|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Netekome lietuvių ir vengrų tautų patrioto
2013 m. gruodžio 28 d. po ilgos ir sunkios ligos mirė buvęs ilgametis Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos Vilniaus miesto Koordinacinės Tarybos sekretorius, Lietuvos ir Vengrijos kultūros bičiulių draugijos pirmininkas, lietuvių tautos diplomatas Vengrijoje ir Vengrijos ambasadoriaus garbės patarėjas Lietuvoje dr. Vytautas Grinius. Ir partija, ir draugija neteko aktyvaus savo nario ir vadovo, lietuvių ir vengrų tautų patrioto. Vytautas Grinius gimė 1940 m. liepos 10 d. Raseinių rajone, Pašaltuonių kaime, darnioje katalikiškoje ir patriotiškoje šeimoje. 1963 metais baigė Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą, įgijo biologo specialybę. 19641969 metais V. Grinius dirbo Vilniaus universitete Probleminės laboratorijos vyr. moksliniu bendradarbiu; 19691973 metais Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filiale vyr. moksliniu bendradarbiu. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje; dainavo Lietuvos vyrų chore Varpas. Vienoje iš kelionių su Varpo choru Varšuvoje sutiko savo svajonių mergaitę vengrę Evą ir ją 1973 metais vedęs išvyko į Vengriją, tapo meilės tremtiniu. Vengrijoje kurį laiką dirbo Augalų apsaugos stoties specialistu, nuo 1980-ųjų metų Chemijos pramonės mokslo tiriamojo instituto Vespremo mieste moksliniu bendradarbiu. Šeimoje gimė du vaikai Ieva ir Adomas. 1974 metais V. Grinius Lietuvoje apgynė biologijos mokslo kandidatinę disertaciją ir jam buvo pripažintas biologijos mokslų kandidato (dabar daktaro) laipsnis. 1977 metais disertacija buvo nostrifikuota Vengrijoje ir jam suteiktas agrarinių mokslų daktaro laipsnis. Vengrijoje dr. V. Grinius dirbo įvairiose žemės ūkio įmonėse, taikydamas praktikoje savo mokslinį patyrimą. Aktyviai dalyvavo Vengrijos lietuvių visuomeninėje veikloje. Kaip jis pats prisipažino savo priešmirtinėje kalboje, Vengrija jam tapo antrąja tėvyne. Dvidešimt metų gyvendamas Vengrijoje, dr. V. Grinius buvo tarsi neoficialus Lietuvos ambasadorius toje šalyje, aktyviai vadovavo visuomeninei Vengrijos lietuvių bendruomenei ir skleidė Vengrijoje informaciją apiė mūsų tautos istoriją, kultūrą, meną ir mokslą. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę lietuviai ir Lietuvos bičiuliai Vengrijoje nuoširdžiai sveikino visus lietuvius Lietuvoje ir pasaulyje ir džiaugėsi mūsų pergale kaip didžiausiu XX amžiaus stebuklu. Tragiškomis 1991-ųjų metų sausio dienomis Lietuvos bičiuliai Vengrijoje, vadovaujami dr. V. Griniaus, įkūrė Lietuvių reabilitacinį fondą ir didžiulėmis Vytauto pastangomis organizavo gausią pagalbą vaistais ir tvarsliava nukentėjusiems Sausio 13-ąją nuo Lietuvoje siautėjusių Rusijos agresorių ir medicininę pagalbą keliems lietuviams, įskaitant ir reabilitacinę, Vengrijos ligoninėse ir reabilitacinėse klinikose. Dr. V. Griniaus pastangomis ir iniciatyva pradėtos derybos su valstybinėmis Vengrijos institucijomis, parengti iš Lietuvos atsiųsti aktai Lietuvos ir Vengrijos diplomatinių santykių atkūrimui. Tai įvyko 1991 m. rugsėjo 2 d. Dr. V. Griniaus pastangomis Vengrijoje buvo sukurtas pilnametražis dokumentinis filmas apie Lietuvos tremtinius Mirusiųjų laisvė. Jis prisiėmė atsakomybę ir visus rūpesčius, organizuojant neoficialius ir oficialius Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio vizitus į Vengriją. 1990 metų spalio 23 dieną Vengrijoje pirmą kartą oficialiai buvo minimas 1956 metų Tautos sukilimas, kurį sovietų agresoriams malšinant žuvo apie 20 tūkstančių Vengrijos patriotų ir beveik tiek pat buvo kankinama tuometinės komunistinės Vengrijos kalėjimuose. Janošo Kadaro režimas sąmoningai slėpė apleistuose Budapešto priemiesčiuose palaidotų sušaudytų Revoliucijos dalyvių ir jų vadovo Imrės Nadžio palaikus. Dr. V. Grinius kartu su Vengrijos politinių kalinių sąjungos pirmininku Fonay Jenio, aktyviai remiant tuometiniam Vengrijos Prezidentui Arpadui Gioncui, tose apleistose kapinėse organizavo Vengrijos sukilėlių pagerbimą, pastatant jų atminimui koplytstulpį. Į Vengriją dr. V. Griniaus buvo iškviesti geriausi to meto Lietuvos tautodailininkai Vidas Cikana iš Lukšių (Šakių r.) ir Rimas Zinkevičius iš Ukmergės bei du jų pagalbininkai. Jie ir sukūrė koplytstulpį su Rūpintojėliu ir viršuje koplytstulpį puošiančia saulute. Koplytstulpio atidengimo dieną jį puošė abiejų draugiškų šalių vėliavos, o apačioje esantis vengriškas užrašas bylojo: Laisvės kankiniams nuo lietuvių tautos. 19561990 m. spalio 23 d. Švenčiant Vengrijos tautos sukilimo 50-ąsias metines, dr. Vytauto Griniaus iniciatyva Lietuvos tautodailininkai Adolfas Teresius (iš Garliavos) ir Rimas Zinkevičius (iš Ukmergės) Budapešte Kerepešio kapinėse sukūrė ir pastatė sakralinį kūrinį, pavadintą Nežinomose vietose palaidotiems didvyriams ir aukoms atminti 19562006. 1993 metais dr. V. Grinius grįžo į Lietuvą. Čia, jau sutvarkęs savo buitį, vėl kaip ir Vengrijoje ėmėsi visuomeninės veiklos. 1999 metais įkūrė Lietuvos ir Vengrijos kultūros bičiulių draugiją, kuriai vadovavo iki pat mirties. Svajojo parašyti monografiją Lietuvos ir Vengrijos istorijos paralelės. Ji liko nebaigta ant jo rašomojo stalo. Minint 50-ąsias Vengrijos sukilimo metines Lietuvoje dr. V. Grinius organizavo konferenciją, skirtą liūdnam Vengrijos sukilimo jubiliejui paminėti. Joje dalyvavo Vengrijos ambasadorius Lietuvoje, Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, pranešėjai iš Lietuvos ir Vengrijos. Jo iniciatyva Vilniuje, prie Aušros Vartų, kur 1956 metais rinkosi Lietuvos patriotai, daugiausia Vilniaus universiteto studentai, siekdami moraliai paremti Vengrijos sukilėlius, sienoje buvo įmūryta atminimo lenta. Nuo 2006 metų, Vengrijos ambasadorius Lietuvoje, Ambasados darbuotojai ir Lietuvos patriotai kiekvienais metais spalio 23 dieną pagerbia Vengrijos sukilimo dalyvius, jų atminimui padeda vainikus ir gėles. Jo iniciatyva atminimo ženklai pastatyti ir Kauno Karmelitų kapinėse, kur kiekvienais metais pagerbiami žuvusieji Vengrijos sukilimo dalyviai. Minint 50-ąsias Vengrijos sukilimo metines dr. V. Grinius Vengrijos Prezidento Laslo Šajomo (Laszlo Solyom) buvo apdovanotas Nuopelnų Ordino Viduriniuoju kryžiumi. Ordinas jam buvo iškilmingai įteiktas Vengrijos Parlamento Kupolo salėje. Jau sunkiai sirgdamas dr. V. Grinius savo viename paskutiniųjų susitikimų Vengrijos ambasadoje Lietuvoje, kai buvo antrą kartą apdovanotas Vengrijos valstybės Ordinu už nuopelnus Vengrijai, kalbėjo, kad jis yra laimingas, turėdamas dvi Tėvynes Lietuvą ir Vengriją: Lenkiuosi abiem savo Tėvynėms, dėkodamas už viską, ką patyriau ir įprasminau savo gyvenime, džiaugdamasis ir didžiuodamasis, kad esu abiejų Valstybių pilietis. Apdovanojimą dr. vytautui Griniui įteikė Vengrijos ambasadorius Lietuvoje Zoltanas Pecze. Ilsėkis ramybėje, brangus bičiuli, daug nuveikęs, stiprindamas dviejų patriotiškiausių Europoje tautų ir Valstybių ryšius. Tegul Tau bus lengva gimtoji Raseinių žemė.
Prof. Ona Voverienė,
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |