Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Tik alkdami Jėzaus tampame Jo verti

Kun. Vytenis Vaškelis

Šių metų sausio 16 dieną popiežius Pranciškus šv. Mišių homilijoje kalbėjo apie kai kurių dvasininkų moralinius nuopolius – Bažnyčią sukrėtusius skandalus, kurie šiuo metu nepraranda aktualumo... Jau homilijos antraštės žodžiai –„Dievo tautai duodame užnuodytą maistą“ – suponuoja mintį, kad kartais ganytojai Dievo žodžio tiesą savo netinkamo gyvenimo veiksmais apverčia aukštyn kojomis, nes, užuot besistengdami kuo labiau apsivilkti Jėzumi (žr. Rom 13, 14) ir giliau užsiangažuoti Jo bei Bažnyčios Magisteriumo mokymu, taip tapatinasi su pasauliu, kad pernelyg pasiduoda jo kunigaikščio pražūtingo melo įtakų kerams (žr. 1 Jn 3, 8).

Popiežiaus Pranciškaus minėtos homilijos žodžiai – „Ar Dievo Žodis įeina į mūsų širdis, ar perkeičia širdį, ar turi tą galią ar ne, yra tik formalus ryšys... Tačiau širdis užsidariusi tam Žodžiui! Ir tai leidžia prisiminti daugelį Bažnyčios pralaimėjimų, daugelį Dievo tautos pralaimėjimų vien todėl, kad Viešpaties balso negirdi, Viešpaties neieško, neleidžia būti Viešpaties ieškoma!“ – skatina ypač kunigus susimąstyti ir, prisiminus kunigystės šventimų dieną duotus Dievui bei Bažnyčiai pasižadėjimus, dar kartą veidu atsigręžti į savo Viešpatį ir tarti Jam: „Atleisk, Jėzau, už įvairias, net mažiausias nuodėmes, padarytas kunigiškoje tarnystėje. Jos galėjo būti didžiausi kliuviniai, kurie aplinkiniams sutrukdė per mane aiškiau išvysti bei pažinti Tave ir sekti Tavimi, kuris nuolat esi mumyse...“ Tiems ganytojams, kurie kada nors skausmingai papiktino kai kuriuos žmones, turime, remdamiesi Biblija, nuoširdžiai linkėti: „Visagali Viešpatie, suteik jiems tikro atsivertimo dovaną, kol dar nesuskambo mirties varpo dūžis, neišvengiamai kviečiantis Visagalio Dievo akivaizdoje duoti viską nulemenčią viso gyvenimo darbų apyskaitą“.

Vatikano dvasininkijos Kongregacijos leidinyje „Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas“ iškeliama esminė kiekvieno dvasininko pašaukimo šerdis: „Stipriai susijungęs su Kristumi, kunigas mokės išgyventi momentus, kuriais galėtų pasijusti tarp žmonių vienišas; jis tvirtai atnaujins savo vienybę su Juo, kuris Eucharistijoje yra jam prieglauda ir geriausias poilsis. Kaip Jėzus, kuris būdamas vienas visuomet būdavo su Tėvu (plg. Lk 3, 21; Mk 1, 35), kunigas turi mokėti bendrauti su Dievu vienatvėje. Dėl to jis galės su šventuoju Ambraziejumi sakyti: „Niekada nebūnu toks ne vienas kaip tada, kai esu vienas“. Viešpatyje kunigas visuomet ras priemonių priartinti žmonėms prie Dievo, pažadinti jų tikėjimui ir paskatinti juos veikti ir dalytis“.

Vertinant krikščioniškai, dvasininkų nusikaltimai elementarios moralinės etikos principams yra pirmiausia dvasinio gyvenimo nuosmukio rezultatas, kai pro pirštus buvo žiūrima į asmeninio tikėjimo bei pasitikėjimo gyvuoju Dievu kasdienį ugdymą ir ignoruojama gyvybiškai svarbi maldos praktika, geriausiai apsauganti kunigą nuo tų gėdingų poelgių, kurie, labiausiai papiktinant mažutėlius, šaukiasi Dangaus keršto. Reikia pastebėti, jog, jei dvasininkas, įgijęs nemažai teologinių žinių, pagal jas nesistengia gyventi ir, matydamas savo klaidas, jas pateisina ir jų netaiso, tada jo dvasinis pasaulis regresuoja. Jis ilgainiui pelnytai prisišaukia sukrečiančio Viešpaties įspėjimo, kurio esmė – visiškas atskalūno atmetimas (žr. Apr 3, 15–16).

Visi gyvename geidulių eroje, kai nepasotinamas noras kiek galima daugiau iš smalsumo žinoti dažnai nustelbia gyvybiškai svarbų poreikį pagal sukauptas žinias gyventi. Antai ypač televizija ir internetas, kurie visuomenės sąmonės raidai daro milžinišką įtaką, gali tapti vienais didžiausių žmonių išganymo priešų, jei, pavyzdžiui, nesaikingas vien pramoginių dalykų žiūrėjimas tampa individo priklausomybe, kuri ne tik vagia jo laiko dovaną, bet slopina logišką mąstymą, supina realybės ir fikcijos dalykus ir atima iš jo bet kokį norą pažinti Kristų, be kurio neegzistuoja begalinio gėrio tikrumas.

Čia būtina Dievo akivaizdoje maldinga savianalizė, kurią kaskart atlikti kviečiami ir dvasininkai, nes, pasak rašytojo Jean Luc Marion, „šiandien, po ginklų prievartos (karo) ir žodžių prievartos (idealogijos), mes išgyvename stabmeldiško atvaizdo prievartą, (...) kuri nugali mus mums patiems uoliai pritariant“. Šis pavojus tyko ir kunigų, kai, pavyzdžiui, teisinantis vakaro nuovargiu ir dėl to nenoru skaityti dvasinę literatūrą, įsispoksoma į stiklinį ekraną, kuriame regimi vaizdai yra tik šešėlis tikrosios transcendencijos, kurios turėtų iš visų jėgų siekti ir joje „maudytis“ ypač Kristaus pašauktieji – dvasininkai ir pašvęstojo luomo nariai.

© 2014 „XXI amžius“