Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Netekome lietuvių ir vengrų tautų patrioto

Dr. Vytautas Grinius

2013 m. gruodžio 28 d. po ilgos ir sunkios ligos mirė buvęs ilgametis Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos Vilniaus miesto Koordinacinės Tarybos sekretorius, Lietuvos ir Vengrijos kultūros bičiulių draugijos pirmininkas, lietuvių tautos diplomatas Vengrijoje ir Vengrijos ambasadoriaus garbės patarėjas Lietuvoje dr. Vytautas Grinius. Ir partija, ir draugija neteko aktyvaus savo nario ir vadovo, lietuvių ir vengrų tautų patrioto.

Paminėtas Lietuvos laisvės armijos įkūrėjas

Loreta Kalnikaitė

Minėjimo organizatoriai ir svečiai Kauno įgulos karininkų ramovėje

Vienas iš Lietuvos ginkluoto partizaninio pasipriešinimo pradininkų, Lietuvos laisvės armijos (LLA) įkūrėjas ir vadas Kazys Veverskis gimė 1913 m. gruodžio 9 d. Kauno aps., Veliuonos vls. Kalvių k., ūkininkų šeimoje. Kai 1940 metais į Lietuvą įžengė sovietinė armija, Lietuva neteko savo armijos ir nepriklausomybės. Kūrėsi įvairios pasipriešinimo okupacijai organizacijos. Antrasis pasaulinis karas, okupacijos, tremtys, grėsmė lietuvių tautai paveikė Kazį Veverskį. Studijuodamas teisės mokslus Vilniuje 1941-aisiais, vokiečių okupacijos metais, nusprendė įkurti nesavanaudišką, disciplinuotą pasipriešinimo okupacijoms organizaciją – Lietuvos laisvės armiją (LLA). Pirmiausia buvo sukurta programa, po to prasidėjo realus Lietuvos laisvės armijos formavimas. 1941 m. gruodžio 13 d. dvylika jaunų karininkų, vadovaujamų Kazio Veverskio, Gedimino pilyje davė priesaiką ir įkūrė šią organizaciją. Nuo pat įkūrimo dienos LLA buvo slapta politinė ir karinė organizacija, Lietuvos kariuomenės teisių perėmėja, siekianti ginkluotu būdu atgauti Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau ji tapo ginkluoto partizaninio karo pradininke. Artėjant antrajai rusų okupacijai, ji buvo masiškiausia pasipriešinimo okupacijoms organizacija, palikusi ryškų pėdsaką ginkluotoje pokario rezistencijoje. K. Veverskis žuvo 1944 m. gruodžio 28 d. nuo okupanto tarnų, veždamas į Kauną pogrindžio spaudą per Nevėžio tiltą ties Raudondvariu. 2011 metais tiltui suteiktas generolo Kazio Veverskio vardas.

Pirmojo savanorio žūties metinės

Sausio 16 dieną Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės kariai ir Pakruojo rajono Pašvitinio seniūnijos darbuotojos Pašvitinio kapinėse pagerbė Aleksandrą Vainauską – pirmąjį savanorį prieš 95 metus, 1919 metų sausio 16 dieną, Linkuvos valsčiuje, prie Rimkūnų dvaro, kovose su Sovietų Rusijos kariuomene žuvusį už Lietuvos laisvę.

Lietuvą mylėjęs kunigas

Prisimintas prieš metus miręs kun. Algimantas Keina

Kun. Algimantas Keina (1937 02 21 – 1962 04 18 – 2013 01 16)

