Teisybės
ir taikos Lietuva Živilė BALTĖ
|
Povilas Baltušnikas (18971973) | |
Kazimieras Baltušnikas (19111946) |
| Jonas
Baltušnikas (19151949) |
| Liudvikas Baltušnikas (19171949) |
Valstybę kuria visi Lietuvos piliečiai. Ją kuria ir
gina. Apie tobulesnę Tėvynę svajojo ir pokario partizanai. Jų tikslas buvo atkurti
nepriklausomą valstybę. Didelė Tėvynės meilė, pastangos apginti tremiamus, žudomus
gyventojus į miškus atvedė apie 30 tūkstančių jaunuolių. Pagal Tarptautinę konvenciją
prievartinė gyventojų mobilizacija į okupacinę kariuomenę buvo neteisėta. Ištremta,
įkalinta, sušaudyta didelė dalis šviesuomenės, kunigų. Lietuva vaitojo ir meldėsi.
Partizanai buvo tie idealistai, kurie priešinosi neteisybei, savivalei, terorui,
aukodami viską, net gyvybes. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti
(Jn 15, 13). Savo dienoraštyje 1947 metais kunigas Justinas Lelešius-Grafas, partizanų
kapelionas, rašė: Žuvusių draugų pralietas kraujas sėkla, iš kurios išaugs
mums pergalės aušra. 1949 metų liepą, per Šv. Onos atlaidus,
savo gyvybes paaukojo Vyčio apygardos partizanai broliai Baltušnikai. Pirmas žuvo
Liudvikas-Meška (g. 1917 m.), vėliau Krištaponio rinktinės vadas Jonas Baltušnikas-Vienuolis
(g. 1915). Šaulių sąjungos narys Kazimieras-Jupiteris (g. 1911 m.) jau buvo apraudotas
1946 m. vasario 18 d. kulkosvaidžiu atimta jo gyvybė. Jiems skamba Raguvos bažnyčios
varpai. Kai okupacinė kariuomenė apsupo Šilų mišką, Jono
Baltušniko-Vienuolio bunkeryje buvo šeši partizanai. Iš jo staiga pasigirdo baisus
trenksmas. Pasikartojo Pilėnų ugnies auka. Susisprogdinę partizanai tesėjo kario
priesaiką. Savo žūtimi jie tiesė kraujo kelią į pergalę 1990 metų Kovo 11-ją.
O ugnies kibirkštys, kritusios į gyvųjų širdis, jungėsi su 1991 metų Sausio 13-osios
laužų liepsnomis. Laisvės kovotojai nepralaimėjo. Laisvės dvasia visada gyva kaip
ir meilė, kuri niekada nesibaigia, kaip ir užtekanti aušra. Jie žuvo, kad gyventų
kiti. Šeima neteko trijų sūnų, o Lietuva trijų puskarininkių, tarnavusių Prezidento
Garbės sargybos kuopoje, saugojusių valstybės sienas. Ką turėjo iškentėti jų motinos
Eleonoros Vanagaitės-Baltušnikienės širdis?! Padėjo tik maldos prie šventų
paveikslų ir geri žmonės, slėpę be kaltės kaltą. Slapstėsi ir Kazimiero našlė
Elžbieta Masytė-Baltušnikienė, jos motina Rožė Mickūnaitė-Masienė. Povilo Baltušniko
šeima buvo ištremta į Sibirą. Našlaičių takai ašaromis aplaistyti. Vieno žuvusio
partizano sūnus prisimena: Mes augome lyg benamiai šunyčiai. Širdyje žaizdos
liko visam gyvenimui. Kun. J. Lelešius rašė: Lietuva
neturi grįžti į senas klaidas, kurios ją pražudė, o mes krauju atpirkome. Partizanų
kapelionas svajojo: Tėvynės vairą į savo rankas turi paimti idealistai pilna
žodžio prasme lietuviai, kuriems rūpėtų tauta ir jos klestėjimas. (...) Lietuvoje
nebus nei ponų, nei tarnų. Mums, gyvenantiems nepriklausomoje
Lietuvoje, uždavinius aiškiai nusakė Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas (dabar
Europos Parlamento narys) prof. Vytautas Landsbergis. Savo knygoje Atgavę viltį
(Sąjūdis, 1990, Vilnius) rašo: Kas kliudo tautai subrandinti save, sukrauti gražiausius
žiedus, juoba kas veikia, kad jos kultūra sunyktų ir išsigimtų tas tyčia ar
netyčia nusikalsta žmonijai. Kas kovoja prieš tokią klaidingą veiklą arba sąmoningai
piktą kėslą, tas gina ne tik save ir savo tautą; jis gina teisingumą ir žmoniškumą.
