Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Atradimai tautos didvyrių bendražygių beieškant

Ernestas Lukoševičius su Europos parlamento nariu Vytautu Landsbergiu Kaune, Aleksote, S. Dariaus ir S. Girėno oro uoste, minint jų skrydžio 80-metį

Antanas Kalvaitis prie vargonų Nuotrauka iš LTSC Budrio fotoarchyvo

Jakubonių šeimos paminklas Čikagoje, Šv. Kazimiero kapinėse, kairėje – Antano Kalvaičio kapas be jokio tą patvirtinančio užrašo

Lietuvos Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius Ernestui Lukoševičiui (dešinėje) įteikia S. Dariaus ir S. Girėno medalį

Ernestas Lukoševičius kalbasi su Seimo nariu Emanueliu Zingeriu

Jakubonių šeimos paminklas Čikagoje, Šv. Kazimiero kapinėse, kairėje – Antano Kalvaičio ir jo žmonos Bronės kapas, o įrašu neseniai pasirūpino tautiečiai

Ernestas Lukoševičius prie jau pažymėto Antano Kalvaičio kapo Šv. Kazimiero kapinėse

Ernestas Lukoševičius kalbasi su filme „Skrydis per Atlantą“ Stepono Dariaus vaidmenį atlikusiu aktoriumi Remigijumi Sabuliu

Tylos minutė prie atgimusio konsulo dr. A. Kalvaičio kapo

Lietuvos dešimties litų banknotas yra vienintelė valiuta pasaulyje, ant kurios įamžintas netoli Čikagos esantis Palvokio (Palwaukee) municipalinis oro uostas – jo ženklas aiškiai matomas ant Stepono Dariaus kepurės

Vasarą Lietuvoje lankosi daug atvykusių paatostogauti svečių iš įvairių šalių. Dalis jų atvyksta į tėvų ar senelių gimtinę, bet jau nemažai ir tokių, kurie Tėvynę paliko dar visai neseniai, Nepriklausomybės metais, ir sugrįžta paatostogauti. Vienas tokių – prieš 13 metų iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas išvykęs istorikas Ernestas LUKOŠEVIČIUS. Po ilgokos pertraukos sugrįžęs į gimtąją Lietuvą jis čia užtruko ilgiau kaip tris mėnesius, todėl per tą laiką ne tik aplankė sau brangias vietas ir susitiko su bičiuliais, bet ir nuveikė šį tą kaip visuomenininkas, prisidėjęs prie Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio bei jį organizavusių žmonių Jungtinėse Amerikos Valstijose atminimo įamžinimo. Šiandien jis – „XXI amžiaus“ pašnekovas.

Papasakokite apie tai, kaip atsidūrėte Jungtinėse Amerikos Valstijose?

2000 metais buvau pakviestas į Mažosios Lietuvos veikėjo, kurį kai kas tituluoja patriarchu, Kurto Vėliaus 80-metį (beje, apie jį „XXI amžiuje“ buvo išspausdintas mano kartu su Aleksandru Bosu straipsnis). Tame gimtadienyje dalyvavo daug svečių, susipažinau su įvairiais išeivijos veikėjais. Vienas jų – Bričporte gimęs žemaitis Zenonas Pokvitis – pakvietė pas jį padirbėti. Jis buvo iš pirmųjų emigrantų kartos, vienos gamyklos savininkas, filantropas. Jam reikėjo pagalbininko lietuvio. Jo dukra amerikietė, žinodama, kad tėvas senatvėje labai norėtų ilgiau bendrauti su lietuviu, pakvietė mane pas jį užeiti ir esą tėvas nuspręs, ar aš esu lietuvis. Maniau, kad surengs man egzaminą, lieps rašyti diktantą, todėl pasiėmiau lietuviškų knygų, labai jaudinausi laukdamas susitikimo, bet ponas Zenonas atėjęs su manimi pasisveikino ir po kelių mūsų bendravimo sakinių pasakė, kad aš jam ne tik tinku būti pagalbininku, bet ir kad mes būsime draugais. Jis buvo labai šiltas žmogus, man daug padėjo, buvo tarsi mano angelas sargas, nes suprato, kad aš, kaip atvykėlis iš Lietuvos, Jungtinėse Valstijose galiu turėti labai daug vargo. Mudu tapome geriausiais draugais. Zenonas mane aprūpino gyvenimo sąlygomis (gyvenau jo namuose Neipervilyje), davė pinigų. Galėjau jaustis laisvai, nemažai keliauti. Žinoma, ir aš jam padėdavau šen bei ten nuvažiuoti. Jo tėvai, į JAV atvykę nuo Kartenos, buvo patys skurdžiausi emigrantai, o jis, visus vargus patyręs, tapo milijonieriumi, nors nebuvo baigęs mokslų, bet viską pasiekęs savo galva. Svarbu, kad jis niekada nepamiršo, kuo buvęs, visus savo gatvės draugus įdarbino į savo įkurtą gamyklą ir visiems padėdavo. Jis domėjosi chemija ir sukūrė skystį, kuris nuvalo metalo rūdis. Šeimos verslą išplėtojo iki dviejų gamyklų – viena buvo Čikagoje, kita, atiduota sūnui Deividui, – Oregono valstijoje. Dabar Zenono jau nėra – prieš keletą metų jis išėjo į amžinybę.

Tai kur paskui, jam mirus dirbote, kaip pavyko pasilikti Jungtinėse Valstijose?

Netrukus po to, kai apsigyvenau pas Zenoną, po kurio laiko gavau žaliąją kortelę. Taigi supratau, kad Jungtinėse Valstijose kurį laiką turėsiu pasilikti, nes atsirado įpareigojimų toje šalyje. Negalėjau viską mesti ir grįžti į Lietuvą. Amerika įtraukia kaip kokia savotiška liga, o aš ja irgi susirgau. Turėjau šiek tiek bėdos su anglų kalba, turėjau jos mokytis, tobulinti, nes Lietuvoje mokykloje buvau prastokai pasiruošęs. Tai iki šiol darau. Visą laiką buvo minčių grįžti į Lietuvą, bet, kaip juokaudamas sakė vienas žmogus, iš Amerikos, kaip ir iš kapų, niekas negrįžta. Aš iš tiesų nenorėčiau grįžti kitu pavidalu. Todėl atvykęs į JAV, visąlaik galvoju apie Lietuvą: matydamas, kad galiu kažką nuveikti, nelikau nuošalėje, o įsijungiau į Lietuvių bendruomenės veiklą, atsirado visokių darbų, įtraukusių į visuomeninį gyvenimą Čikagoje.

Kokie tie darbai, ką esate nuveikęs?

Rašau į JAV lietuvių spaudą, bendradarbiauju su Lituanistikos tyrimų centru Čikagoje, prof. Augustinu Idzeliu, esu Amerikos istorikų asociacijos narys, LSSI CV narys, visuomet prisidedu rengiant kasmetinius Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio minėjimus Čikagoje.

Tai – visuomeninė veikla. O iš ko duoną valgote, ką dirbate?

Esu vienos transporto kompanijos vadybininkas. Darbo reikalais esu išmaišęs beveik visas valstijas. Darbas yra darbas, koks jis bebūtų, už jį gaunu atlygį. O čia tikrai reikia daug, labai daug dirbti.

Bet juk esate istorikas, studijas baigęs Vilniaus universitete. Nejaugi istoriją palikote nuošalėje?

Man būtų sunku grįžti į istoriją profesionaliai, tačiau vos ne kasdien susiduriu su dalykais, kurie sugrąžina į ją. Todėl turiu įvairių idėjų ir ketinu rimčiau pasidarbuoti istorijos srityje. Pavyzdžiui, man rūpi JAV lietuvių istorija, Čikagos lietuvių istorija. Kiek domėjausi, neradau dabar jos profesionaliai parašytos. Tiesa nesenai pasirodė puiki prof. Egidijaus Aleksandravičiaus knyga „Karklo diegas“. Čia galėtų būti bendras Lietuvos ir JAV istorikų darbas. Su kolega kauniečiu šauliu ir žurnalistu Stasiu Ignatavičiumi brandiname mintį išleisti Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) istoriją. Toks veikalas, manytume, būtų labai reikalingas, geriau supažindintų su Šaulių sąjunga ir jos veikla išeivijoje. Yra dar viena įdomi tema – tautinė lietuvių Katalikų Bažnyčia JAV ir jos istorija. Besilankydamas Stanley Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, aptikau labai įdomų lietuvių kariuomenės majoro, žinomo bibliografo-bibliofilo Aleksandro Ružancovo archyvą – jo veikla ir darbai dar laukia savo įvertinimo. Arba dar viena tema – Didžiosios Britanijos lietuviai, ištremti iš Didžiosios Britanijos į carinę Rusiją remiantis Anglų–rusų konvencija. Nenustebkite, nesuklydau. Ši tema į galvą atėjo po to, kai interneto platybėse susipažinau su kilusių nuo Penkinių dvaro, Pajevonio ir Gražiškių Lukoševičių giminių Lietuvoje ieškojusiu Didžiojoje Britanijoje gyvenančiu Paulu Luku. Šis žmogus stebėtinai daug žino apie savo kilmę, paaiškėjo, kad jo ir mano proseneliai buvo broliai. Jis daug apie savo giminę sužinojo iš archyvų, kai kurių ieškojo netgi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Tik iš jo sužinojau, kad carinės Rusijos laikais, apie 1914–1915 metus, iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą buvo ištremti tie lietuviai, kurie nepriėmė Didžiosios Britanijos pilietybės arba negalėjo jos gauti, nes nebuvo susitvarkę dokumentų, ir tie, kurie buvo kairiųjų pažiūrų. Vėliau buvo ištremtos jų žmonos ir net mažamečiai vaikai ne tik į Lietuvą, bet ir į carinės Rusijos gilumą. Taigi paplito plačiai. Štai vienas toks ištremtasis Juozas Steponaitis Omske vadovavo lietuvių komunistų būriui, kuris Čerepanovo pastotėje sunaikino besitraukusio Kolčiako armijoje Lenkų divizijoje buvusio Vytauto Didžiojo batalioną. Jis su savo bendrais batalione suorganizavo maištą ir žiauriai kardais Sibiro platybėse sukapojo savo tautiečius. Taigi ištremtasis lietuvis kovojo prieš kitus lietuvius. Beje, minėtai Lenkų divizijai, kurios sudėtyje buvo Vytauto Didžiojo batalionas, vadovavo tikras žemaitis nuo Švėkšnos plk. Kazimieras Rumša (vėliau – lenkų kariuomenės generolas, Antrajame pasauliniame kare išgarsėjęs mūšiuose prie Monte Kasino). Galbūt skaitytojams bus įdomu sužinoti, kad randu duomenų, jog Monte Kasino šturme, be minėto generolo K. Rumšos, lenkų kariuomenės sudėtyje yra kovojęs atskiras lietuvių batalionas su lietuviška atributika ir skiriamaisiais ženklais. Jei pasitvirtintų šis faktas, keistųsi ir istorinė samprata – Lietuva turėtų teisę papildyti šalių, kovojusių antihitlerinėje koalicijoje, gretas, bet tai – labai sudėtingas ir reikalaujantis kruopštaus darbo tyrimas. Tikėkimės, kad ši istorinė mįslė kada nors bus įminta. Čia galbūt mums galėtų pagelbėti lenkų karo istorikai arba išlikę tų kovų dalyviai. Įdomu, kad Vytauto Didžiojo bataliono vadas karininkas Petras Linkus-Linkevičius laimingai pasiekė Lietuvą, o palaidotas Čikagoje, Tautinėse lietuvių kapinėse. Kaune, Vytauto Didžiojo bažnyčioje, įamžintas šio bataliono karių atminimas.

Mano giminaitis Paulas Lukas sužinojo, kad jo senelio brolis Juozas Lukoševičius iš Didžiosios Britanijos buvo ištremtas į Rusijos gilumą, paskui atvyko į nepriklausomą Lietuvą ir baigė mokslus, vėliau buvo Zarasų policijos nuovados viršininkas. Čia vedė, susilaukė vaikų, o 1941 metais su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Tik jo dukra Marytė liko neištremta. Kai Paulas iš Didžiosios Britanijos buvo atvykęs į Lietuvą, jis ėmė ieškoti Marytės palikuonių. Atsitiko didžiulė staigmena – jis surado Marytės sūnų Romą Lukoševičių, gyvenantį Panevėžyje. Šis tik iš savo giminaičio, gyvenančio Anglijoje, sužinojęs savo giminės istoriją, apstulbo, nes manė, kad jis iš šių Lukoševičių yra vienintelis šiame pasaulyje. Taigi smagu buvo ir panevėžiečiui, ir anglui, ir man, kad atsirado tiek giminių. Mes ėmėme bendrauti, į Lietuvą lietuviškai nekalbantis, bet save lietuviu laikantis P. Lukas jau keliskart atvykęs buvo, ir aš jį Didžiojoje Britanijoje aplankiau. Tas pats P. Lukas išsiaiškino, kad viena mūsų giminės šaka atsidūrė Brazilijoje. Praėjusią vasarą Lietuvoje lankėsi keli Lukoševičiaus anūkai, kurių senelis prieš 100 metų buvo iš Didžiosios Britanijos ištremtas į carinę Rusiją, nepriklausomybės metais atvykęs į Panevėžį, o iš čia emigravęs į Braziliją. Giminės iš saulėtojo San Paulo Brazilijoje irgi pirmą kartą apsilankė Lietuvoje, kurioje sutiko daug anksčiau nepažintų giminaičių. Vaizdas buvo nepakartojamas. Beje, šį rudenį P. Lukas vėl apsilankė Kaune. Bet jo atvykimo tikslas buvo aplankyti Lietuvių išeivijos institutą, bandyti įgyvendinti vieną idėją, bet apie tai išsamiau kalbėti dar per anksti. Tai štai kiek daug lietuvių tautos istorijos vienoje giminėje. O jei pažvelgtume plačiau?

Tada pažvelkime plačiau į Jus patį. Iš kur esate kilęs? Papasakokite apie savo vaikystę ir kelią į istorijos studijas Vilniaus universitete.

Esu gimęs Vytėnuose, vadinamajame Račiūno dvare prie Kauno. Tėvelis buvo mokslininkas-selekcininkas, dirbęs Babtuose, o mama – pedagogė, dėsčiusi Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete. Tėvelio mokytojas ir disertacijos vadovas buvo garsus gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas. Tėvelis labai didžiavosi draugyste su šiuo iškiliu žmogumi. Atsimenu, ir mane, vaiką, nusiveždavo į jo sodybą Obelynėje šalia Kauno, o ten rinkdavosi labai įdomių „dėdžių“ kompanija. Jie ten ilgai prie profesoriaus gaminto vyno diskutuodavo, tėvelis toje kompanijoje buvo turbūt jauniausias, bet ten jie aptardavo labai įvairias temas, už kurias buvusi valdžia tikrai jų nepaglostytų. Aišku, man tos kalbos tada mažiausiai rūpėjo, bet buvo be galo įdomu būti senoje profesoriaus sodyboje ir žiūrėti į jo trofėjus, gėrėtis sodybos grožiu ir jos aplinka. Istorija domėjausi vaikystėje, žmonės kalbėdavo, kad šalia mūsų dvaro Račiūnas yra paslėpęs daug lobių, todėl aš, dar vaikas būdamas, aplink kasinėdavau jų ieškodamas. Aplankydavome dėdę kunigą marijoną Joną Aleksą, kuris dirbo Tabariškėse, šalia Žemės ūkio akademijos. Jis turėjo puikią biblioteką, kurioje buvo labai įdomių knygų. Ten slapta, kunigui nematant, jas pavartydavau, vėliau, kai suaugau, dėdė kunigas jau leisdavo ir jas paskaityti. Didysis susidomėjimas istorija prasidėjo nuo filatelijos – pašto ženklų kolekcionavimo. Augdamas suradau kitų sričių, mėgau pasiknaisioti po antikvarinius knygynus. Kadangi esu tinkintis žmogus, dažnai ateidavau į Arkikatedrą, šalia kurios rinkdavosi knygininkai arba bukinistai, kurie tarybiniais laikais švietė tautą – ten galėjai įsigyti visokių įdomių knygų. Buvo tokie Marijonas Smetona, Vidmantas Staniulis, iš kurių nusipirkdavau įdomių istorijos knygų. Atsimenu, vieną kartą milicija apsupo Arkikatedros šventorių, norėdama atimti knygas ir nubausti bukinistus. Nieko nelaukęs čiupau M. Smetonos lagaminą su knygomis ir jas išgelbėjau. Senukas buvo man be galo dėkingas, tapome bičiuliais, dažnai pasikviesdavo pas save į namus Aleksote arbatos išgerti. Ten ir vieną kitą įdomesnę knygą perleisdavo, buvo įdomus ir šiltas žmogus. Paskui susipažinau su Kauno antikvarinio knygyno vedėju Antanu Būga, jo pavaduotoju Petru, vadintu Don Pedru. Šis kartais net miegodavo ant sukrautų knygų. Bet mane, jauną žmogų, jis vis stebėdavo, „tikrindavo“ ir tai ar iš seifo, ar iš kokio apdulkėjusio stalčiaus ištraukdavo kokią nors knygutę, o kartą iš po prekystalio ištraukė knygą apie Vytį, o kitą kartą (apie 1978 metus) pasiūlė 1935 metais Čikagoje išleistą oranžinės spalvos viršeliu knygą „Sparnuotieji lietuviai“. Iš antikvariato gaudavau ir kitų labai įdomių knygų. Tai skatino mano susidomėjimą istorija, todėl baigęs 39-ąją vidurinę mokyklą toliau stojau studijuoti būtent istoriją Vilniaus universitete.

O Gražiškiai, Pajevonys, iš kur kilusių Lukoševičių ieškojo Didžiojoje Britanijoje gyvenantis lietuviškai nekalbantis lietuvis Paulas Lukas, ar Jums ką nors reiškia?

Mano tėtė yra baigęs Gražiškių pradinę mokyklą (jo mokytojas Vincas Žebertavičius buvo žymus JAV lietuvių veikėjas, teatralas – esu jį sutikęs, toje mokykloje tikybą dėstė kun. Justinas Lelešius, vėliau tapęs Tauro apygardos partizanų kapelionu), o paskui – Kalvarijos gimnaziją. Prosenelio brolis – kun. Ambraziejus Lukoševičius – buvo Gražiškių bažnyčios statytojas. Jis palaidotas šventoriuje. Sužinojau, kad jis rėmė knygnešius, o kai buvo Alvito klebonu, bažnyčioje slėpė „Aušrą“, „Varpą“, kitą nelegalią literatūrą. Kitas giminaitis – garsus Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys. Jis išsiuntė į Vakarus garsųjį partizaną Juozą Lukšą, suredagavo Lietuvių tautos laišką-kreipimąsi į Šventąjį Tėvą. Būdamas Lietuvoje aplankiau jo žūties vietą. Beje, Pajevonyje ir Alvite gyveno mano giminės, todėl čia esu lankęsis, ir šis kraštas man mielas.

Ką reikšmingo galėtumėte papasakoti apie studijas Vilniaus universitete?

Turbūt įdomiausia Jums būtų išgirsti apie mano „draugystę“ su KGB. Studijų metais aš nemažai bendravau su kunigais Stasiu Lidžiu, Algimantu Keina, vyskupu Julijonu Steponavičiumi, seselėmis vienuolėmis, gyvenusiomis prie buvusio „Santakos“ kino tetro (buvusios Studentų bažnyčios) Rože ir Ada, prisidėjau nelegaliai spausdinant religinę literatūrą: Kazimiero Paltaroko „Tikybos pradžiamokslį“, maldaknygę „Visada su Dievu“, „Jaunuolio religiją“, „Kalvarijos kalnus“, kalendorius ir kitą literatūrą. Kartu su Petru Gražuliu (dabartiniu Seimo nariu) išvežiodavome juos po Lietuvą. Kai Ukrainoje vėl buvo leista veikti Graikų (Rytų) apeigų katalikų (Unitų) Bažnyčiai, pagelbėjau ir jiems spausdinant religinę literatūrą. Išleidome „Molitva slov“, „Istorija Ukrainy“, knygą apie kardinolą Josifą Slipyjų ir dar daug kitos įvairios literatūros. VVU spaustuvėje padauginome knygas „Vadovas po Mažąją Lietuvą“, A. Budreckio monografiją „Algirdas“, Z. Ivinskio „Lietuvos istoriją“. Tada sau į pagalbininkus pasirinkau kurso draugą, dabartinį Seimo narį Naglį Puteikį. Jis buvo puikus pagalbininkas, ir niekas apie šią mūsų veiklą nežinojo, o ir VVU spaustuvėje dirbo rimti vyrukai. Susitikę su Nagliu ir Petru Vilniuje su malonumu prisiminėme ir šias mūsų gyvenimo atkarpas. Bet deja, atėjo viena diena. Gal kas nors įskundė, o gal dėl to, kad buvau kolekcionierius, platinau ir spausdinau uždraustą literatūrą, KGB užčiuopė galus ir kartą mane tiesiai iš paskaitos išsikvietė tardyti, bet ne į miliciją, o į istorijos fakulteto dekano doc. Vytauto Leščiaus kabinetą. Iškart supratau, kad tai – veikėjas iš KGB, nes neprisistatė ir išsikvietė ne į miliciją. Jis ėmė kažką suokti, kad esą apie mane kažkas kažką blogo parašė, ir jie patys labai daug apie mane žino, minėjo tarnybą sovietinėje armijoje, ne visiškai tarybines mano pažiūras, nelabai teigiamus draugus, paminėjo net pažįstamus kunigus ir pradėjo labai subtiliai verbuoti. Sakė, kad baigę universitetą, visi tie, kas su jais, padaro karjerą, turi įvairių lengvatų. „Žinau, kad tu domiesi monetomis, numizmatika, galvoji apie aspirantūrą, jei mūsų santykiai bus gražūs, galėsi vykti padirbėti ir į Stokholmą“, – siūlė jis, turbūt žinodamas, kad aš iš tiesų būčiau buvęs labai patenkintas galėjęs nuvykti į Švedijos sostinę Stokholmą, kur gyveno ir monetų istoriją tyrinėjo garsus latvių emigrantas istorikas Placbarzdis, knygų apie Livonijos monetas autorius. Jo parašyti veikalai turėjo ypatingą vertę man toliau nagrinėjant mane dominančias istorines peripetijas. Jis tai puikiai žinojo ir išnaudojo mane verbuodamas. Bet aš gudraudamas jam vis atsakydavau, kad gali mane užverbuoti, bet aš esu labai plepus, nemoku saugoti paslapčių, todėl jau kitą dieną visi mano bičiuliai apie šį mūsų susitikimą žinos. Jis turbūt suprato, kad meluoju, ir manęs toliau neverbavo. Beje, aš pats savais kanalais sužinojau, kas per tardytojas mane norėjo užverbuoti. Tai – KGB kapitonas Algis Stakelis. Tuo metu jis kuravo VVU, nepriklausomybės pradžioje dirbo „Litimpex“ banko apsaugoje. Įdomu būtų sužinoti, kuo aš tada buvau nusikaltęs, ir kokias išvadas jis padarė apie mane, kai nepavyko užverbuoti? Bandysiu tai sužinoti archyvuose.

Papasakokite apie tai, ką dirbote baigęs studijas Vilniaus universitete?

Studijas baigiau 1990 metais. Mano darbo tema buvo „Livonijos monetos Lietuvoje XV–XVIII amžiuje ir prekiniai piniginiai santykiai“. Profesorius Mykolas Michelbertas mane rekomendavo į aspirantūrą Ekonomikos instituto ekonominės istorijos skyriuje arba į Istorijos institutą. Bet tada jau buvo leista kurtis privačioms įmonėms, o aš turėjau patirties nelegaliai spausdinant knygas, todėl pagalvojau, kad šioje srityje galėčiau padirbėti. Todėl su kolega žurnalistu Valdu Malinausku įkūrėme Krikščioniškos spaudos bendrovę „Altarija“.

Kunigai iš Ukrainos atveždavo pinigų pilnus lagaminus ir prašydavo ką nors jiems reikalingo išspausdinti. Sakydavau, atvežkit pinigus, kai padarysiu darbą, bet nors dar nieko nebūdavau atspausdinęs, jie duodavo man pinigus avansu visiškai manimi pasitikėdami. Ir Ukrainos liaudies frontui „Ruch“ spausdinome, ir Rusijos disidentams, ir religiniams veikėjams esame pagelbėję, net Vilniaus stačiatikių arkivyskupo Crizostomo užsakymu esame ne vieną knygą atspausdinę. Dažniausiai buvo spausdinama Standartų spaustuvėje, Fizikos institute, rotoprintu. Netgi kai komunistai 1991 metais užėmė Spaudos rūmus, nelegaliai, už pinigus, sugebėjau suorganizuoti religinės literatūros ukrainiečiams spausdinimą – sovietiniams okupantams rūpėjo pinigai, o į knygų ir brošiūrų turinį jie visai nekreipė jokio dėmesio. Gandas apie mus greitai pasklido po Ukrainą, mezgėsi naujos pažintys, atsirado vis naujų darbų, naujų knygų spausdinimo. Ukrainiečiai mus vertino ir mes niekuomet jų nepavedėme. Tai buvo labai gražūs ir įdomūs laikai, tokių idealistų žmonių ir tokių santykių jau su žiburiu seniai nebesutinku. Draugystė su ukrainiečiais, užgimusi tais nelengvais laikais, tęsiasi ir dabar. Beje, iš Graikų (Rytų) apeigų katalikų (Unitų) Bažnyčios esu gavęs padėką už tą darbą, todėl man tai ypač brangus atsiminimas.

Prieš penkerius metus, minint S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 75-ąsias metines, JAV lietuvių laikraščiuose „Amerikos lietuvis“ ir „Draugas“ buvo išspausdinti rašiniai apie Jus, kaip vieną svarbiausių šio renginio organizatorių Čikagoje. Kaip juo tapote?

Kai atvykau į Čikagą, po kelių dienų aplankiau S. Dariaus ir S. Girėno paminklą. Žymus JAV lietuvių visuomenininkas Petras Petrutis „Drauge“ parašė straipsnį, kuriame teigė, kad lietuviai karo veteranai, anksčiau rengę šiuos minėjimus, jau paseno ir paminėjo mano, kaip galimo jaunojo emigranto, organizatoriaus, pavardę. Kai kartą svečiavausi pas jį, ir pradėjome apie tai kalbėtis, mačiau jo didelį užsidegimą – taip buvau paskatintas drauge su juo ir kitais kolegomis rūpintis šio renginio organizavimu. Taigi ta tema savaime tapo svarbi, ir nebeliko kito kelio, kaip tik imtis organizuoti šį renginį. Po to su bičiuliais ir kitomis lietuvių visuomeninėmis organizacijomis kiekvienais metais organizuojame S. Dariaus ir S. Girėno „Lituanicos“ skrydžio minėjimus prie paminklo Market Parke. Tai jau tapo tradicija.

Šią vasarą „Draugas“ trijuose numeriuose (nr. 82, 85, 88) išspausdino Jūsų paties ilgą tekstą „Vieno gyvenimo vingiais. Beveik istorinis detektyvas“. Jame prisimenate Lietuvos konsulu Čikagoje nuo 1928 m. vasario 1 d. iki 1936 m. lapkričio 1 d. buvusį Antaną Kalvaitį. Kaip jis atsidūrė Jūsų akiratyje?

Mums gerai žinomas Čikagos ir kitų JAV lietuvių vaidmuo, rengiantis S. Dariaus ir S. Girėno skrydžiui per Atlantą. „Lituanicai“ pakilti reikėjo ne tik narsių ir bebaimių lakūnų, jų drąsos, energijos ir noro nugalėti sunkumus, bet ir žemiškos pagalbos. Juk pakilti reikėjo nuo Žemės, nuo žemiškų to laiko problemų, o jų buvo daug, netgi daugiau negu dangaus mėlynėje, todėl kartais atrodo, kad skristi buvo lengviau, negu pakilti. Todėl panorau pasiaiškinti apie tuos matomus ir nematomus, žinomus ir užmirštus žemiškus didvyrius, paprastas ir kartu labai sudėtingas situacijas. Kai pradėjau rengtis S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 75-ųjų metinių minėjimui, perskaičiau daug literatūros ir vis užtikdavau Antano Kalvaičio pavardę. Juk jis nuveikė didžiulį darbą rengiantis mūsų lakūnų skrydžiui, man atrodė, kad jis buvo diplomatas, kuris numatė keletą žingsnių toliau. Jei turėsime tokių diplomatų, kaip tada buvo toli į priekį žvelgęs ir puikiai jautęs, ką reikia daryti, Kalvaitis, tai mums visiems bus tik geriau. Beje, šis žmogus išsaugojo ir diplomatiniu paštu atsiuntė į Lietuvą S. Dariaus ir S. Girėno testamentą. Galiu pasakyti, kad, kai S. Dariui ir S. Girėnui skrydžiui įgyvendinti labiausiai trūko pinigų, o gausioje lietuviškoje JAV spaudoje kairieji S. Darių piešė kaip lietuviškos buržuazijos pakaliką, dešiniesiems nepatiko jo neaiškus vaidmuo 1926 m. gruodžio 17 d. perversme, S. Girėnas daugelio akyse buvo tik eilinis taksistas ir nežymi asmenybė, abiems lakūnams labai reikėjo organizacijos, kuri padėtų įgyvendinti jų siekį ir suvienytų šiam reikalui JAV lietuvius finansiškai paremiant skrydį. Tačiau tokios organizacijos ar komiteto Čikagoje nebuvo, o ją sukurti tada trūko palankios aplinkos. Ir štai 1932 metais S. Darius susipažino su Lietuvos konsulu Čikagoje A. Kalvaičiu, kuris pažadėjo padėti sujungti įvairių srovių lietuvius į veiksmingą skrydžio paramos centrą. Konsulate įvyko keli svarbūs konsulo surengti susirinkimai, o 1932 m. liepos 13 d. buvo įsteigtas „Pirmojo lietuvių lakūnų skridimo per Atlantiko vandenyną New York–Kaunas fondas“, o jo primininku ir globėju tapo pats A. Kalvaitis. Būtent šis Fondas įgyvendino tuo laiku neįgyvendinamai atrodžiusias S. Dariaus idėjas, buvo įkurtas Vyriausias skridimo rėmėjų komitetas, organizavęs aviacijos šventes ir labdaros pokylius, telkęs lėšas lėktuvui pertvarkyti ir naujiems aviacijos prietaisams įsigyti. Tų renginių metu ir iš pavienių aukų surinkta 4200 dolerių. Tai buvo milžiniški pinigai, nes tada vieną dolerį buvo sunkiau paaukoti nei dabar šimtą. Norint surinkti lėšų, reikėjo būti ne tik geru diplomatu, bet ir autoritetu daugeliui čionykščių lietuvių ir su niekuo nesusipykti. A. Kalvaitis, atrodo, buvo nekalbus, neišdidus, paprastas, teisingas ir išmintingas diplomatas su plačiomis pažiūromis. Jis mokėjo įsiklausyti į kitą, patarti, kur reikia, patylėti arba paspausti. Bet svarbiausia yra tai, jog S. Darius ir S. Girėnas iš Lietuvos vyriausybės finansinės, teisinės, organizacinės paramos nesiekė, o norėjo, kad skrydis vyktų iš lietuvių aukų, taigi su Lietuvos vyriausybe, kuriai šis skrydis nerūpėjo, niekaip nebuvo susiję. Taigi konsulas A. Kalvaitis galėjo ramiai pagalvoti, ar jam verta lįsti į tokią „peklą“, jei galima ramiai ir tyliai tarnauti Lietuvai nepakenkus nei jai, nei sau? Tačiau jis nedvejodamas, nors rizikuodamas, parėmė lakūnų norą įgyvendinti šią idėją, būtent čia ir pasireiškė mūsų garbingojo diplomato heroizmas ir įžvalgumas. A. Kalvaitis suprato, kad atstovaudamas lietuvių lakūnams jis gali ne tik pasitarnauti šio skrydžio sėkmei, bet ir Lietuvos vardo garsinimui. Po S. Dariaus ir S. Girėno žūties konsulas A. Kalvaitis gavo daug užuojautos telegramų, o jam pačiam, jaunam diplomatui, ypač daug prisidėjusiam prie skrydžio, tai buvo didelė asmeninė tragedija. Bet lakūnų bičiuliu tapusį A. Kalvaitį užgulė didelis JAV žiniasklaidos dėmesys, išaugo prašančiųjų vizų klientų skaičius, Lietuvą panoro aplankyti turistai, sportininkai, visuomeninių organizacijų nariai, pavieniai asmenys. Net verslo reikalai su Lietuva įgavo didesnį pagreitį, o būti lietuviu pasidarė didelė garbė – pabudo net tie, kurie Lietuvą ir lietuviškumą buvo pamiršę. O kai 1935 m. liepos 28 d. Čikagoje iškilo paminklas S. Dariui ir S. Girėnui, jo atsiradimo reikaluose randame vėl aktyviai besidarbavusį Lietuvos konsulą. Taigi aš atkreipiau dėmesį į A. Kalvaitį, dar 2011 metais su Dariaus ir Girėno komiteto pirmininku, Šaulių žvaigždės ordino kavalieriumi Algimantu Barniškiu buvome pakviesti į tuo metu veikusią lietuvišką „Margučio“ radijo stotį pasišnekėti apie S. Dariaus ir S. Girėno skrydį. Toje laidoje pasiūliau nepamiršti konsulo A. Kalvaičio ir jo indėlio į šį žygį ir kaip nors jį įamžinti Lietuvos generaliniame konsulate Čikagoje, tačiau išsamesnį susidomėjimą šiuo diplomatu pasilikau rezerve. O kai pradėjo artėti S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 80-metis, aš vėl atnaujinau savo domėjimąsi tais žmonėmis, kurie  buvo artimiausi mūsų lakūnų pagalbininkai. Mes per mažai žinome apie dar vieną žmogų – licenzijuotą lakūną-mechaniką Viktorą Jesulaitį, laikytą net trečiuoju pilotu, kuris darė viską, kad pakiltų „Lituanica“. Jis turėjo atvykti į Kauną vėliau, o po S. Dariaus ir S. Girėno žūties buvo raginamas vykti dalyvauti nelaimės tyrimo ekspertizėje. Bet A. Kalvaičio pėdsakais ėmiau eiti pats. Nusprendžiau aplankyti 1985–1998 metais buvusį Lietuvos garbės konsulą Vaclovą Kleizą, dalyvavusį A. Kalvaičio laidotuvėse. Šis sakė pažinojęs buvusį savo pirmtaką kaip labai uždarą žmogų, mėgusį labiau groti pianinu, o ne pasakoti apie savo nuopelnus. V. Kleiza ragino mane domėtis A. Kalvaičiu ir apie jį rašyti į „Draugą“. Esu dėkingas diplomatui ir istorikui dr. Vytautui Žaliui (puikių knygų apie Lietuvos diplomatiją autoriui), kuris mane ypač skatino nenuleisti rankų, toliau domėtis šio diplomato gyvenimu ir veikla.Taigi trauktis jau neturėjau kur. Tada nusprendžiau aplankyti jo kapą ir pirmiausia užėjau į Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, kurios administratorius kun. Jaunius Kelpšas mirčių registro knygose surado įrašą, kad visai prie pat bažnyčios gyvenęs A. Kalvaitis, sulaukęs 96 metų, mirė 1991 m. rugpjūčio 4 d. Jam buvo suteikti visi sakramentai, palaidotas rugpjūčio 8-ąją. Artimųjų skiltyje nurodytas Bronės vardas. Kas ji – žmona, dukra? Kunigas nežinojo, bet pasakė, kad pagal šiuos duomenis mirusiojo kapą Šv. Kazimiero kapinėse nesunkiai surasiu. Vieną šaltą ir lietingą balandžio 18-osios rytą sugalvojau aplankyti Šv. Kazimiero kapines ir surasti jose konsulo A. Kalvaičio kapą. Drauge su operatoriumi Robertu Monkevičiumi pravėrėme kapinių raštinės duris, kompiuteryje įrašėme bažnyčioje gautus mirusiojo duomenis ir gavome atsakymą, kad tokio mirusiojo kompiuteryje nėra. Bandau dar kartą – vėl nėra. Tada kreipiausi į kapinių raštinės darbuotoją, kuri pasiėmusi mano duomenis apie A. Kalvaitį, kažkur pradingo. Gal po pusvalandžio pasirodė nešina sudūlėjusia kortele iš kapinių archyvo ir pasakė: „Viskas tvarkoje, jūsų mirusysis atsirado, paprasčiausiai jo kapavietės po palaidojimo 1991 metais niekas neieškojo, o tada dar neveikė kompiuterinė paieška. Būtų kas nors ieškojęs iki jūsų, būtumėte tuoj pat kompiuteryje suradę“. Mums keista pasidarė, nejaugi mes pirmieji, nejaugi niekas kitas per 22 metus po konsulo A. Kalvaičio mirties jo kapo neieškojo ir nesidomėjo? Juk Lietuvos užsienio reikalų ministerija garsina savo žygius Visų Šventųjų dieną pagerbiant užsienyje palaidotų savo kolegų atminimą. Tai negi A. Kalvaitį pamiršo? Tada kapinių raštinės darbuotoja įvedė mirusiojo duomenis į kompiuterį – dabar jau bet kas tą kapą suras. Ji nubraižo mums planelį, kaip surasti kapavietę. Einame, bet pagal mums nurodytus skaičius nerandame tokio kapo. Juk turėtų būti paminklas su iškaltu vardu – Antanas Kalvaitis. Bet tokio nėra. Apžiūrinėjame paminklus, net žemėje įkastas paminklines lenteles, bet nieko su šia pavarde nerandame. Imu nerimauti, bičiulis Robertas jau nervinasi, kaip tyčia, ima vis smarkiau lyti. Iš nevilties pripuolame prašyti pagalbos prie pasitaikiusio kapinėse dirbančio meksikiečio. Tas pažiūrėjo į raštinėje išduotus kapavietę nustatančius skaičius ir atvedė mus į ieškomą vietą. Štai paminklas. Bet juk pavardė visai kita – mes ieškome Kalvaičio, o čia nurodytas Jakubonis? Kapinių darbuotojas rodo, kad kairėje šio paminklo pusėje kaip tik ir yra mūsų ieškomo kapo numeris, nes palaidoto žmogaus pavardė nenurodyta. Negali būti, pagalvojau, čia kažkas ne taip – toks žmogus bevardžiame kape, be jokio užrašo. Net šunims ir katėms JAV geri šeimininkai pastato paminklus, o čia – diplomatas, baigęs kelis universitetus, garbingas žmogus, S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio organizatorius, neolituanas, muzikas vargonininkas... Grįžtame atgal į kapinių raštinę ir jos darbuotoja mums paaiškino, kad neįvardintame kape iš tiesų be jokių garbingojo mirusiojo inicialų guli A. Kalvaitis. Moters paklausiau, gal galima ištaisyti klaidą ir padaryti užrašą. „Kas jūs mirusiajam, jis – jūsų giminaitis, dėdė?“ – paklausė ši. Net nepagalvojęs ištariau: „Dėdė“. Kapinių valdininkė pranešė, kiek kainuoja iškalti raides ant paminklo: viena raidė – 11 dolerių, visi mirusiojo inicialai – 264 doleriai. Paaiškino, kaip tai daroma teisiškai, nurodė, kad savivaliauti negalima ir Jakubonio kapo be artimųjų sutikimo nevalia liesti. Dar pasakė, kad A. Kalvaičio laidojimo įsipareigojimus vykdė tokia Nijolė. Kas ji tokia? Reikėjo vėl ieškoti dabar jau Nijolės. Bet lietuviškoje Čikagoje tai įmanoma. Netrukus atradau ir susiskambinau su Nijole Kalvaitis. Ji nustebo, kad kažkas domisi mirusiuoju, ir pasakė, kad Antanas Kalvaitis yra jos vyro Leono giminaitis (Leonas Kalvaitis – konsulo A. Kalvaičio pusbrolio sūnus), gyvenęs kukliai ir atžalų nepalikęs, skambinęs pianinu, grojęs vargonais, o apie praeitį nieko daug nepasakojęs... Nijolė globojusi dėde Antanu vadintą giminaitį, jam senatvėje pagal išgales padėjusi. Jis Nijolės vaikus pianinu skambinti mokęs. Išsiaiškinome, kad A. Kalvaičio žmona Bronė ir Stasė Jakubonienė buvo seserys. Tikriausiai Jakuboniai kapinėse nusipirko keturių dalių sklypelį ir 1975 metais čia pirmiausia buvo palaidotas Jurgis Jakubonis, 1991 metais – A. Kalvaitis, 2003 metais – Stasė Jakubonienė, o paskui, 2004 metais, – Bronė Kalvaitienė (šalia Jurgio Jakubonio). Taip ir neliko kam kapo prižiūrėti. Paskui aplankiau Amerikos lietuvių tautinės sąjungos korporacijos „Neo Lithuania“ vieną iš vyriausių narių – 96 metų Vaclovą Mažeiką, kuris gerai pažinojo A. Kalvaitį ne tik kaip aktyvų šios organizacijos narį, muzikavusį ir vadovavusį tautininkų chorui, bet ir žinojo apie jo diplomatinę karjerą, mokslus ir gyvenimą Paryžiuje. Kai šiam žmogui papasakojau apie nepaženklintą jo bičiulio A. Kalvaičio kapą, Vaclovas susigraudino. Jam buvo sunku patikėti, kad Čikagoje, lietuvybės sostinėje, tokie dalykai įmanomi. Jis pažadėjo skubiai sušaukti „Neo Lithuania“ korporacijos posėdį, kuriame nutars, ką tuo klausimu toliau daryti. Aplankiau dar vieną žmogų – Vytautą Pesecką, JAV lietuviams pažįstamą kaip aviatorių, žurnalistą. Jis irgi puikiai prisiminė A. Kalvaitį, su kuriuo turėjo ne vieną pokalbį apie jo indėlį į S. Dariaus ir S. Girėno skrydį, pasakojo apie jo gyvenimą bei veiklą Čikagoje.

Vis dėlto kas, Jūsų manymu, turėtų rūpintis A. Kalvaičio kapu? Ar tai neturėtų būti Lietuvos konsulatui Čikagoje vadovavusių konsulų rūpestis? Jais buvo Giedrius Apuokas (1998–2003), Arvydas Daunoravičius (2003–2008), Skaistė Aniulienė (2008–2012), o nuo 2012-ųjų rugsėjo iki šiol yra Marijus Gudynas.

Po laidotuvių, matyt, galvota, kad kapu rūpinsis A. Kalvaičio artimieji, juk tai – natūralu. Bet ar kas pagalvojo, kas bus, kai tų artimųjų neliks? „Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms Lietuvos diplomatai aplanko užsienyje palaidotų kolegų kapus ir pagerbia iškilių Tėvynei dirbusių lietuvių atminimą“, – skelbia Užsienio reikalų ministerijos interneto svetainė. Perskaičius šią informaciją reikia gerai susimąstyti ir stovint prie konsulo A. Kalvaičio kapo nesinori nieko komentuoti, tai būtų netaktiška ir nekorektiška. Gal geriau reikėtų pagalvoti, kaip praėjus dvidešimt trejiems nepriklausomybės metams kartu atitaisyti šią nedovanotiną klaidą. Iš tiesų norėtųsi, kad lietuvių visuomenės atstovai drauge su Lietuvos konsulato Čikagoje pareigūnais per Vėlines pagerbdami visus mirusiuosius uždegtų atminties žvakutę ir ant dabar atrasto diplomato A. Kalvaičio kapo. Beje, Šv. Kazimiero kapinėse ilsisi daug Lietuvai nusipelniusių asmenybių, tarp jų ir diplomatai – konsulai dr. Mikas Bagdonas, dr. Petras Daužvardis ir jo žmona – generalinė garbės konsulė Juzė Daužvardienė. Jų kapai žinomi ir lankomi. Atrodo, kad mes tik tada ko nors pasigendame, kai esame negrįžtamai praradę. Ir tie praradimai kartojasi, o paskui sudėtingiausiu būdu vėl atrandame, kartais patikėdami net nebūtais pranašais. Tegul diplomato A. Kalvaičio kapas mums primena apie sąžinę, tikėjimą, artimo meilę, viltį, svajonę, pagalbą Tėvynei, diplomatinei tarnystei – tas vertybes, kurių negali sumenkinti ir sunaikinti jokia laiko tėkmė, net mirtis ir užmirštas neįvardintas šio kilnaus lietuvio kapas Šv. Kazimiero kapinėse. Išgirdau, kad generalinis konsulas Čikagoje pasiūlė Vilniuje vieną skverą pavadinti Čikagos vardu, nes Vilnius ir Čikaga yra susigiminiavę miestai. Tai – graži ir puiki idėja, bet ja besirūpindami, pasižiūrėkime ir čia pat – į Šv. Kazimiero kapines. Juk diplomato kapas – mūsų valstybės veidas.

Reikėtų suprasti, kad priekaištaujate Užsienio reikalų ministerijai pavaldiems Lietuvos diplomatams?

Ne, aš jokiu būdu nepriekaištauju, aš džiaugiuosi, kad mums pavyko atrasti ir prikelti iš užmaršties labai garbingą ir daug Lietuvai nusipelniusį žmogų. Džiugu, kad tai padarėme 2013 metais, juk šie metai būtent ir skirti atminti S. Dariaus ir S. Girėno žygį. Tai – labai simboliška dovana ir priminimas mums visiems, o mes tą žemišką herojų iš Čikagos būtent ir įamžinome surasdami jo kapą. Kaip minėjau, diplomatas yra Lietuvos valstybės veidas, tai ir jo kapas yra valstybės veidas. Diplomatai rūpinasi įvairiais dalykais. Gal iš tiesų yra svarbesnių darbų nei rūpestis kapais.

2004 metais LR generalinis konsulatas minėjo įkūrimo 80-metį, ta proga išleido knygelę, paminėjo visus buvusius konsulus ir bendradarbius, tarp jų ir A. Kalvaitį, išspausdino ir jo nuotrauką, ten buvo parašyta, kad konsulas mirė Čikagoje 1991 metais. Taigi jei mirė, vadinasi, buvo ir palaidotas. Tada turi būti ir jo kapas. Mūsų diplomatai visa tai privalėtų žinoti. Linkėčiau mūsų diplomatams būti šiek tiek žingeidesniems, smalsesniems, nes gali patekti į keistas istorijas, iš kurių gimsta anekdotai. Beje, mano sutiktas prof. Jevsejus Ceitlinas iš Čikagos sakė, kad jo nenustebino, jog bevardis A. Kalvaičio kapas slepia tokią kilnią asmenybę. Dideli darbai daromi tyliai, tokie žmonės ir miršta tyliai. Ir prisiminė garsųjį Japonijos konsulą Čijunę Sugiharą, prieš karą dirbusį Kaune, kuris irgi buvo užmirštas ir neįvertintas savo valstybės, netgi pažemintas. Taigi didieji žmonės galbūt turi panašų Aukščiausiojo jiems skirtą likimą. Beje, prof. J. Ceitlinas žydų spaudoje parašė apie dr. A. Kalvaičio veiklą Klaipėdoje.

Ar viešėdamas Lietuvoje kam nors pasakojote apie A. Kalvaitį?

Visur, kur tik turėjau progą, apie tai kalbėjau. Kai lankiausi Klaipėdoje, merui Vytautui Grubliauskui siūliau įamžinti A. Kalvaičio atminimą memorialine lenta prie buvusios generalinės gubernatūros (tame pastate buvo LR generalinis konsulatas), nes 1939–1940 metais jis buvo pirmasis ir paskutinis generalinis konsulas Klaipėdoje, gynęs Lietuvos ir klaipėdiečių interesus Vokietijos nacių aneksuotame krašte. Lietuvos aviacijos muziejui ir jos bendradarbiui, aviacijos istorikui G. Ramoškai perdaviau medžiagą apie konsulą A. Kalvaitį. Beje, A. Kalvaitis turi garbingą Lietuvos aviacijos klubo (LAK) garbės nario vardą, bet jo vienintelio biografija nėra aprašyta LAK istorijoje, o tai – dar viena balta dėmė (žr. www.plienosparnai.lt). Jo biografiją perdaviau „Plieno sparnų“ reaktoriui N. Korbutui – jis žadėjo ją publikuoti ir ištaisyti spragą LAK istorijoje. Malonu buvo susipažinti ir pabendrauti su LAK prezidentu J. Mažintu apie muzikinę A. Kalvaičio ir jo artimųjų kultūrą ir indėlį į muzikinį gyvenimą. Juk A. Kalvaičio tėvas buvo vargonininkas, o brolis Stasys – pianistas. Apie A. Kalvaitį teko kalbėtis ir su Europos parlamento nariu prof. Vytautu Lansbergiu. Kaune lankiausi muziejuje „Sugiharos namai“, kuris veikia buvusiame Japonijos konsulate. Čia kalbėjausi su muziejaus direktoriumi Simonu Dovidavičiumi ir jo bendradarbiais. Daug sužinojau apie Japonijos konsulo Č. Sugiharos veiklą gelbstint žydus, papasakojau apie A. Kalvaičio veiklą 1939–1940 metais Klaipėdoje, nutarėme bendradarbiauti ieškant išsigelbėjusių žydų iš Klaipėdos krašto per LR generalinį konsulatą – juk kartais kiekviena nors ir mažutė smulkmena gali suvaidinti didelį vaidmenį. Apsilankiau ir Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje ir Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjai Danutei Selčinskajai perdaviau medžiagą apie konsulo A. Kalvaičio veiklą Klaipėdoje ir paprašiau jos pagalbos ieškant galbūt išsigelbėjusių žydų ir jų palikuonių. Vilniuje vyko pasaulio litvakų kongresas – Litvakų studijų instituto vadovas prof. D. Katzas žadėjo supažindinti kongreso dalyvius su dar nežinoma lietuvių konsulo A. Kalvaičio veikla, galbūt atsiras ir išsigelbėjusių ar ką nors žinančių apie jo veiklą – tai būtų neįkainojama informacija. Labai daug vertingų patarimų ir kontaktų ieškant atsakymų į iškilusius klausimus konsulo A. Kalvaičio gyvenimo kelyje man suteikė VDU prof. E. Aleksandravičius, buvęs mano dėstytojas studijuojant VVU. Lankydamasis Seime apie A. Kalvaitį kalbėjausi su Seimo nariu Emanueliu Zingeriu ir siūliau jam pradėti tyrimą apie A. Kalvaičio indėlį gelbstint Klaipėdos žydus. Labai svarbūs yra istoriniai archyviniai tyrimai. Esu dėkingas Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) direktoriui Daliui Žižiui ir jo pavaduotojai Gražinai Sluckaitei, kurie maloniai atvėrė archyvų duris. Deja, laiko stoka neleido peržiūrėti Klaipėdoje veikusio LR generalinio konsulato dokumentų ir palyginti gavusiųjų vizas ar leidimus su Japonijos konsulo Č. Sugiharos išgelbėtų asmenų sąrašu. Taigi dar laukia galbūt pats įdomiausias labai kruopštus ir atsakingas darbas.

Šiemet S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 80-metį Čikagoje paminėjo be Jūsų, nes Jūs minėjote Lietuvoje. Bet vis tiek sekėte ten vykusią programą. Kas labiausiai nudžiugino?

Visame pasaulyje lietuviai ir jų draugai paminėjo šį gražų jubiliejų. Neliko nuošalyje ir Čikaga. Keletą renginių ir su tuo susijusių detalių norėčiau paminėti. Pagrindinis minėjimas, kaip visuomet, vyko Market Parke, prie jų atminimą įamžinančio paminklo. Būtent jo atidengimo ceremonijoje 1935 metais dalyvavo ir mūsų minimas A. Kalvaitis. Ypač džiugu, kad LR generalinio konsulato konsulo M. Gudyno ir Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus iniciatyva „Midway“ ir „O Hare“ tarptautiniuose oro uostose eksponuotos parodos, skirtos „Lituanicos“ skrydžiui paminėti. Labai svarbu, kad su mūsų didvyrių pasiekimais galėjo susipažinti amerikiečiai ir Čikagos svečiai – juk abu lakūnai buvo ir JAV didvyriai, JAV piliečiai, labai svarbu, kad ir jų antrojoje Tėvynėje jie nebūtų pamiršti ir tinkamai įvertinti. LR konsulato iniciatyva Čikagos miesto taryba visus šiuos metus paskyrė S. Dariaus ir S. Girėno žygio atminimui ir išleido tam skirtą specialią proklamaciją. Beje, „Midway“ oro uoste, prie atminimo lentos, S. Dariaus ir S. Girėno medaliu apdovanoti Čikagos lietuviai Amerikos legiono S. Dariaus ir S. Gireno posto vadas Algis Bartkus ir profesionalus lakūnas Jonas Daraška. Jiems medalius įteikė Generalinis konsulas Čikagoje M. Gudynas, o URM Diplomatijos žvaigžde pagerbta Čikagos aviacijos departamento direktorė Rosmary Andolino, daug prisidėjusi sugrąžinant minėtą atminimo lentą į „Midway“ oro uostą (beje, S. Dariaus ir S. Girėno medaliu Kauno Rotušėje drauge su kitais buvo apdovanotas ir mūsų pašnekovas Ernestas Lukoševičius, kuriam jį įteikė Lietuvos Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius ir Kauno meras Andrius Kupčinskas – redakcijos pastaba).

Šiemet garsiajame Palvokio (Palwaukee) oro uoste buvo labai gražiai įamžintas S. Dariaus ir S. Girėno vardas. Šią idėją, kaip rašė „Draugas“, įgyvendino Waukegano lietuvių bendruomenė, jos didžiulių pastangų dėka darbas buvo garbingai baigtas, ir visi turėjo gražią šventę. Labai svarbu, kad šventės, minėjimai ateina ir praeina, o ši atminimno lenta turės išliekamąją vertę ateities kartoms ir liudys mūsų lakūnų indėlį į aviacijos istoriją. Aviacijos pažanga garsins Lietuvos vardą už Atlanto. Apie šį neeilinį įvykį rašė amerikiečių ir JAV lietuvių spauda. Džiaugiausi kiekvienu renginiu, kuriame buvo paminėti mūsų lakūnai. Štai Lietuvos ambasadoje Vašingtone, minint sausio 13-ąją, aukštas JAV valstybės departamento pareigūnas Thomas Kelly savo kalboje gražiai priminė apie tai, kad Lietuvos dešimties litų banknotas yra vienintelė valiuta pasaulyje, ant kurios įamžintas netoli Čikagos esantis Palvokio  municipalinis oro uostas – jo ženklas aiškiai matomas ant Stepono Dariaus kepurės (būtent tame paminėtame oro uoste šiemet ir atidengta atminimo lenta). Didžiųjų asmenybių drąsa ir ryžtas tapo simboliu visai Lietuvai, visam pasauliui. Jie neklausė, ką gali gauti iš Tėvynės, jie jai save ir savo žygdarbį skyrė ir dėl jos aukojosi. Manau, kad tik gerai suvokę ir įsigilinę į diplomato dr. A. Kalvaičio nueito nepaprasto gyvenimo kelio prasmę, jo visapusišką atsidavimą ir tarnystę Lietuvai, jos žmonėms, nesvarbu, kas ir kur jie bebūtų, humanizmą ir artimo meilę pačiu sunkiausiu momentu, drąsą ir nesavanaudišką pagalbą, teisingiau įvertinsime dabartį ir tiesime kelius į ateitį. Viliuosi, kad ateis ta diena, kai Lietuva ir pasaulis sužinos apie dar vieną Pasaulio tautų teisuolį – kuklų lietuvių diplomatą.

Dėkoju už pokalbį. Linkiu sėkmės ieškant visų lietuvių pėdsakų.

Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS

Redakcijos prierašas. Spalio pradžioje E. Lukoševičius grįžo į Čikagą. Elektroniniu paštu paprašėme jo papildyti informaciją apie konsulo dr. A. Kalvaičio kapą. Gal jam besilankant Lietuvoje kas nors pasikeitė? Iš tiesų po E. Lukoševičiaus straipsnių ciklo „Drauge“ Čikagos lietuviai, ne Lietuvos konsulato darbuotojai, o paprasti tautiečiai, ėmėsi žygių. Pirmiausiai „Neo Lithuania“ korporacijos valdybos nariai sušaukė skubų posėdį. Korporacijos pirmininkas Edas Modestas, vicepirmininkė Daiva Meilutienė (buvusi garbės konsulo V. Kleizos sekretorė, t. y. Čikagoje veikusio Garbės konsulato darbuotoja) ir minėtasis korporacijos senbuvis ir garbės pirmininkas V. Mažeika kreipėsi į Šv. Kazimiero kapinių raštinę dėl A. Kalvaičio atminimo įamžinimo. Deja, kaip minėta, be Jakubonių šeimos narių sutikimo liesti ar taisyti paminklą neįmanoma, o kur juos surasti, nežinia. Galvota statyti atskirą paminklą ar lentelę žolėje, deja, biurokratai – visur biurokratai. Tada D. Meilutienei kilo idėja kreiptis į vieną seniausių Čikagos laidojimo biurų, kuris laidojo A. Kalvaitį. Biuro direktorius Donald Petkus ėmėsi, atrodo, neišprendžiamo dalyko – jis sutvarkė visus dokumentus kapinių kontorai, o ši leido toliau vykdyti darbus. Taip bendrų Čikagos lietuvių pastangų dėka Jakubonių paminkle dar prieš Vėlines paženklinta konsulo dr. A. Kalvaičio kapavietė ir iškalta jo pavardė, gimimo bei mirties datos, visa tai kainavo 550 dolerių, sąskaitą apmokėjo korporacija „Neo Lithuania“. Tai – gražus ir prasmingas darbas. Daugiau niekam nereikės vargti ieškant dr. A. Kalvaičio kapo Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse. Taigi istorija pamokanti ir daug ką pasakanti. Svarbiausia, kad iš užmaršties prikeltas garsus lietuvis patriotas. Beje, kaip skelbiama URM interneto svetainėje, Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas su šeima per Vėlines atminimo žvakutes uždegė prie Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse palaidotų Lietuvai nusipelniusių veikėjų kapų, ir minima, kad jis buvo ir prie savo pirmtako dr. A. Kalvaičio kapo. Tada jis pamatė ir šį užrašą, kurio atsiradimu pasirūpino Čikagos lietuviai, kuriems konsulo įamžinimas labiau rūpėjo. Galbūt mūsų generaliniam konsulatui verta pamąstyti, ar nevertėtų pastatyti bent kuklų atskirą Vyčio paminklą dr. A. Kalvaičiui, koks yra prie konsulų Daužvardžių paminklo? Kaip pranešė E. Lukoševičius, lapkričio 3-iąją, sekmadienį, Šv. Kazimiero kapinėse vyko oficialus mirusiųjų pagerbimas, jame dalyvavo organizacijos ir pavieniai asmenys. Tylos minute pagerbti šiose kapinėse palaidoti generolai: Povilas Plechavičius (1890–1973), Stasys Dirmantas (1887–1975), Mikas Rėklaitis (1896–1976), Kazys Musteikis (1894–1977), taip pat uždegta žvakutė ir prie atgimusio konsulo dr. A. Kalvaičio kapo. Ten jau buvo ir turbūt anksčiau dabartinio konsulo atnešta žvakutė.

Dr. Antanas KALVAITIS (1895–1991)

Lietuvos konsulas Čikagoje Antanas Kalvaitis Nuotrauka iš LTSC Budrio fotoarchyvo

Antanas Kalvaitis gimė 1895 m. liepos 3 d. Rietave. Jo tėvas buvo vargonininkas, į Rietavą atvykęs iš Pajevonio. Dvylikametis A. Kalvaitis 1907 metais išvyko į Italiją, kur San Reme ir Florencijoje mokėsi muzikos. Besimokydamas skambino pianinu įvairiuose Italijos ir Ispanijos orkestruose. Aukštesnįjį mokslą ėjo Friburge (Šveicarija) ir Barselonoje. Ekonomiką studijavo Komercijos institute Barselonoje ir teisę De Paul universitete Čikagoje (JAV) ir apgynė tarptautinės teisės doktoratą. Baigęs komercijos mokslus grįžo į Lietuvą ir dirbo Kauno miesto savivaldybėje vyr. buhalteriu. Vėliau perėjo į diplomatinę tarnybą. 1926–1928 metais buvo Lietuvos konsulas Karaliaučiuje, nuo 1928 m. vasario 1 d. iki 1936 m. lapkričio 1 d. – konsulas Čikagoje. Čia 1932–1933 metais buvo vienas iš Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio į Lietuvą organizatorių ir rėmėjų. 1936–1938 metais dirbo užsienio reikalų ministerijoje Kaune ir konsulate Tilžėje, 1939–1940 metais – generalinis konsulas Klaipėdoje. Bendradarbiavo „Naujoje Romuvoje“ ir kituose leidiniuose. 1944 metais pasitraukė į Austriją, po Vokietijos kapituliacijos persikėlė į Miuncheną, čia 1945–1949 metais buvo apygardos pirmininkas. Be to, buvo IRO ryšininkas Vokietijoje, rūpinosi tremtinių reikalais. 1949 metais vėl atvyko į Čikagą, dalyvavo korporacijos „Neo Lithuania“ veikloje, buvo Susivienijimo Lietuvių Amerikoje garbės narys, Lietuvos Aero Klubo garbės narys. Save laikė suvalkiečiu, gal todėl, kad tėvai į Rietavą atsikėlė iš Pajevonio. Nuo 1949 metų vargonininkavo Švč. Mergelės Marijos Gimimo lietuvių parapijos bažnyčioje ir kitose lietuvių bažnyčiose Čikagoje. Mirė 1991 m. rugpjūčio 4 d. Čikagoje. Kapas – Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse, Jakubonių šeimos kape, iki šios vasaros buvo įvardintas tik skaičiais Grave7s, lot 14, block 22, sektion 70.

[Beje, kaip rašoma Boleslovo Zubricko knygoje „Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas“ (Vilnius, 1999), diplomato dr. A. Kalvaičio brolis Stasys Kalvaitis (1890 m. kovo 17 d. Svėdasuose, Rokiškio apskr. – 1976 m. vasario 23 d. Long Beache, CA – JAV) – pianistas, pedagogas, chorvedys, visuomenės veikėjas. Pasimokęs Pajevonio bažnytkaimio ir Kybartų mokyklose, 1908 metais išvyko į Petrapilį ir Imperatoriškojoje konservatorijoje lankė vargonų ir fortepijono klases. 1914 metais baigęs studijas, liko gyventi Rusijoje. Vertėsi muzikos pamokomis, dirbo teatruose, koncertavo kaip pianistas ir koncertmeisteris. Yra gyvenęs Filipinų salose, Javoje, Japonijoje. 1925 metais apsigyveno Kinijoje, dirbo viename iš didžiausių Pekino teatrų, vėliau dėstė muziką Dailiųjų menų institute, privačiai vertėsi pedagogine praktika, dalyvavo Grand Hotel koncertų programose kaip pianistas. Grįžęs į Lietuvą, 1937–1944 metais dirbo Valstybės teatre Kaune pianistu ir koncertmeisteriu. Pasitraukęs į Vokietiją, 1944–1949 metais nemažai koncertavo kaip pianistas, tremtinių stovyklose akompanavo solistams, nuo 1947 metų kurį laiką buvo lietuvių ansamblio „Sietynas“ muzikos vadovas. 1949 m. kovo 17 d. atvykęs į JAV, įsikūrė Los Andžele ir įsitraukė į muzikinę veiklą. 1950 metais ėmė vadovauti Čikagos Suvalkiečių draugijos chorui, dirbo baleto studijos pianistu, o 1951 metais suorganizavo profesionalų orkestrą „Atžala“ ir jam pats vadovavo. Išeivijoje buvo vertinamas kaip subtilus koncertmeisteris, išprusęs žmogus. Senatvėje gyveno Long Byče, dirbo dėstytoju muzikos studijoje, dalyvavo lietuvių bendruomenės koncertuose ir kituose kultūriniuose renginiuose. Sukūrė ir keletą kūrinių – populiari buvo jo giesmė chorui ir vargonams „O, Dieve“.]

© 2013 „XXI amžius“