės rajono mero Vydo Paknio sveikinimą. Gražių žodžių pasakė ir kiti kalbėjusieji. Šv. Mišių dalyviai galėjo apžiūrėti bažnyčioje surengtą mons. J. Voverio išleistų knygų parodą. Po šv. Mišių vysk. K. Kėvalas su kunigais aplankė klebonijoje ligos patale gulintį mons. J. Voverį, įteikė jam popiežiaus Pranciškaus palaiminimo raštą, jubiliejinę juostą ir palaimino. Neretai pagalvodavau, kad galiu netrumpai gyventi... Beveik visą savo gyvenimą praleidau kaime, kur grynas oras, be to, niekada negėriau alkoholinių gėrimų, buvau blaivininkas ir stengiausi gyventi taip, kaip moko katalikų tikėjimas... yra sakęs mons. J. Voveris. Kun. Dainius Lukonaitis, kelerius metus ypač artimai talkinęs jam tuomet, kai dėl sveikatos mons. J. Voveris nebegalėjęs atlikti visų sielovadinių patarnavimų, pasakojo, jog akių šviesos nebetekusiam dvasininkui sunku atpažinti savo lankytojus, tačiau dar ir dabar jį lankančiais gyvai domisi, pasirūpina, kad nė vienas neišeitų iš klebonijos nepavaišintas. Sutikti parapijos žmonės visada teiraujasi, kaip Tėveliukas gyvena. Jis yra užsitarnavęs didžiulę žmonių pagarbą, pelnęs tauriausio Taujėnų žmogaus titulą. Mons. J. Voveris ir šiandien liudija tikėjimą ir savo negalia, būdamas tokio garbingo Dievo duoto amžiaus, sakė kun. D. Lukonaitis. Žmones patraukdavo ir mons. J. Voverio pamokslai. Jų mintis jis mėgdavęs paremti didžių, šviesių asmenybių gyvenimo pavyzdžiais. Kun. D. Lukonaitis mini itin gilią mons. J. Voverio pagarbą ir toleranciją kitam žmogui. Ilgai klebonavęs ir tapęs altaristu, visus reikalus mielai atidavė naujam klebonui. Nuoširdžiai globojo daug realių artimo meilės darbų nuveikiantį parapijos Marijos legioną, karitiečius. Taujėniškis, šiuo metu Kauno Pal. Jurgio Matulaičio parapijos vikaras kun. Darius Vasiliauskas prisiminė, jog mons. J. Voveris visada būdavo su šypsena, mandagus, su visais maloniai sveikindamasis kilstelėdavo kepurę. Jaunasis kunigas šiandien neabejoja, kad mons. J. Voverio malda, ypač už pašaukimus į dvasinį luomą, šviesus Tėveliuko kunigiškos tarnystės pavyzdys atvedė ir jį patį, ir kitus, kilusius šio krašto, į seminariją, paskatino rinktis kunigo kelią. Po šv. Mišių monsinjoro 100-metis paminėtas Taujėnų dvare. Čia irgi buvo sakomos gražios kalbos, o R. Janickas liepė džiaugtis visiems, turėjusiems galimybę pažinti tokį šventą žmogų.
Taujėnai, Ukmergės rajonas
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |