|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Mirė Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkas
Sausio 20 dieną eidamas 75-uosius metus mirė Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkas, etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas, Lietuvos Romuvos krivis Jonas Jaunius Trinkūnas (19392014). J. Trinkūnas gimė 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. Vidurinę mokyklą baigė 1957-aisiais Kaune. 1965 metais Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete baigė filologijos studijas, įgijo filologo specialybę. Jau Universitete su bendraminčiais įkūrė Indijos bičiulių draugiją. Vediškoji indų tradicija dar labiau paskatino ieškoti giliųjų lietuvių tautos ištakų ir jos dvasinių prasmių. 1967 metais J. Trinkūnas su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tik po trejų metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, Vėlinių liepsnelės, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai. J.Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos kūrėjų. Tautosakos tyrimai, žygiai per Lietuvos kaimus su šimtais studentų, užrašinėjančių gyvąją tautos kultūrą, jos dainas, giesmes ir papročius, pažadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais. Tautosakinis sąjūdis sovietų valdžiai buvo toks pavojingas ir nepageidautinas, kad švenčių rengėjai ir dalyviai KGB buvo persekiojami kaip didžiausi sovietinės imperijos priešai. Nuo 1969 iki 1973 metų Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantu ir dėstytoju dirbęs J. Trinkūnas 1973 metais už politinę tautinę veiklą iš Universiteto buvo pašalintas. Iki pat 1988 metų jam buvo uždrausta bet kokia tiriamoji mokslinė veikla ir darbas pagal specialybę. Tuomet bemaž dviem dešimtmečiams J. Trinkūnas pasišventė gyvosios lietuvių tautos tradicijos studijoms. Keliaudamas iš kaimo į kaimą ir talkindamas kaimo žmonėms įvairiausiuose darbuose jis nuolat įsiklausydavo į žmonių dainas, giesmes, padavimus, papročius ir tikėjimus. Tai buvo nepakartojami, ypatingi universitetai, kurie iš Ramuvos tautosakininko išugdė tvirtą Romuvos tikėjimo išpažinėją, tautosakinėje liaudies atmintyje atradusį gyvybe trykštančias tautos dvasines versmes ir iškėlusį jas į senojo baltų tikėjimo dvasinių ženklų lygmenį. Kilus Sąjūdžiui vėl grįžo į universitetą, dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentu. 19901993 metais ėjo Kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjo pareigas. Nuo 1994 metų dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus moksliniu darbuotoju, Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė etninę kultūrą. Dalyvavo tarptautinėse senųjų tikėjimų konferencijose, renginiuose. Paskelbė straipsnių lietuvių ir užsienio spaudoje, parašė kelias knygas. Buvo apeiginio folkloro kolektyvo Kūlgrinda narys, Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos, Prūsos klubo, kitų organizacijų narys. Visa jėga J. Trinkūno mokslinė ir etnokultūrinė veikla išsiskleidė Atgimimo metais. Jis vadovavo Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos Etninės kultūros skyriui. Šis skyrius rūpinosi ne tik etnografiniais ir folkloriniais ansambliais (Aldona Ragevičienė), Mažosios Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto lietuviškojo švietimo ir kultūros reikalais (Stepas Lukoševičius), bet ir ypač plačia leidybine veikla. Kultūros ministerijoje tuomet atsirado specializuota Etninės kultūros taryba, kuriai vadovavo profesorius Norbertas Vėlius. Būtent ši Taryba inicijavo etninės kultūros mokymo programas vidurinėse mokyklose, taip sustiprindama dr. Meilės Lukšienės kurtos Tautinės mokyklos pagrindus. J. Trinkūno vadovaujamas Etninės kultūros skyrius, remdamasis N. Vėliaus ir minėtos Tarybos autoritetu, reikalavo, kad būtų įsteigta speciali, skatinanti tautosakos tyrimus ir veiklą Jono Basanavičiaus premija, savo svarba prilygstanti Nacionalinei kultūros premijai. Jau tuo metu gimė idėja įkurti Etninės kultūros globos tarybą prie Seimo, kuri sėkmingai veikia iki šiol, įgyvendindama Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą. 1992 metais kartu su pasekėjais J. Trinkūnas įregistravo Romuvos religinę bendruomenę, kuri vėliau aprėpė visos Lietuvos bendruomenes ir tapo Senojo baltų tikėjimo religine bendrija, dažniausiai vadinama tiesiog Lietuvos Romuva. 1998 metais Vilniuje sušauktame Pasaulio etninių religijų kongrese (WCER) J. Trinkūnas buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku. Po to jis, kaip šio kongreso pirmininkas, ir kaip Lietuvos Romuvos dvasinis vadovas etninių religijų atstovų kvietimu lankėsi Indijoje, Australijoje ir JAV. 2002 metais J. Trinkūnas buvo įšvęstas į Romuvos krivius ir gavo protėvių tikėjimo atgimimą simbolizuojantį dvasinį vardą Jaunius. 1997 metais J. Trinkūnas ir jo bendražygis Venantas Mačiekus už Ramuvos kultūrinio sąjūdžio veiklos organizavimą buvo apdovanoti Valstybine Jono Basanavičiaus premija. 2013 metais Valstybės dienos proga už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą bei pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą Lietuvos prezidentė J. Trinkūnui įteikė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių. Jonas Trinkūnas palaidotas vakar, ketvirtadienį, Vilniaus Rokantiškių kapinėse. Lietuvos Romuva
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |