|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Lietuvą mylėjęs kunigas Prisimintas prieš metus miręs kun. Algimantas Keina
Sausio 19-ąją Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje paminėta kun. Algimanto Keinos mirties vienerių metų sukaktis. Į šv. Mišias susirinko Lietuvos Sąjūdžio, Lietuvos pensininkų sąjungos Bočiai (vadovė Marija Garšvienė) nariai, kiti visuomenės atstovai. Šv. Mišias aukojo mons. Vytautas Sidaras, kan. dr. Robertas Pukenis, kan. Vytautas Vaičiūnas ir kun. Petras Dumbliauskas SDB. Pamokslą sakęs kun. P. Dumbliauskas SDB kunigą Algimantą, skelbusį ramybę ir Gerąją naujieną, visada guodžiantį žmones, palygino su gyvaisiais arkangelais. Okupacijos metais kartu su Bernardu Brazdžioniu jis galėjo kviesti: Šaukiu aš tautą, GPU užguitą (...), šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio... Pamokslininkas pabrėžė, kad kun. A. Keina per savo gyvenimą kvietė tautą į sąmoningą gyvenimą, grožį, dvasingumą, kaip arkangelas Gabrielius, o kaip arkangelas Mykolas kvietė į kovą. Kun. A. Keiną pamokslininkas priskyrė prie kunigų Laurinavičiaus, Tamkevičiaus, Svarinsko, Vėlavičiaus, Kaunecko, Dovydaičio, Stakėno, Zdebskio (čia, aišku, reikėjo pridėti ir patį pamokslininką P. Dumbliauską) bebaimiškumo jis, rizikuodamas savo laisve ir gyvybe, visada kvietė į Tautos laisvę. Kai 1991 metų sausio 13-ąją rusų tankai jau traiškė ir automatais šaudė laisvės gynėjus, kun. A. Keina stovėjo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, pasiryžęs mirti ar gyventi. Ir toks jo ryžtas tęsėsi iki paskutinio širdies suplakimo. Ir ligos prislėgtas, ir skausmo kankinamas, jis visąlaik galvojo apie Bažnyčios ir Tėvynės gerovę. Tai buvo šviesi mūsų Tautos ir Bažnyčios asmenybė. Nors net ir nepriklausomybės metais kun. A. Keina buvo ne visada suprastas ir tinkamai pagerbtas, bet pas Viešpatį spindi savo dorybėmis, sakė pamokslininkas. Kaip arkangelas Rafaelis, išgydęs Tobiją nuo aklumo (ir tapęs medicinos globėju), taip kunigas Algimantas gydė daug skaudesnes ne kūno, bet širdies ir sielos žaizdas. Kun. A. Keina buvo nepaprastai kuklus: kai minėjo kunigystės 50-mečio sukaktį, priešingai nei kai kurie kiti dvasininkai, susikviečiantys daug bendradarbių, draugų, jis vienas Aušros Vartų koplyčioje prie Marijos altoriaus aukojo šv. Mišias, apsuptas tik mažo būrelio pažįstamų. Pamokslininkas ragino sekti kun. A. Keinos pavyzdžiu: Skleiskime gerą žodį, neškime džiaugsmą, nieko nenuliūdinkime, nepažeminkime, nepajuokime, o kovokime už Dievo, Bažnyčios ir Tėvynės reikalą, nes Tėvynės padėtis yra sunki ir 1992 metais padaryta klaida toliau plinta ir plis. Jeigu mums brangi tėvynė, šeima, krikščioniškos vertybės, atsiremti galime į kunigo Keinos idealą, sakė kun. P. Dumbliauskas SDB. Po šv. Mišių kun. A. Keinos mirties paminėjimas tęsėsi bažnyčios salytėje. Joje Kovo 11-osios akto signataras Leonas Milčius sakė, kad kun. A. Keinos balsas buvo kaip sąžinės balsas. Jis ir Sausio 13-ąją buvo tvirtesnis už visas sienas, jo malda pasiekė mūsų širdis ir mes buvome labai tvirti, sakė signataras. Jis perskaitė savo eiles, pavadintas Tarnauti Dievui, Lietuvai ir žmogui ir parašytas Sąjūdžio žmogui kun. Algimantui Keinai atminti: Tarnauti Dievui, Lietuvai ir žmogui...
Lietuvos Pensininkų Sąjungos Bočiai pirmininkė Marija Garšvienė sakė kun. A. Keiną pažinojusi nuo 1993 metų, kai už Vilties prezidento Stasio Lozoraičio kandidatūros palaikymą jis, Bažnyčios vyresnybės iškeltas iš Vilniaus, atvyko į Kauną. Nors tada Vilniuje per surengtą akciją buvo surinkta daug parašų ginant kunigą ir jie pristatyti kardinolui A. J. Bačkiui, parašai dingo. 1993 metais kunigą Algimantą atkėlus į Kauno Karmelitų bažnyčią, Bočių pirmininkė susitiko su juo, ir krikščioniškai apkabinta kunigo, pajuto sklindančią energiją ir didelę meilę. Tuometinė Karmelitų bažnyčios padėtis buvo sunki: stogas kiauras, sienos baisios, parapija labai maža, daug kitataučių. Iš finansų ministrės E. Kunevičienės Karmelitų bažnyčiai buvo išrūpinta 150 tūkst. litų, tačiau klebonas kun. A. Keina, nustebindamas visus, jų atsisakė: Negaliu paimti tų pinigų Lietuva tik pradėjo kilti, ji lyg tik ką prasikalęs daigelis negaliu aš jo skinti. M. Garšvienė pasakojo toliau: Ką daryti? Bendromis jėgomis remonto darbus padarėme. Kai kun. A. Keina buvo iškeltas iš Karmelitų bažnyčios, iš Kauno išvyko ir Ramybės parke jo aukojamos šv. Mišios meldžiantis už žuvusiuosius. Kaip pasakojo M. Garšvienė, kun. A. Keina aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: dirbo Akcijos prieš skurdą komitete, buvo S. Lozoraičio komiteto narys. 1994 metais, kai buvo pakelta visa tauta ir Katedros aikštėje vyko akcija, nukreipta prieš kairiųjų komunistinę valdžią, kun. A. Keina buvo kartu ir meldėsi už Lietuvą. M. Garšvienė pavadino jį ne kartą atstumtu Dievo siųstu angelu ir prisiminė1994 metus, kai buvo pastatytas koplytstulpis S. Lozoraičiui atminti, o kun. A. Keina šventino paminklą, aukojo šv. Mišias. Ir iškėlus kun. A. Keiną iš Kauno į Uliūnus, M. Garšvienė ryšį su juo palaikė ir toliau. Uliūnų bažnyčia buvo be šventoriaus tvoros, daug girtaujančių žmonių, ji pati sukvietusi S. Lozoraičio komiteto narius, kurie skyrė 1560 Lt pinigų tvorai (buvo perskaitytas kun. A. Keinos raštas-padėka). Jau sirgdamas Santariškėse, kun. A. Keina prašė nevažiuoti jo lankyti. Iš kunigo globėjos Ritos sužinojusi, kad labai reikia pagalbos, nes kunigo maža pašalpa (200 Lt) ir jos 600 Lt pensija neleidžia nupirkti jam reikalingų vaistų, ir maisto, su buvusiomis parapijietėmis surinko ir perdavė paramą. Netrukus kunigas užgeso. Tai buvo tikras šventasis. Užtat, kad mylėjo Lietuvą, ir aš jį labai mylėjau ir visą laiką buvau šalia jo, graudžiais priminimais dalijosi Bočių pirmininkė M. Garšvienė. Mokytojas ir poetas iš Marijampolės Jeronimas Šalčiūnas sakė, kad gerbia šį kilnų Lietuvos švyturį, jo rašyti laiškai alsuoja meile tėvynei, teisingumui, dorai. Mokytojas jausmingai perskaitė savo parašytą eilėraštį Apgailėjimas, padėka, lūkestis, skirtą pirmosioms kun. A. Keinos mirties metinėms, paminėtoms Vilniuje, Naujajame Daugėliškyje ir Kaune. Eilėraštyje sakoma: Nuolankiai atsiprašom, jei ne sykį per darbus pamiršome jus guosti ir prakaitą, ašaras šluostyt, kada stigo mūsų maldos Kūrėjui priimti vertos. Dėkojam už kilnią tarnystę neleidote sieloms paklysti, nes mokėt Apvaizdą, Tėvynę mylėti, vis kvietėte degti, tik ne smilkti iš lėto. Lai glaus jus žemelė gimta, Dievo galbūt per greit paskirta, ten, kur jis nusivedė jus, už viską atleidęs prašykit priimti ir mus. Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininko pavaduotojui Zigmui Tamakauskui teko nemažai bendrauti su kun. A. Keina, kai jis klebonavo Karmelitų bažnyčioje. Kunigas tada buvo labai aktyvus įvairiose veiklose: buvo Sąjūdžio Kauno tarybos, Blaivystės sąjūdžio, Kudirkaičių organizacijos garbės narys, bendravo su Kudirkaičių organizacijos įkūrėja ir vadove mokytoja Angele Šiauriene. Toje organizacijoje gražiai dirbo ir kunigo vargonininkė, vėliau nepavargstanti jo globėja Rita Lengvenytė. Z. Tamakauskas prisiminė ir Ramybės parke prie paminklo Žuvome dėl Tėvynės kun. A. Keinos aukojamas šv. Mišias (dabar kartais čia šv. Mišias aukoja kan. dr. R. Pukenis ir Įgulos bažnyčios kunigai Tomas Karklys bei Artūras Kazlauskas). Ilgametis Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas priminė, kad kun. A. Keina buvo ne tik Sąjūdžio tarybos narys, bet ir jo dvasios tėvas, tiesaus žodžio žmogus, visada sakęs tai, ką matė. Paminint jubiliejinius Sąjūdžio metus, Padėkos raštais buvo apdovanoti kan. R. Pukenis (jis sakė, kad vis retėja aktyviųjų piliečių gretos, ir jų veiklai netgi trukdoma: kartą, kai kunigas paragino aktyviau skaityti XXI amžių, į jo butą įsiveržė kažkokie asmenys ir per valandą peržiūrėjo jo bute esančius daiktus.), mons. Vytautas Sidaras, kun. A. Keinos vargonininkė ir globėja Rita Lengvenytė, slaugiusi kunigą iki paskutinės minutės, Blaivystės sąjūdžio aktyvistai Klaudijus Stanionis, Nijolė Simonaitienė, Antanas Vaznelis, Antanas Bražiūnas, Liudvikas Simutis, Genutė Grėbliauskienė ir kiti. Pabaigoje savo karštą ugningą žodį tarė poetas Povilas Kulvinskas kun. A. Keiną jis vadino baltuoju Lietuvos istorijos metraštininku. Kunigas filmavo garsiausius Lietuvos istorijos įvykius. Kunigas Keina buvo asmenybių asmenybė iškiliausias XX amžiaus žmogus. Jį statau šalia Maironio ir Brazdžionio. Jis buvo tiesos žmogus. Jam skyriau eilėraštį: Nuo amžių Lietuvą kaip maldą jūs nešėt savo širdyje. Todėl ir dvasioj tartum ąžuolai išaugo nušviesdami mums laisvę kelyje. Poetas P. Kulvinskas perskaitė eilėraštį Didžiavyriams, kuriame apgailestaujama, kad nesėdės už stalo geriausieji vyrai, gynę mūsų valstybę, žemę laistę krauju, nedainuos Lietuva, mūs šventoji tėvynė, ir neskins lietuvaitė lelijų baltų. Ne visiems bus pastatomas kryžius, ne visiems ir kapelis kuklus. Lietuva! Lietuva! šauksis sielos atgimę, mes mylėjome Dievą, tad mylėkit ir jūs. Kun. A. Keina apie poetą P. Kulvinską sukūrė tris filmus, bet jie visi yra uždrausti po kun. A. Keinos mirties net išimti iš interneto. Per mitingą Vingio parke, kylant Sąjūdžiui, jis skaitė ugningą eilėraštį, kad mums Lietuva yra šventovė/ per amžius buvo ji ir bus./ Pagonis ar krikščionis, broli, žinok, kad meilė amžina./ Žinau, kad laisva tauta jūs esat, žmonės,/ ir nevergaukit niekam niekada. Kaip įsitikino minėjime dalyvavusieji, tai išties daugiausiai represuojamas žmogus anksčiau jį, kaip jis pats sakė, daužė ir mušė kagėbistai, dabar, kai jau negali, įvairiausiai ignoruoja. Viena literatūros srityje garsi veikėja paniekinamai apie jį pasakė: Mums nereikia tavo patriotizmo, nereikia tavo nacionalizmo... P. Kulvinskui jo 65 metų sukakties proga buvo užrišta austa juosta. Minėjimą paįvairino L. Užkurnienės vadovaujamo ansamblio Vakarė dainos. Renginys buvo baigtas Tautiškos giesmės giedojimu. Iš kun. A. Keinos minėjimo žmonės, apšilę nuo kuklių vaišių ir arbatos, ėjo pakilia nuotaika tai buvo išties patriotinis renginys, vertas paties kunigo Algimanto garbingo gyvenimo. XXI Redakcijos prierašas. Apie kun. A. Keinos pirmųjų mirties metinių minėjimą jo tėviškėje, Naujajame Daugėliškyje, rašysime kitame numeryje. Kazimiero DOBKEVIČIAUS ir Raimondo KAMINSKO nuotraukos
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |