Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Pastoracinis darbas tęsiasi jau 65 metus

Livija ŠIUGŽDIENĖ

Kun. Petras Tavoraitis aukoja šv. Mišias Švč. Trejybės bažnyčioje

Kun. Petras Tavoraitis Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje paminėjo savo kunigystės 65 metų sukaktį

Spalio 27-ąją Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje aukodamas savo įprastines sekmadienio Sumos šv. Mišias čia jau 14 metų Dievui ir žmonėms savo tarnystę uoliai vykdantis kun. Petras Tavoraitis paminėjo ir savo kunigystės 65 metų sukaktį. Paminėjimas vyko kukliai, bet šiltai (prieš penkerius metus minint kunigystės 60-metį šv. Mišias koncelebravo ne tik jubiliatas kun. P. Tavoraitis, bet ir monsinjorai Vincas Pranckietis bei Jurgis Užsienis ir tuo metu šios parapijos klebono pareigas uoliai vykdęs kun. Dainius Lukonaitis). Šv. Mišių pradžioje kunigas Petras parapijiečių paprašė pasimelsti vieni už kitus ir už jį bei kitus jo bendramokslius, 1948 m. spalio 31 d. įšventintus į kunigus (iš jų gyvų nelikę nė dešimt – tarp jų yra apaštalinis protonataras Bronius Antanaitis, mons. Vincas Pranckietis, mons. Vytautas Sidaras, kan. Juozas Mieldažys). „Atsigręžkime į praeitį ir prisiminkime nueitą kelią, matydami, kaip Dievo ranka globojo ir saugojo daugelį mūsų ir vedė tuos 65 metus. Daugelis prisimename tuos sunkius ir baisius karo metus ir vėl sugrįžusius sovietinius laikus. Ir aš galėjau kartu su kitais atsidurti tremtyje, bet Dievo ranka sudarė sąlygas, kad galėjau eiti kunigo pareigas Lietuvoje. Dievo ranka toliau saugojo ir vedė. Čia, Ukmergėje, kunigo pareigas einu jau per 14 metų. Prisimindami vieni kitus, ypač maldose, dėkokime už patirtas Dievo malones, melskimės vieni už kitus, melskimės už tautos vienybę“, – kitais metais 90-metį minėsiantis kun. P. Tavoraitis mišių pradžioje parapijiečius kvietė melstis ir už visus jo bendrakursius kunigus. Pamoksle kun. P. Tavoraitis savęs jau neminėjo, kalbėjo tos dienos Evangelijos tematika apie šventykloje besimeldžiantį fariziejų, kuris sakė: „Dėkoju, Viešpatie, kad nesu toks kaip šis muitininkas“, o tuo metu muitininkas mušėsi į krūtinę, kartodamas: „Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio“. Savo kunigystės sukaktį minėjęs pamokslininkas sakė: „Ir tarp dabartinių žmonių dažnai tai pasitaiko. Vieni žiūri, kad aukščiau pakiltų už kitus, kiti jaučiasi kaip nusidėjėliai. Save aukštinęs fariziejus į namus sugrįžta nuteistas, o muitininkas, tik mušęsis į krūtinę ir prašęs Dievo gailestingumo, į namus grįžta išteisintas, nes jo kaltės yra atleistos. Pažiūrėkime, kiek tarp mūsų yra ir tokių fariziejų, ir tokių muitininkų. Fariziejai su tokiu pasipūtimu žiūri į kitus. Padarę ką nors gera, žiūri lyg Dievas jiems skolingas. Dievas, vaizdžiai kalbant, paduoda mums savo ranką. Mums tą ištiestą ranką reikia priimti, jos laikytis ir gyvenime ką nors pasiekti. Betgi galima tą ištiestą ranką ir atstumti. Mes patys pasirenkame, kaip elgsimės. Tačiau tą ištiestą Dievo ranką paimti reikia ir Dievo malonės. Visais laikais, kaip ir dabar, yra ir fariziejiško pasipūtimo, pasididžiavimo, laikant save geresniais, tačiau turime eiti siekdami Dievo gerumo jo nurodytu keliu“.

Po šv. Mišių kun. P. Tavoraitį sveikino bažnyčios choras, parapijos atstovai. Pasveikinome ir mes, redakcijos atstovai. Paskui kun. P. Tavoraitis pakvietė į naujus parapijos namus (pasirodo, tai – buvęs milicijos ir net stribų ar KGB pastatas – yra pažymėta lentele). Ten pasišildėme prie kavos ar arbatos puodelio. Kun. P. Tavoraičiui gražius palinkėjimus išsakė keletas choro dalyvių ir svečių. „XXI amžiui“ kun. P. Tavoraitis pasakojo: „Kelias į kunigystę buvo pakankamai tiesus. Dar vaikas būdamas patarnaudavau Mišioms. Išmokau, ką kunigas darydavo Mišiose ir tą namuose pakartodavau. Prieš okupaciją, 1938–1940 metais, mokiausi pas saleziečius, Vytėnuose. Tačiau užėjo karas ir viskas iširo. Rokiškyje 1943 metais baigiau vidurinę mokyklą. Po karo atėjus rusams, važiuoju į seminariją, nes sužinojau, kad ji toliau veikė Kaune. Tuo metu jokio susisiekimo nebuvo, ryšių irgi nėra, tad teko važiuoti karine mašina. Prie Kauno rusai sustabdė mašiną ir pradėjo klausinėti, kokių esu gimimo metų, tikrino dokumentus, o aš jų neturėjau. Tada man sako: lipk iš mašinos ir einame į štabą pasikalbėti. Ten klausia, kur važiuoju ir kodėl. Kažkiek mokėdamas rusiškai, paaiškinau. Jie tarp savęs pasitarė, ką su manimi daryti. Matau, kad nori paimti į rusų kariuomenę. Aš jiems sakau: „Vyrai, jums taip gerai sekasi kariauti, tad ir be mūsų laimėsite, nes noriu nuvažiuoti į seminariją“. Rusai sako: „Gerai, važiuok į seminariją“. Dar paklausė, ar vokiečiai leido stoti į seminariją. Atsakiau, kad vokiečiai neleido. Tada jie ir sutiko mane paleisti, nes save laikė „išvaduotojais“, tad kaipgi neleis man mokytis seminarijoje. Pirmieji mokslo metai praėjo ramiai. Seminarijoje buvo daug klierikų, bet buvo ir tokių, kurie norėjo išsisukti nuo kariuomenės. Tačiau karas pasibaigė, ir pradėjo mus „atsijoti“. Kai kurie, nenorėję seminarijoje likti, ir patys išėjo. Aš su Dievo pagalba toliau tęsiau mokslus seminarijoje. Mokiausi daugiau kaip ketverius metus, mokslą baigdavome vėlai rudenį, paskutinį spalio sekmadienį. Jautėme, kad bus trėmimai. Taip ir įvyko – daug iš mūsų kurso išvežė, beveik trečdalį, net su šeimomis“, – tokius savo jaunystės metus, praleistus seminarijoje, prisiminė kun. P. Tavoraitis.

Gimęs ir augęs Aukštaitijoje, Obelių parapijos Pakraunių kaime, būsimasis kunigas Petras buvo vyriausias iš trijų sūnų. Mokėsi Vytėnuose, netoli Jurbarko, įkurto saleziečių vienuolyno gimnazijoje, kuriai vadovavo pirmasis salezietis Lietuvoje kun. Antanas Skeltys. Tačiau okupacinis režimas neleido jam toliau mokytis šioje gimnazijoje. Baigęs Rokiškio vidurinę mokyklą, 1944 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, 1948 metų spalio 31 dieną drauge su 37 kurso bendramoksliais Kauno Arkikatedroje Bazilikoje gavo kunigo šventimus. Kunigystės sakramentą priėmęs dar žiauriaisiais Stalino laikais, didžiąją pastoracinio darbo dalį irgi dirbo valdant sovietiniam režimui. Pirmoji parapija, kurioje ėjo vikaro pareigas, buvo Raseiniuose, paskui dešimt metų buvo Pabaisko Švč. Trejybės bažnyčios klebonas. Kaip prisimena kun. P. Tavoraitis, per savo kunigystės metus dirbo tikrai ne didžiausiose parapijose. Didžiausia jo aptarnauta parapija (1993–1996 metais) buvo Josvainių Visų Šventųjų parapija. Prieš paskyrimą į Ukmergę dirbo nedidelėje Paštuvos Šv. Barboros parapijoje ir ten įsikūrusiame Švč. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolyno kapelionu (prieš kelis metus parapijos bažnyčia sudegė nenaudėlio padegta). Įsimintiniausia buvo Pažėrų parapija Vilkaviškio vyskupijoje – viena iš pirmųjų jo aptarnautų. Dirbti mažose parapijose kun. P. Tavoraičiui patikdavę todėl, kad jose mažiau „kabindavosi“ rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas ir vadinamasis „kulto reikalų“ įgaliotinis. Mat atokesnėse parapijose aukštų sovietinių pareigūnų faktiškai nebūdavo, tad ir „priekabės“ būdavo mažesnės. Save kunigas laikęs tyliosios rezistencijos atstovu – nepaklusnumo sovietiniams įstatymams akivaizdžiai nedemonstruodavo, nes tai, kaip jis sako, nieko nebūtų davę. Vaikus katekizuodavo pačioje bažnyčioje, kad valdžia negalėtų prikibti. Tik vieną kartą turėjo nemalonumų, kai padarė Vėlinių procesiją kapinėse – valdžia išsikvietė ir stipriai išbarė. Paskirtas į Ukmergės Švč. Trejybės parapiją altaristu, labai gražiai sutarė su jį gerbusiu kun. Dainiumi Lukonaičiu. Kun. P. Tavoraitis pagelbėdavo klebonui, kuris, kaip sako altaristas, „nespaudė“ jo prie kasdienių darbų, tačiau visgi pats kun. P. Tavoraitis, norėdamas būti reikalingas, noriai dirbo, kaip ir dabar dirba, pastoracijoje, kasdien aukodamas vakarines pamaldas, sekmadieniais aukodamas Sumos šv. Mišias, atlikdamas laidotuvių apeigas, ypač tada, kai klebonas kun. D. Lukonaitis išvykdavo į kitą aptarnaujamą parapiją – Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčią Taujėnuose. Šiuo metu kunigas Petras padeda ir naujajam klebonui kun. Šarūnui Petrauskui.

Atėjus nepriklausomybei kun. P. Tavoraitis mokė tikybos mokyklose. Ukmergėje į specialias rytines šv. Mišias mokiniams dažniausiai ateina tie, kurie ruošiasi Pirmajai Komunijai. Kitose šv. Mišiose jaunimo būna nedaug. Bet, kaip pastebi kun. P. Tavoraitis, yra kita bėda: kunigai ir katechetai vaikus paruošia Pirmajai Komunijai, šventiškai aprengti vaikai iškilmingai dalyvauja apeigose, salėse filmuojasi, fotografuojasi, atrodo, ta diena jiems yra iš tiesų labai džiugi, šventiška. Tačiau vėliau, kitais sekmadieniais, jų jau nematyti. Daug kas, kaip pastebi kunigas Petras, priklauso nuo tėvų sugebėjimo ugdyti savo vaikus katalikiškai. Jei patys tėvai eina į bažnyčią, rodo pavyzdį savo vaikams.

Devintą dešimtį baigiantis kunigas džiaugiasi, kad griuvus sovietiniam totalitariniam režimui ir Lietuvai tapus nepriklausoma, jam pavyko pabuvoti Romoje, Paryžiuje, Medžiugorjėje, Šventojoje Žemėje, netgi Amerikoje, ten aplankyti Niujorką, Floridą, Kaliforniją ir kitas vietoves, o Los Andžele pasisvečiavo pas tuo laiku iš Lietuvos dirbti atvykusį kun. Stanislovą Anužį. Keletą metų kun. P. Tavoraitis buvo Sveikuolių klubo narys, dalyvauja ir Trečiojo amžiaus universiteto veikloje, netgi vadovauja šio universiteto Ukmergės skyriui, yra Tarptautinės pagyvenusių žmonių asociacijos narys. Kitąmet rugsėjo 20 dieną 90 metų sukaktį minėsiantis kun. P. Tavoraitis nelabai skundžiasi sveikatos sutrikimais. Kasdien ne po vieną kartą lipant laiptais į ketvirtą aukštą kun. P. Tavoraičio atliekama mankšta, kaip jis sako, palaiko jo sveikatą ir padeda pastoraciniam darbui parapijoje.

Ukmergė
Autorės nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“