Ir perspėja apie nusikalstamą gudrumą, kuris slepiasi šešėlyje. V. Landsbergis
ragina: Būkime blaivūs, būkime dori, Dirbkime ir dainuokime. Mūsų ateities
idealas teisybės ir taikos Lietuva, nedraskoma joje gyvenančių tautų, grupių,
kartų kivirčų. Atgimusiai Tėvynei nusakytos gairės: Taip apsigynę nuo savęs,
pagiję nuo girtuoklystės ir nedorovingumo, kietaširdiškumo ir siauraprotiškumo,
pavydų, kerštų ir skundų pomėgio, gaivindami savyje gerąsias lietuviškas savybes
ir dorybes, galėtume tapti net neįveikiami. Ir pabrėžia: Išliksime tik tuo būdu,
puoselėdami savo būdą. Partizanai, rezistentai buvo išugdyti
religingų šeimų, mokytojų-patriotų. Prof. V. Landsbergis apibūdina ugdymo metodus:
Principinis nacionalinės mokyklos tikslas bei metodas dvasinis ugdymas ir žengimas
į žinių pasaulį per gimtąją kalbą, tautosaką, tautodailę, per senosios literatūros,
istorijos, krašto geografijos pažinimą. Taip nuo mažens formuojamas tikras gimtosios
žemės šeimininkas, sąmoningas šalies patriotas, būsimasis atsakingas pilietis.
Ar šviesa ir tiesa lydi mūsų žingsnius? Ar esame laisvi savo viduje? Ar esame
laisvi nuo įvairių priklausomybių? Lietuvoje yra pasišventusių
mokytojų: Andrius Dručkus įkūrė muziejų Obeliuose, Zigmas Tamakauskas daug laiko
ir žinių aukoja moksleivių ugdymui. Jį su mokiniais galima sutikti muziejuose
Kaune ir Vilniuje, Aušros Vartuose. Pasiaukojančiai dirba lektorius Aleksandras
Žarskus ir kiti. Pagyrimo verti Dainų švenčių organizatoriai, vadovai. Liūdna,
kad daug jaunimo palieka Lietuvą. Amerikos lietuviai dvimečius vaikus auklėja
tautinėje aplinkoje (jie nuo mažens girdi liaudies dainas ir pasakas), vėliau
mokomi religijos tiesų. Mums reikėtų sekti jų pavyzdžiu. Turime gerų knygų: ark.
Sigito Tamkevičiaus Tiesa išlaisvina (Kaunas, 2012), mons. Alfonso Svarinsko
Nepataisomasis (Versmė, Vilnius, 2014), kun. Roberto Grigo Rekrūto atsiminimai(
Katalikų akademija, Vilnius, 1999), Laisvės kovų archyvo 45 numeriai ir daug
kitų. Gaila, kad idealistų nuomonės dažnai nepaisoma.
Mūsų kelionė laivu į Ateitį tęsiasi. Ir kaip vaizdingai sako prof. V. Landsbergis:
Stieban iškėlėme Trispalvę viltį. Už ją žuvo, kentėjo tautiečiai. To nevalia
pamiršti. Būkime verti jų aukos. Jeigu dabar ateitų trys
broliai Baltušnikai, Liudvikas, paėmęs armoniką uždainuotų, Kazimieras tartų savo
vienintelei mylimai žmonai: Mano karalienė, o Jonas, laikydamas rožinį, pakviestų:
Na, vyrai, pasimelskim. Jie paragintų kurti blaivią ir sąžiningą Lietuvą. Jų
sielos tesiilsi Viešpatyje. Visų žuvusiųjų už laisvę sielos tesiilsi Viešpatyje.
© 2014 XXI amžius |