Sausio 19-ąją Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje paminėta kun. Algimanto Keinos mirties vienerių metų sukaktis. Į šv. Mišias susirinko Lietuvos Sąjūdžio, Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ (vadovė Marija Garšvienė) nariai, kiti visuomenės atstovai. Šv. Mišias aukojo mons. Vytautas Sidaras, kan. dr. Robertas Pukenis, kan. Vytautas Vaičiūnas ir kun. Petras Dumbliauskas SDB. Pamokslą sakęs kun. P. Dumbliauskas SDB kunigą Algimantą, skelbusį ramybę ir Gerąją naujieną, visada guodžiantį žmones, palygino su gyvaisiais arkangelais. Okupacijos metais kartu su Bernardu Brazdžioniu jis galėjo kviesti: „Šaukiu aš tautą, GPU užguitą (...), šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio...“ Pamokslininkas pabrėžė, kad kun. A. Keina per savo gyvenimą kvietė tautą į sąmoningą gyvenimą, grožį, dvasingumą, kaip arkangelas Gabrielius, o kaip arkangelas Mykolas kvietė į kovą. Kun. A. Keiną pamokslininkas priskyrė prie kunigų Laurinavičiaus, Tamkevičiaus, Svarinsko, Vėlavičiaus, Kaunecko, Dovydaičio, Stakėno, Zdebskio (čia, aišku, reikėjo pridėti ir patį pamokslininką P. Dumbliauską) bebaimiškumo – jis, rizikuodamas savo laisve ir gyvybe, visada kvietė į Tautos laisvę. „Kai 1991 metų sausio 13-ąją rusų tankai jau traiškė ir automatais šaudė laisvės gynėjus, kun. A. Keina stovėjo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, pasiryžęs mirti ar gyventi. Ir toks jo ryžtas tęsėsi iki paskutinio širdies suplakimo. Ir ligos prislėgtas, ir skausmo kankinamas, jis visąlaik galvojo apie Bažnyčios ir Tėvynės gerovę. Tai buvo šviesi mūsų Tautos ir Bažnyčios asmenybė. Nors net ir nepriklausomybės metais kun. A. Keina buvo ne visada suprastas ir tinkamai pagerbtas, bet pas Viešpatį spindi savo dorybėmis“, – sakė pamokslininkas. Kaip arkangelas Rafaelis, išgydęs Tobiją nuo aklumo (ir tapęs medicinos globėju), taip kunigas Algimantas gydė daug skaudesnes ne kūno, bet širdies ir sielos žaizdas. Kun. A. Keina buvo nepaprastai kuklus: kai minėjo kunigystės 50-mečio sukaktį, priešingai nei kai kurie kiti dvasininkai, susikviečiantys daug bendradarbių, draugų, jis vienas Aušros Vartų koplyčioje prie Marijos altoriaus aukojo šv. Mišias, apsuptas tik mažo būrelio pažįstamų. Pamokslininkas ragino sekti kun. A. Keinos pavyzdžiu: „Skleiskime gerą žodį, neškime džiaugsmą, nieko nenuliūdinkime, nepažeminkime, nepajuokime, o kovokime už Dievo, Bažnyčios ir Tėvynės reikalą, nes Tėvynės padėtis yra sunki ir 1992 metais padaryta klaida toliau plinta ir plis. Jeigu mums brangi tėvynė, šeima, krikščioniškos vertybės, atsiremti galime į kunigo Keinos idealą“, – sakė kun. P. Dumbliauskas SDB.

Mirė Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkas

Jonas Trinkūnas

Sausio 20 dieną eidamas 75-uosius metus mirė Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkas, etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas, Lietuvos Romuvos krivis Jonas Jaunius Trinkūnas (1939–2014).

J. Trinkūnas gimė 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. Vidurinę mokyklą baigė 1957-aisiais Kaune. 1965 metais Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete baigė filologijos studijas, įgijo filologo specialybę. Jau Universitete su bendraminčiais įkūrė Indijos bičiulių draugiją. Vediškoji indų tradicija dar labiau paskatino ieškoti giliųjų lietuvių tautos ištakų ir jos dvasinių prasmių.

Gydytojas, gausios šeimos tėvas ir aktyvus katalikas

A†A Aloyzas PUNDZIUS (1922 – 2014)

Aloyzas Pundzius

„Visą gyvenimą tobulėti, kad galėtum geriau padėti žmonėms“, – iškilaus Plungės Garbės piliečio, mokslininko humanisto Aloyzo Pundziaus credo, lydėjęs jį visą gyvenimą iki paskutinio švelniai sausio sniegu padengtą žemę apžvelgusio žvilgsnio, kuriuo lyg norėta dar kartą visam laikui pajusti po gruodu nutylančio gyvenimo pulsą... Amžinybėn išėjo tauri asmenybė, nuolat mąsčiusi, ieškojusi ir savo proto galia dažnai mirtį sugebėjusi paversti riba į naują gyvenimą.